ŽODIS tarp mūsų

Šventasis Ignacas

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2007
 ››› 
rugsėjis–spalis
 ››› 
Straipsnis 1

John O’Malley SJ

Jis gimė metai iki Kolumbas atrado Ameriką. Jo amžininkai buvo garsūs, savo laiką pranokę žmonės: Mikelandželas, šventoji Teresė Avilietė, Martynas Liuteris, karalius Henrikas VIII. Ignacas dažnai apibūdinamas kaip „kareivis šventasis“, bet jis per savo gyvenimą tekariavo tik kelis mėnesius. Jis dažnai vadinamas „reformuotoju“, bet retai kada prabildavo apie būtinybę Bažnyčiai keistis. Tačiau Ignacas iš prigimimo buvo vadovas, ganytojas ir lankstus tų laikų žmogus. Jo veikalas Dvasinės pratybos, įkūnijančios visus tris minėtus jo būdo bruožus, draugybę žmonių patraukė užmegzti gilesnį ryšį su Jėzumi.

Aišku, Ignacas Lojola tiek savo laikais, tiek apskritai Bažnyčios istorijoje buvo didvyris. Jis gerbiamas ir katalikų pasaulyje, ir daugelio protestantų tradicijų, nors ne visada teisingai suprantamas.

Persimainiusios svajonės

Ignacio Lopez de Loyola (tikrasis vardas Inigo) gimė 1491-aisiais šeimos pilyje Lojoloje, baskų krašte, Šiaurės Ispanijoje. Berniukas buvo mokomas to, kas dera kilmingam jaunuoliui: skaityti ir rašyti, šokti, kautis dvikovoje, dailiai elgtis dvare. Romantiškos širdies jaunuolis dažnai svajodavo, kokius karinius žygdarbius jis įstengtų atlikti ir kaip puikiai mergintų žavias paneles. Bet kai Ignacas buvo maždaug trisdešimties, visas jo svajones ištaškė pabūklo sviedinys, Pamplonos mūšyje sutraiškęs dešinę koją. Dėl šio sužeidimo jis liko raišas visą gyvenimą.

Ilgai ir skausmingai sveikdamas Ignacas patyrė gilų dvasinį atsivertimą. Jo atsivertimas metams bėgant vis gilėjo. Pats Ignacas save dar neatsivertusį apibūdino kaip „žmogų, atsidavusį pasaulio tuštybėms ir degantį bergždžiu nenugalimu garbės troškimu“. Atsivertęs jis viso to atsisakė.

Kai tik sustiprėjo po ligos, ką tik atsivertęs Ignacas negalėjo nustygti vietoje ir susiruošė piligrimystėn į Šventąją Žemę. Pakeliui sustojo Manrezoje, nediduke miestelyje netoli Barselonos. Čia jis praleido maždaug metus melsdamasis, pasninkaudamas, stengdamasis su žmonėmis kalbėti apie „Dievo dalykus“. Jis ėmė užsirašinėti tai, kas dedasi jo sieloje, ir tai, ko išmokdavo iš žmonių. Tai buvo Dvasinių pratybų pradmenys. Pratybas Ignacas vis tobulino bene dvidešimt metų. Kai galiausiai jis nuvyko į Jeruzalę, veikiai iš jos buvo išprašytas. Palestinoje tepagyveno tik kelis mėnesius.

Grįždamas į Europą Ignacas nusprendė, kad jam derėtų kurį laiką studijuoti, jog galėtų geriau „padėti sieloms“. Pagalba žmonėms jau buvo tapusi vyraujančia jo gyvenimo kryptimi. Tai akivaizdu sklaidant nepaprastai gausią Ignaco korespondenciją, sutelktą į dvyliką storų tomų (didesnių nei kitų to amžiaus žinomų žmonių). Beveik kiekviename susirašinėjimo puslapyje minimos pagalbos reikalingos sielos.

