ŽODIS tarp mūsų

Mano draugystė su šv. Pauliumi

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2008
 ››› 
rugsėjis–spalis
 ››› 
Straipsnis 2

Kun. Lawrence Boadt CSP

Šv. Paulius Biblijoje minimas dažniau nei bet kuris kitas Jėzaus mokinys. Iš dvidešimt septynių Naujojo Testamento knygų trylika priskiriama jam, negana to, apie jo gyvenimą pasakojama Apaštalų darbuose, jis netgi minimas 2 Pt 3, 15. Nenuostabu! Paulius ir puikus teologas, ir šiltas praktikas. Jis ūmus ir sykiu kantrus; griežtas vadovas ir ištikimas draugas. Jis nuolat rūpinasi, ką žmonės mano apie jo pamokslavimą, tačiau visada lieka įsipareigojęs tik Evangelijai, kurią skelbia. Bene geriausiai pažįstame iš Biblijos veikėjų Paulių, žinoma, išskyrus Jėzų. Tačiau Jėzus vaizduojamas kitų akimis, o Paulius apie save ir savo įsitikinimus pasakoja pats!

Kai, palyginti, tiek daug žinome apie Paulių, lengva jį mėgti arba jo nemėgti. Prirašyta daug knygų, kuriose kritikuojamas Pauliaus požiūris į moteris, vergus, valdžią, teigiama, kad jis neva primeta savo požiūrį, piktinamasi, kad jis rūsčiai kreipėsi į savo tautiečius žydus. Tačiau tose knygose paprastai susitelkiama ties vienu Pauliaus asmenybės ar pažiūrų aspektu ir išleidžiama iš akių visuma, platesnis jo minčių ir įsitikinimų paveikslas. Pamėginę apžvelgti platesnį paveikslą, pamatysime, kad Paulius kur kas patrauklesnis.

Iš savo patirties galiu pasakyti, kad pats svarbiausias šaltinis norint suprasti, imti gerbti ir netgi pamėgti šv. Paulių yra jo laiškai. Skaitant žodžius, išsiliejusius iš Pauliaus širdies, atsiskleidžia giliausi jo įsitikinimai. Rodos, užima kvapą skaitant Laišką galatams – Paulius rašo taip nuoširdžiai. O kaip jis rūpinosi kitais, matyti skaitant Laišką romiečiams. Visuose laiškuose Paulius daug atskleidžia apie save ir tai, kas jam buvo svarbiausia.

Didingos istorijos ir Šventojo Rašto pasakojimų didybė

Šv. Pauliumi žavėtis ėmiau be galo susidomėjęs filmais epopėjomis apie Romos imperijos didybę. Vaikystėje mano vaizduotę kurstė filmai Apsiaustas, Quo Vadis, Spartakas, Ben Huras, Gladiatorius. Įsivaizduodavau žygiuojančią Romos imperijos kariuomenę visai kaip filmuose, pats irgi dėvėdavau žalvarinę gynybinę aprangą, šimtininko šalmą su ketera arba slėpdavau pirmuosius krikščionis katakombose, kad jie išvengtų Nerono kareivių, arba su siaubu žiūrėdavau, kaip krikščionis kankinius ryja liūtai Koliziejuje, arba susitikdavau su Petru ir Pauliumi, kurie kalėjo sukaustyti grandinėmis Mamertino kalėjime. Visą gyvenimą studijavau Romos istoriją, bet ir dabar sunkiai ištveriu nenuėjęs pažiūrėti naujo epinio filmo.

Antras mano žavėjimosi Pauliumi šaltinis – Senojo Testamento dėstymas seminaristams ir kolegijų studentams. Nemažai žmonių, skaitančių Paulių, mano jį buvus radikaliu atsivertėliu į krikščionybę, atmetusiu žydų paveldą, kad galėtų skelbti Kristų. Jie žiūri į Paulių kaip į savotišką krikščionį, paprasčiausiai radusį būdą, kaip išlieti savo užsidegimo perviršį.

