Kalėdų žinia
Ateikite išsigandusieji, kurie gyvenate prislėgti savo trapumo ir prispausti savo ribotumo; sėskitės prie stalo, padengto tuo, ką Dievas dovanoja; leiskite, kad jūsų širdys išsiplėstų, patyrę Jo šilumą; atsiverkite gerajai naujienai, nes jūsų tamsios nuodėmės istorijos jau panardintos į Jo gailestingumo gelmes.
Atskubėkite, neišmanantys žmonės, kurie sumaišote Dievo kelius su savaisiais, kurie nemokate suprasti Betliejaus kalbos, nei kalbėti Nazareto tarme. Išmokite skaityti naujus ženklus, kurie skelbia, kad Jis yra tarp mūsų, ir atsisakykite savo išdidaus žinojimo. Palikite savo senąją išmintį ir leiskitės apsvaiginami Jo pokylio vynu bei Jo meilės neišmatuojamumu.
Skubėkite visi, ateikite į Betliejų! Nusimeskite nevilties rūbą, kaip dulkes nuo kojų nukratykite savo nuovargį. Džiaugsmas tebus jūsų šventiškas drabužis. Prie Kūdikio prakartėlės mokykitės palaiminimų kalbos ir leiskitės uždegami Jo Evangelijos aistra.
Kalėdų žinia – neapsakoma. Visos jos didybės neįstengia aprėpti mūsų žvilgsnis, paprasčiausiai jis nepajėgia jon įsismelkti. Ir evangelistai negali išreikšti to, kas priklauso neapsakomumo sričiai, tad suka ratus, leidžia, kad evangelijų veikėjai palydėtų mus iki slėpinio slenksčio. Bet mes nepajėgiame suprasti visko, ką jie patyrė. Ką reiškia, kad piemenys „rado“ (Lk 2, 16), išminčiai „pagarbino“ (Mt 2, 11) Kūdikį? Kas galėtų visiškai suprasti, ką reiškia būti „malonėmis apdovanotai“ (Lk 1, 28), žinoti, kad Dievas „pažvelgė į nuolankią tarnaitę“ (Lk 1, 48), ar pritarti Jo žodžiui (plg. Lk 1, 38)? Kas pasikeičia gyvenime to, kuris gyvena svarstydamas visus įvykius savo širdyje (plg. Lk 2, 19)? Kas įvyksta, kai Dvasia paliečia žmogų (plg. Lk 1, 41. 67; 2, 25)?
Pažvelkime, kaip elgėsi šie žmonės, ir tada kai ką suvoksime. Suprasime, su kokia nuostata ir mums reikia artintis prie didžiojo Įsikūnijimo slėpinio.
Kalėdų evangelijų veikėjai budi, viliasi, išlieka imlūs ir atidūs. Piemenys saugojo savo bandas (Lk 2, 8); išminčių įprotis stebėti dangų leido jiems išvysti žvaigždę (Mt 2, 2); Simeonas kantriai laukė Izraelio paguodos (Lk 2, 25); Ona daug laiko praleido tarnaudama Dievui (Lk 2, 38). Budėti net vidurnaktį laukiant ženklo, kuris nors kiek apšviestų; ištverti, kai, atrodo, nėra jokių atsakymo ženklų. Būtent tai reiškia būti tikinčiam. Kadangi jie budėjo, Dievas pats išėjo jų pasitikti. Dievo malonė juos aplankė dar prieš pradedant viltis. Ne mes laukėme Dievo, tai Jis pirmas mūsų laukė (Jn 15, 16).
Kalėdų evangelijų veikėjai ieško, keliauja, skuba, gyvena nuolat judėdami. Skaitydami Kalėdų evangelijų skaitinius atkreipkime dėmesį į veikėjų judrumą: jie eina, skuba, pašoka, kviečia vienas kitą bėgti... Marija skuba aplankyti Elzbietos (plg. Lk 1, 39); pastarosios kūdikis įsčiose pašoka (Lk 1, 44); Juozapas ir Marija keliauja iš Nazareto į Betliejų (Lk 2, 4), iš Betliejaus į Jeruzalę (Lk 2, 22), į Nazaretą (Lk 2, 39), vėl į Jeruzalę ir atgal ieškodami vaiko (Lk 2, 44. 51). Matas rašo apie kelionę į Egiptą (Lk 2, 14) ir Nazaretą (Lk 2, 22). Piemenys sako vieni kitiems: „Bėkime...“ (Lk 2, 15. 16). Simeoną Šventoji Dvasia skatina eiti į šventyklą (Lk 2, 27). Ona taip pat eina (Lk 2, 38); išminčiai keliauja (Mt 2, 1. 9. 12). Vieninteliai nejudrūs lieka kunigai ir Rašto aiškintojai, paskendę tarp savo pergamentų (Mt 2, 4–6).
Kalėdų evangelijų veikėjai bendrauja, gieda, dėkoja, šlovina, išreiškia savo džiaugsmą. Skaitydami evangelijų pasakojimus atkreipkite dėmesį į garsus. Jie vis auga ir plečiasi. Iš pradžių Dievas siunčia Gabrielių pas Zachariją kalbėtis su juo šventykloje, o žmonės tuo metu meldžiasi lauke (Lk 1, 2). Pokalbis užsimezga tarp angelo ir Marijos (Lk 1, 26–38), tęsiasi su Elzbieta, kuri garsiai skelbia savo gyrių ir išgirsta Marijos giesmę (Lk 1, 39–45); atgavęs balsą Zacharijas šlovina Viešpatį (Lk 1, 65–66). Betliejaus laukuose girdėti angelų chorai, o juos išgirdę piemenys kalbasi tarp savęs, paskui grįžta pasakodami ir šlovindami Dievą (Lk 2, 15. 17). Simeonas užveda dar vieną himną, kalba ir Ona (Lk 2, 29–38).
Šiais žmogiškais žodžiais pasireiškia nužengianti Dievo malonė bei Dievo žodis ir aukštyn kylantis šlovinimas, patraukiantis vis daugiau žmonių: visus, kurie meldėsi su Zachariju (Lk 1, 10. 21); jo bičiulius ir kaimynus (Lk 1, 66); tuos, kuriems skirta išganymo žinia (Lk 1, 77); kurie Betliejuje girdėjo piemenis (Lk 2, 18); Simeono minimas tautas (Lk 2, 32) ir net angelus (Lk 2, 13).
Angelų paskelbta geroji žinia žmones daro pajėgius garbinti Dievą ne tik balsu, bet ir visu savo gyvenimu. Kas klausosi Dievo žodžio tyloje, tų gyvenimą Dievas gali paversti šlovinimu.
Parengė AP
