Gyventi Kristuje Jėzuje
Šv. Paulius ir romiečiai
Laiškas romiečiams yra vienas iš giliausių Pauliaus laiškų. Visuose ki-tuose laiškuose Paulius aptaria bendruomenei, kuriai jis rašo, rūpimą klau-simą. Bet Laišką romiečiams jis rašo nepažįstamai Bažnyčiai. Paulius Romos bendruomenę dar tik ketina aplankyti.
Romos Bažnyčia yra didelė, galbūt ji nelabai mėgsta Paulių, nes girdėjo apie jį pasakojant prastų dalykų. Tikėtina, kad romiečiai buvo girdėję, jog Paulius buvo Jėzaus priešas, o dabar jis pamokslauja pagonims. O galbūt juos pasiekė garsas, kad Paulius buvo išvarytas iš daugelio sinagogų, tad jie nelabai džiaugėsi būsimu jo atvykimu pas juos.
Taigi Paulius turėjo nuspręsti, ką daryti. Laiške romiečiams jis nuosekliai išdėsto, ką nuveikti Dievas jį pasiuntė ir kokia Evangelija jis tiki.
„Geroji Dievo naujiena“
Pradėdamas laišką Paulius tiesai šviesiai rašo, kad jis yra: „Jėzaus Kristaus tarnas, pašauktasis apaštalas, išskirtas [skelbti] gerąją Dievo naujieną“ (Rom 1, 10). Toliau visame laiške jis aiškina, ką reiškia ta geroji Dievo naujiena, arba Evangelija. Ją „Dievas buvo iš anksto pažadėjęs per savo pranašus šventuosiuose Raštuose. O ji kalba apie jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo giminės, šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi, – Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį“ (Rom 1, 2–4).
Šiuo įvadiniu sakiniu Paulius pasako, ką Dievas padarė. Jis patepė Jėzų, jog Jis įvykdytų Žydų Raštus. Būtent Jėzus išpildė Dievo pažadus Dovydui. Paulius skelbia, kad savo prisikėlimu Jėzus buvo paskelbtas Dievo Sūnumi, visos kūrinijos valdovu. Paulius šiuo sakiniu teigia, kad pagonys yra palenkti Dievo Sūnaus valdžiai, o žydai – Dovydo Mesijui. Ir Dievo Sūnus, ir iš Dovydo giminės kilęs Mesijas yra tas pats asmuo – Jėzus Kristus, mūsų Viešpats!
Toliau Paulius aiškina, kad Dievas pasaulį sukūrė gerą, žmones – vyrą ir moterį – sutvėrė pagal savo paveikslą ir panašumą. Bet žmonės Dievui nusikalto, ėmę remtis stabais, garbindami kūrinius, nelyginamai menkesnius nei Dievas. Tad visi žmonės „pasiklydo, visi nuėjo vėjais“ (Rom 3, 12). Mozės gautasis Įstatymas atskleidė žmonijos silpnumą. Deja, žmonėms nepavyko laikytis šio Įstatymo, nė vieno nebuvo teisaus (plg. Rom 3, 10). Skendėdami tamsos vergijoje žmonės laukė gelbstinčio Dievo.
Ir štai randame mėgstamą Pauliaus frazę: „Bet dabar“ (Rom 3, 21). Bet dabar pasireiškė Dievo teisumas – Jėzus mus nuteisino ir atpirko. Iki Kristaus nė vienas negalėjo būti nuteisintas Dievo akyse, bet dabar atėjo malonės metas, ir mes galime būti teisūs tikėjimu į Jėzų. Pirma tik žydai turėjo Įstatymą. Juos su Dievu siejo ypatingas santykis, bet dabar ir pagonys gali tapti šios tikėjimo sandoros dalininkais (plg. Rom 3, 23–30).