O aš žvelgiu į Paulių kaip į žmogų, be galo įsimylėjusį Biblijos, kurią jis daugelį metų studijavo, žinią. Anot Apd 8, 1–3; Apd 9, 1–2, Paulius iš pradžių buvo zelotas, vertęs laikytis kiekvienos Įstatymo smulkmenos. Vėliau jo įžvalga į Senąjį Testamentą pasikeitė. Jis susitelkė ties tuo, kad visa, ką Dievas sukūrė, yra gera; kad Dievas davė Izraelio protėviams pažadus; kad Jis liko ištikimas Izraeliui net tada, kai jis nusigręžė nuo Jo; kad Viešpats pažadėjo visados likti su Izraeliu.

Paulius pasakodamas apie Abraomą, Išėjimą arba karalių Dovydą visada įžvelgia dvasinę tų istorijų prasmę. Pauliui Dievas visada yra gyvasis Dievas, veikiantis dabar Jėzaus gyvenime, dabar skelbiant Evangeliją, veikiantis, kaip kad veikė Izraelio istorijoje. Paulius gebėjo ištverti visus sunkumus ir jo tarnystei iškylančias kliūtis, nes tikėjo, kad viskas, ką jis skelbė apie Jėzų, jau pasakyta didžiųjų žydų Biblijos pranašų žodžiais.

Man, krikščioniui Biblijos dėstytojui, visada patiko bauginanti Senojo Testamento platybė, užmojis, apimantis viską – nuo sukūrimo ir pasaulio pabaigos – ir viską matantis kaip didingojo Dievo plano dalį. Taip į Senąjį Testamentą žvelgė ir Paulius. Toks Pauliaus požiūris padarė jį didžiu mano studijų, dėstymo ir maldos bičiuliu. Mane labai guodžia, kad viską, ką Paulius skelbė, jis skelbė, nes buvo tuo įsitikinęs likdamas ištikimas Biblijai.

Asmeninis patikimas mokytojas

Paulių taip pat pamilau už jo laiškuose pateikiamą įspūdingą, bet itin nuoseklų krikščionio gyvenimo paveikslą. Kad ir kokie asmeniški jo laiškai, kad ir kaip stipriai jam teko gintis nuo melagingų kaltinimų, Paulius viską sugrąžina prie Jėzaus ir Dievo meilės planų.

Paulius man tampa it gyvas, kai suvokiu, kad jis savo mintis perteikė kaip tiesioginius atsakymus į gerai jam pažįstamų žmonių klausimus ir skundus. Pauliaus laiškai yra ne abstraktūs samprotavimai apie tiesą ar grožį, bet praktiški ir giliai išgyventi atsakymai į skausmingas naujai atsivertusiųjų problemas. Paulius ne visada žino atsakymą, tad jis stengiasi savo atsakymais padrąsinti, palydėti, kartais pasiūlyti kelis skirtingus jam atėjusius į galvą atsakymus. Jie yra spontaniški. Sudėję juo draugėn pamatytume, kad Paulius be galo nuoširdžiai ir aistringai tarnauja Evangelijai – jai jis atidavė visą savo gyvenimą.

Nemažai biblistų, ypač protestantų, atmeta kai kuriuos Pauliui priskiriamus laiškus, neva jie ne Pauliaus. Jų tradicija, kylanti iš reformacijos, pabrėžia, kad Pauliaus mokymo šerdis – nuteisinimas tikėjimu. Taigi kai kurie mokslininkai abejoja, kad Paulius iš tiesų parašė laiškus kolosiečiams ir efeziečiams, Timotiejui ir Titui, kadangi juose apie nuteisinimą nedaug kalbama ir kadangi jie vėliau buvo pavadinti „katalikiškais“, t. y. visuotiniais, nes juose aptariama Bažnyčios struktūra ir vadovavimas.

