Priimti iš Dievo... ir atiduoti
Kokią žinią perteikia „ŽODIS tarp mūsų“
Šv. Lukas pasakoja, kad per Sekmines ant apaštalų nusileidus Šventajai Dvasiai ėmė pūsti smarkus vėjas, pripildęs visą namą, kur jie sėdėjo (plg. Apd 2, 2). Jauduliui dar neatslūgus, apaštalas Petras kreipėsi į lauke susirinkusią minią. Jai viešai kalbėjo apie Jėzų. Apaštalas paaiškino žmonėms, kas nutiko, kartu pakvietė juos priimti Šventąją Dvasią. Petras nujautė, kad ši Dievo dovana yra skirta kiekvienam, ir buvo labai laimingas galėdamas ją „atiduoti kitiems“.
Apie tokį gavimą iš Dievo ir gautųjų dalykų atidavimą kitiems kalbama visame Naujajame Testamente, toks gavimas ir davimas visuomet buvo ir Bažnyčios skiriamasis ženklas. Taip elgėsi šventieji, toks požiūris atsispindi Bažnyčios mokyme apie evangelizaciją bei liudijimuose milijonų eilinių tikinčiųjų, pasirengusių palikti savo saugias erdves ir dalytis Kristaus meile su kitais. Degdami troškimu atiduoti tai, ką esame gavę iš Dievo, prieš dvidešimt penkerius metus pradėjome leisti žurnalą Žodis tarp mūsų. Tad ką gi mes gavome ir dabar bandome „atiduoti“? Tai iš tiesų labai paprasta.
Anot mūsų leidėjo Joe Difato (jo mintis skaitėte pirmajame straipsnyje), viskas prasidėjo nuo Šventosios Dvasios malonės išliejimo per Atsinaujinimo Šventojoje Dvasioje judėjimą. Ji mums naujai apreiškė Jėzų, persmelkdama mūsų širdies gelmes. Šis apreiškimas perkeitė mūsų gyvenimus. Visi mes jautėme tarsi Dievas pažadino mus, suteikė artimos asmeninės bendrystės su Kristumi galimybę. Apie tokią bendrystę iki tol net nesvajojome manydami, kad ji skirta tik dideliems šventiesiems. Vėliau, mūsų bendrystei su Kristumi skleidžiantis, pradėjome mokytis „gyventi Dvasioje“, kad mūsų pradinė Jėzaus patirtis augtų ir gilėtų (plg. Rom 8, 5).
Šie du matmenys – artinimasis prie Jėzaus ir gyvenimas Dvasioje – tapo pagrindine Žodžio tarp mūsų žinia. Iki šiol mūsų tikslas – padėti skaitytojams brandinti asmeninę bendrystę su Jėzumi bei būti atviriems perkeičiančiam Šventosios Dvasios veikimui. Pažvelkime nuodugniau į abi sritis.
Asmeninė bendrystė
Pirmas mums kylantis klausimas – iš kur galime žinoti, kad Dievas nori, jog būtume atviri asmeninei bendrystei su Juo? Geriausia šio atsakymo ieškoti Šventajame Rašte.
Jau pirmuosiuose Biblijos skyriuose sakoma, kad žmogus nuo pat pradžių buvo apdovanotas išskirtine galimybe bendrauti su Dievu. Iš visų kitų kūrinių tik vyras ir moteris buvo sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Žmogus Adomas pavadinamas „gyva būtybe“ tik tada, kai Dievas įkvepia jam gyvybės alsavimą (plg. Pr 1, 26; 2, 7). Šie artimumo Dievui ir panašumo į Jį įvaizdžiai rodo, kad Dievas žmones išskyrė iš kūrinijos.
Vėliau, ypač per pranašus, Dievas leido mums suprasti, kad Jis nori kur kas daugiau, ne tik mūsų aukų ir klusnumo: Jis nori bendrystės. Per pranašą Jeremiją Viešpats pažadėjo Naująją Sandorą. Per ją Jis rengėsi įrašyti įstatymą į mūsų širdis, kad visi, „maži ir dideli“, Jį pažintų (plg. Jer 31, 33–34). Per pranašą Ezekielį Dievas sakė ne tik duosiąs mums naują dvasią, bet ir pripildysiąs mus Šventosios Dvasios (plg. Ez 36, 26–27). Pagaliau per savo didžiausią pranašą Joną Krikštytoją Jis sakė, kad Jėzus mus krikštys – visiškai panardins – Šventojoje Dvasioje (plg. Mt 3, 11; Jn 1, 33).
Per Paskutinę Vakarienę Jėzus nuėjo dar toliau – Jis pavadino mus savo „draugais“ bei pakvietė mus pasilikti Jo meilėje (plg. Jn 15, 4. 7–9. 10. 15). Visos šios Šventojo Rašto ištraukos ir daugelis kitų atskleidžia giliausią Dievo troškimą suteikti mums savo gyvenimą ir išlieti savo meilę.
Gyvieji liudytojai
Be Šventojo Rašto, Šventoji Dvasia kreipia mūsų žvilgsnį ir į didžius Bažnyčios šventuosius. Tokie žmonės kaip šv. Kryžiaus Jonas, Bernardas Klervietis, Ignacas Lojola, Teresė Avilietė ir Tomas Akvinietis turi didžiulės įtakos mūsų gyvenimui. Jų gyvenimo istorijos bei mokymai yra artimi mūsų patirčiai ir patvirtina, kad turime nuolat mokytis.