Po kelių nelabai sėkmingų bandymų Ignacas galiausiai pabaigė Paryžiaus universitetą. Čia po šešerių metų jis įgijo filosofijos magistro laipsnį. Studijų metais evangelizuodavo jaunuolius, vesdavo jiems Pratybas. Ignacas kartu su draugais troško keliauti į Šventąją Žemę ir ten darbuotis musulmonų atsivertimo labui. Šiam sumanymui trukdė įtempta politinė padėtis ir beįsižiebiantys karai. Tad bendražygiai nusprendė liktis drauge ir įkurti naują ordiną. Jį steigti jie 1540-aisiais gavo popiežiaus leidimą. Ignacas buvo išrinktas šios vienuolijos vyresniuoju. Tad likusius penkiolika savo gyvenimo metų Ignacas nuotykių ieškotojas, Ignacas piligrimas, Ignacas evangelizuotojas tapo Ignacu administratoriumi – gyveno Romoje ir tvarkė ordiną.

Nors atrodo, kad Ignacas be perstojo svyravo, vieną sumanymą keitė kitu, šokinėjo nuo užgaidos prie užgaidos, įdėmiai įsižiūrėjus matyti, kad jis buvo paslankus žmogus, nusilenkiantis Dievui, pasirengęs pokyčiams, kartais netgi drastiškiems, kai jis manydavo, kad jie geriausiai pasitarnaus Dievo tikslams. Jis nebuvo nei kareivis šventasis, nei reformuotojas. Ignacas paprasčiausiai buvo ganytojas, iš visų jėgų stengęsis „padėti sieloms“ ateiti pas Jėzų.

Kareivis šventasis?

Kaip jėzuitų tėvas generolas, kitaip tariant vyriausias vadovas, Ignacas dažnai būdavo apibūdinamas kaip kreipiantis savo įkurtąją draugiją kariška kryptimi. Atrodo, to ir turėtume tikėtis iš buvusio kario, taip mėgusio svajoti apie karinius žygdarbius. Iš tikrųjų Ignacas gerai suvokė klusnumo svarbą savo įkurtajai draugijai, kurios nariai dalyvavo daugelyje skirtingų misijų. Garsusis jo Laiškas apie klusnumą mūsų ausims skamba ypač įsakmiai. Bet gyvenime Ignacas retai teduodavo įsakymus. Jis nurodė vietos vyresniesiems duoti įsakymus tik tada, kai tai bus neišvengiamai būtina. Dažniausiai Ignacas patardavo jėzuitams „elgtis taip, kaip manote esant geriausia“.

Ignaco požiūris į vadovavimą veikiausiai susiklostė Manrezoje. Ką tik atsivertęs Ignacas tuo metu mėgino sekti šventaisiais ir netgi juos pranokti negailestingai alindamas savo kūną. Jis nekirpo plaukų, leido augti nagams ir beveik nesimaudydavo. Siekdamas ypatingo šventumo nepaisė jokių kūno poreikių ir vengė bet kokio kūniško malonumo. Bet laikui bėgant Ignacas suvokė, kad toks gyvenimo būdas trukdė jo siekiui padėti sieloms, tai yra žmonėms. Žmones jis veikiau atbaidydavo nei patraukdavo. Be to, jis gadino savo sveikatą, taigi ėmė stokoti jėgų savo tarnystei atlikti.

Taigi Ignaco sprendimas nusikirpti plaukus, nusikarpyti nagus ir išsimaudyti buvo ne tik apsisprendimas vėl laikytis asmeninės higienos. Ignacas mokėsi suderinti praktinę išmintį su religiniu uolumu. Šį gebėjimą augdamas Viešpatyje jis ištobulino iki meno aukštumų. Kitas jo gebėjimo taikyti praktinę išmintį pavyzdys – apsisprendimas tęsti studijas. Ignacas įžvelgė, kad gerai vertinamo universiteto suteiktas laipsnis atvers duris jam ir jo parašytoms Dvasinėms pratyboms, kai neišsilavinusiam žmogui jos būtų užtrenktos.

Reformuotojas?

Vadovėliuose Ignacas apibūdinamas kaip Bažnyčios reformuotojas ir nenuilstantis katalikas kovotojas su Martynu Liuteriu. Toks apibūdinimas turi tiesos grūdelį, bet tik grūdelį. Ignacui studijuojant Paryžiuje, liuteronybė jėga puolė miestą ir universitetą. Bet Ignacas rodės į tai mažai dėmesio kreipęs. Jis su bendražygiais ketino keliauti į Jeruzalę, o ne į Liuterio miestą Vitenbergą. Tik paskutinius kelerius gyvenimo metus Ignacas kreipė dėmesį į Reformaciją ir matė ją kaip didelį rūpestį Jėzaus draugijai.