Mirę nuodėmei, gyvi Kristui
Penktasis skyrius pradedamas nuostabiu sakiniu, apibendrinančiu viską, ką Paulius buvo iki tol pasakęs: „Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ (Rom 5, 1). Atminkime, apie ką skaitėme Antrajame laiške korintiečiams – apie Dievo mums teikiamą paguodą. Mūsų širdyse įsiviešpataus ramybė, nes nuodėmė ir mirtis jau nebeturi mums galios. Laiške romiečiams Paulius apie tai irgi labai panašiai kalba. Buvome Dievo priešai, tačiau Viešpats mus sutaikino su savimi savo Sūnaus mirtimi. Tad ar gali būti didesnė paguoda, nei išgelbėjimas Jo gyvenimu ir darbais mumyse? Ar tai nėra labiausiai guodžiantis dalykas?
Paulius lygina Adomą ir Jėzų, pabrėžia jų skirtingumą. Apaštalui pirmiausia rūpi ne tai, ką padarė Adomas, bet ką nuveikė Jėzus. Jis aiškina, kaip mes turėtume atsiliepti į šį didį Kristaus mums laimėtą atpirkimą. Paulius sako, kad Jėzus mirė už mus, kad Jis sunaikino Adomo nuodėmę ir visas žmonių nuodėmes. Anot apaštalo, suvokę, kad Dievas mus išgelbėjo ir mums atleido, turime gyventi „Kristuje Jėzuje“.
Krikštu tapome gyvi Dievui Šventojoje Dvasioje (plg. Rom 6, 4). Tapome jautrūs Šventajai Dvasiai ir Jos įkvėpimams (plg. Rom 8, 4–6). Kai atspindime Dievo meilę žmonėms, kai švytime Dievo gerumu ir dosnumu, kai esame atlaidūs, atjaučiantys ir gailestingi kaip Jis, būname išaukštinti Kristuje. Eidami šiuo keliu pasiekiame džiaugsmą Kristuje. Mes tampame mylintys Kristuje, stiprūs Kristuje.
Paulius atskleidžia ir priešingą kelią. Jis įspėja: „Taigi tegu nebeviešpatauja jūsų mirtingame kūne nuodėmė, kad vėl nepasiduotumėte jo geismams“ (Rom 6, 12). Savo tikėjimą remkite malonės galybe, malonės, pranokstančios nuodėmės jėgą (plg. Rom 5, 15). Visa tai labai svarbu atminti, kai mums būna sunku atleisti kitam žmogui arba patiems priimti Jėzaus mums siūlomą atleidimą. Paliaukime mąstę apie nuodėmės galią mums ir imkime mąstyti apie Dievo malonę, paverčiančią mus naujais kūriniais. Dieve esate dvasios galiūnas. Galiausiai ta galybė ne iš jūsų, bet iš jumyse gyvenančio Kristaus.
Paulius mus moko, kad turime nelikti savo praeities nuodėmių ar mąstysenos aukomis, juk galime gyventi Kristuje!
Kristuje Jėzuje!
Mes tik truputėlį pažvelgėme į Pauliaus laiškus. Jums reikėtų atsisėsti ir pačiam juos perskaityti. Ar pastebėjote, kad visuose trijuose Pauliaus laiškuose labai daug kartų kartojama „Jėzuje Kristuje“. Paulius vis rašo apie buvimą, gyvenimą „Jėzuje Kristuje“, apie tai, kad Dievas mus išgelbėjo „Kristuje Jėzuje“, kad mums buvo duota Dvasia „Kristuje Jėzuje“.
Šie žodžiai apibendrina visus Pauliaus raštus ir visą jo mokymą. Mes buvome nutolę nuo Dievo, paskendę abejonėse ir baimėse… Bet dabar – vėl garsioji Pauliaus frazė, – išgirdę gerąją naujieną apie gyvenimą Kristuje, jau nebeturime gyventi apimti baimės Gyvenkime Dievo mus Jėzuje duotą gyvenimą.