Mes žinome tai, kas rašoma Šventajame Rašte bei skaitėme apie šventųjų patirtis, tačiau kaip mums, dvidešimt pirmojo amžiaus žmonėms, išgyventi šiuos Dievo pažadus? Kaip patirti artimą bendrystę su Jėzumi ir Jo meilės, džiaugsmo ir gailestingumo skonį? Turime vis labiau trokšti išgirsti Jį, kalbantį mums per Šventąjį Raštą, dažnai eiti į šv. Mišias, priimti Susitaikinimo ir kitus Bažnyčios teikiamus sakramentus, kad būtume pakylėti Dievo akivaizdoje. Trumpai tariant, mainytis meile su Dievu, kuris dar prieš laikų pradžią mus mylėjo.
Dvasinis perkeitimas
Gyva bendrystė su Jėzumi bei jos puoselėjimas yra be galo nuostabus dalykas, tačiau tai tik viena dalis to, į ką mus kreipia Šventoji Dvasia. Lygiai svarbus Jos pažadas bei troškimas perkeisti mus. Iš tiesų abu šie dalykai labai susiję. Turime palaikyti artimą ryšį su Jėzumi, kad būtume perkeisti. Kita vertus, kad Dievas mus perkeistų, pirmiausia reikia artintis prie Jėzaus ir panašėti į Jį.
Jėzus savo mokiniams sakė: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48). Tai atrodo neįmanoma, bet Jėzus nori, kad žinotume, jog Jis davė viską, ko mums reikia, kad tobulėtume ir taptume vis panašesni į Jį. Mums nereikia laukti, kol numirsime ir pateksime į dangų. Mes būsime nuolat keičiami ir mūsų garbingumas vis didės (plg. 2 Kor 3, 18).
Kodėl Jėzus išliejo Šventąją Dvasią? Tam, kad keistumės ir gyventume tuo, ką Jis sakė ir darė gyvendamas žemėje (plg. Jn 16, 13). Tai reiškia leisti Dvasiai pripildyti mus Dievo meilės ir išlaisvinti iš visko, kas neatitinka Dievo užmojo mūsų gyvenimui.
Šv. Paulius sako, kad Dievas labai trokšta „perkeisti“ mus ir „atnaujinti“ mūsų protus (plg. Rom 12, 2). Viena vertus, vienintelis Dievas gali parodyti mums kelią į tobulumą. Tik Jis gali mus perkeisti. Tačiau, kita vertus, mūsų dalyvavimas šiame perkeitimo vyksme irgi labai svarbus.
Tai priklauso nuo mūsų... ir Dievo
Niekuomet neišmatuosime, kiek mūsų dvasinis augimas yra mūsų darbas ir kiek – Dievo malonė. Tačiau tikrai žinome, kad turime siekti Dievo artumo ir atiduoti Jam save. Kasdien melsdamiesi ir peržvelgdami savo sąžines išmoksime atpažinti, kas tobulina mūsų vidinį gyvenimą ir kas jam trukdo. Mūsų pareiga įvertinti, kaip reaguojame į kasdien pasitaikančius gerus ir blogus dalykus. Privalu klausti savęs, kokią įtaką mūsų emocijos, atmintis ir vaizduotė daro mūsų priimamiems sprendimams. Mes turime nuspręsti, kas mūsų gyvenime yra vertinga ir puoselėtina, o ką reikia numarinti (plg. Kol 3, 5–10).
Trumpai tariant, gyventi Dvasioje – tai priimti Dievo malonę, mokytis išgirsti Šventosios Dvasios balsą ir stengtis daryti visa, ko Ji mūsų prašo.
Tačiau gyvenimas Dvasioje apima ne tik bendrystę su Viešpačiu. Šventoji Dvasia nori, kad atitinkamai vertintume ir vienas kitą. Štai kodėl tiek daug laiko skiriame kalboms apie susitaikymą, pašlijusių santykių gydymą, santuoką ir šeimas. Štai kodėl neišleidžiame iš akių socialinių klausimų, pavyzdžiui, kalbame apie žmogaus gyvybės šventumą, vargšų pagalbos šauksmą ir Bažnyčios misiją pasaulyje.
Dievas mums parodė, kad Šventosios Dvasios padedami galime valdyti savo mintis ir paklusti Jėzui. Jis laidavo mums, kad savo dieviškąja galia padės numalšinti vaidus ir priekaištus, kurie yra ne pagal Jo valią (plg. 2 Kor 10, 5). Mes tikime, kad mūsų protai bus atnaujinti ir savo gyvenimu galėsime spinduliuoti meilę, kurią Jėzus rodė vaikščiodamas žemėje. Tai gali trukti visą gyvenimą, bet tai yra įmanoma. Koks nuostabus ir kiek džiaugsmo teikia toks gyvenimo būdas!
Ką galime atiduoti?
Visus dvidešimt penkerius metus jautėme, kad žurnalas Žodis tarp mūsų yra vienas – nors ir labai kuklus – būdas, kuriuo galime atsilyginti Viešpačiui už tai, ką Jis mums yra padaręs. Todėl rašydami apie tai, kaip priimti Dievo malonę, klausytis Jo balso, sakyti „taip“ Dievo Dvasiai ir „ne“ nuodėmei, stengiamės teikti viltį, pakylėti ir drąsinti savo skaitytojus.
Kiekviename žurnalo puslapyje norime perteikti savo aistrą Jėzui. Jis yra geriausia, kas nutiko mūsų gyvenime, todėl mums didžiulė laimė ir garbė galėti dalytis Juo su kiekvienu iš jūsų.
Kiekvienas, prisidedantis prie žurnalo Žodis tarp mūsų leidimo, jaučiasi esantis jūsų dalis, didžiulės šeimos, bandančios artėti prie Jėzaus ir būti Jo šviesa pasaulyje, narys. Esame labai dėkingi, kad Dievas mus pašaukė į šią tarnystę, taip pat esame dėkingi visiems jums. Dievas jus telaimina ir teartina prie savo širdies.