Ar jis buvo Bažnyčios reformuotojas? Jei Bažnyčios reformuotoju laikote asmenį, besidarbuojantį, kad sustiprintų žmonių tikėjimą, be abejo, jis toks buvo. Bet tada visus šventuosius, tarp jų ir šventąjį Benediktą bei šventąjį Pranciškų, turėtume laikyti Bažnyčios reformuotojais.

Istorikai ima suvokti, kad visa Bažnyčia nebuvo iki pašaknių supuvusi, kaip anksčiau manyta. Tiesa, būta didelių piktnaudžiavimų renkant popiežius, atvejų, kai vyskupai valdydavo net po kelias vyskupijas ir iš jų visų rinkdavo pinigus. Nors „institucinė Bažnyčia“ susidurdavo su didelėmis problemomis, religinės praktikos ir kasdienis žmonių pamaldumas daugelyje kraštų buvo gyvas, karštas, protingai palaikomas. Tad jei norime Ignacą vadinti reformuotoju, teisingiausia bus jį apibūdinti kaip sielų, o ne praktikų ar institucijų reformuotoją. Tiksliausia sakyti, kad jis veikiau buvo evangelizuotojas nei reformuotojas.

Beje, Ignacas niekada savęs nevadino reformuotoju. Tuo metu, kai Ignacas vadovavo Jėzaus draugijai, vyko Tridento Susirinkimas, reformavęs institucinę Bažnyčią. Ignacas džiaugėsi, kad popiežius kaip savo teologus dalyvauti susirinkime pasirinko du jėzuitus. Ignacas, be abejonės, rėmė susirinkimą, bet nedaug domėjosi jo svarstymais ir nutarimais. Jo širdis linko į užsienio misijas, jam rūpėjo ir ganytojiškas darbas namie. Tad tikriausiai žodis ganytojas geriausiai apibūdintų tokį žmogų kaip Ignacas.

Ganytojas!

Ignacas ir kiti pirmieji jėzuitai iš pradžių save laikė keliaujančiais žmonėmis. Jie pamokslaudavo, klausydavo išpažinčių, sutaikydavo priešus. Būdamas ordino galva Ignacas ir toliau darbavosi vadovaudamasis šia pirmine paskata, bet jis padarė esminį sprendimą, suteikusį tam tikros pusiausviros šiam pirminiam judrumui. Ignacas pastebėjo, kad žmonėms geriausiai padedama per nuolat veikiančias, stabilias institucijas. Jose galima toliau ugdyti žmones, netgi ištisas kartas. Ši nauja Ignaco įžvalga paaiškina, kodėl jėzuitai ėmėsi steigti mokyklas ir joms vadovauti. Mokyklos – nuolatinio ugdymo vietos, taip pat įstaigos, kur evangelizuojami entuziastingi jaunuoliai, vėliau galį patys skleisti Evangelijos žinią pasaulyje.

Per savo gyvenimą Ignacas atsiskleidė kaip lankstus, paslankus Dievui žmogus, šis lankstumas tapo ir Jėzaus draugijos žyme. Sužeistas Pamplonoje jis galėjo visą laiką svajoti, kaip susigrąžinti savo kareivišką šaunumą ir kaip tapti didvyriu, bet išgirdęs Dievo balsą priėmė naują svajonę. Manrezoje Ignacas galėjo likti atsiskyrėliu, bet jis pastebėjo, kad tai veikiau trukdo, o ne padeda jam dvasiškai augti, ir ryžosi keisti gyvenimo būdą. Sykį Romoje jis galėjo tapti misionieriumi, patiriančiu daug nuotykių, bet jis įžvelgė, kad jo ordinui reikia pastovumo ir nusprendė toje vietoje suleisti šaknis. Ignacas visada prisitaikydavo prie susiklosčiusių aplinkybių, noriai atsisakydavo savo svajonių Dievo karalystės statydinimo labui.