Kai skaitau vieną po kito tuos trylika laiškų, man daro įspūdį ne tiek užuominos apie nuteisinimą, kiek nuolat pabrėžiamas Dievo plano išgelbėti žmones išsipildymas Kristuje. Skaitydamas laišką po laiško matau Jėzų kaip pranašų išpranašautą žydų Mesiją ir kaip Gelbėtoją, pasiųstą išganyti kiekvieną įtikėjusį. Ši tema vienija visus tradiciškai Pauliui priskiriamus laiškus ir yra centrinė Apaštalų darbų knygoje, ten, kur kalbama apie Paulių.

Daugelis abejojančių kai kurių Pauliaus laiškų autentiškumu nurodo senus žydų dokumentus, dėl autoritetingumo pavadintus žymių Senojo Testamento veikėjų vardais, nors jie buvo parašyti keliais šimtmečiais vėliau. Tokie veikalai kaip Izaijo testamentas ir Mozės apokalipsė buvo itin populiarūs Pauliaus laikais. Kai kurie mokslininkai tiki, kad laiškai kolosiečiams ir Titui yra tokie pat kaip minėtieji veikalai. Bet jokie kiti dokumentai nėra parašyti laiško forma, juose nesikreipiama į tikrai gyvenusius žmones ir nesprendžiamos tikros jų problemos. Nė viename tokiame dokumente nėra ko nors panašaus į, tarkim, Pauliaus nurodymą Timotiejui atgabenti jam apsiaustą ir paliktas knygas (plg. 2 Tim 4, 13). Kiekvienas Naujojo Testamento laiškas man dvelkia stipriais ir visiškai nuoširdžiais žmogaus, kurį stengiuosi pažinti ir kuriuo žaviuosi, jausmais.

Nuolankus, atsidavęs tarnas

Galiausiai pamilau Paulių už jo nuolankumą. Paulius, nebūdamas tobulas, paaukojo savo gyvenimą Evangelijos tarnystei. Tai man, kunigui ir mokytojui, yra įstabus pavyzdys. Ankstyvosios Bažnyčios išgyventi sukrėtimai mums raiškiai parodo, kokie netobuli gali būti Bažnyčios dvasininkai ir mokytojai. Nė vienas negali būti labiau atsidavęs Jėzui nei Paulius. Nedaug rasime jo parašytų sakinių, kuriuose neminimas Jėzaus vardas. Paulius geriau nei bet kuris kitas žinojo, kad jo kaip apaštalo paveikumas kyla ne iš jo talento ar gebėjimų, bet pareina nuo Dievo malonės.

2 Kor 10, 1–18 mums pateikiamas jaudinantis Pauliaus paveikslas. Čia jis gina save kaip apaštalą, nepaisydamas kad yra kaltinamas prasta iškalba. Paulius žino, kad jo sėkmė priklauso ne nuo iškalbingumo, bet nuo Kristaus galybės, slypinčios jo žodžiuose. 2 Kor 11, 30 jis nuolankiai priduria: „Jei reikia girtis, girsiuosi savo silpnumu.“ Kitoje vietoje, 2 Kor 13, 9, jis rašo: „Mums džiaugsmas, kad mes silpni, o jūs stiprūs.“

Pauliaus dėka suvokiau, kad man tikrai pavyksta pasiekti savo studentų širdis, kai jiems paaiškėja, jog Jėzaus meilė ir galybė paveikė mane patį. Tad pavykusi paskaita nebūtinai ta, kuriai geriausiai pasiruošiau. Pauliui geriausiai sekėsi, kai jo meilė Jėzui spindėdavo iš jo, netgi prasišviesdavo pro jo klaidas ir silpnybes. Tad ir aš meldžiu, kad būčiau „indas, skirtas garbei, pašventintas, tinkamas Valdovui, pasirengęs kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 2, 21).