ŽODIS tarp mūsų

Tad eikite ir padarykite mokiniais

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2009
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Straipsnis 1
Visi esame kviečiami evangelizuoti

Ar bent sykį mėginote evangelizuoti? Ar dalijotės tikėjimu į Kristų su kitu žmogumi? Ar jautėtės žinąs, kaip tai daryti?

Visi nutuokiame, kad evangelizavimas yra esminė buvimo krikščioniu dalis. Paskutiniai Jėzaus žodžiai žemėje apėmė ir įsakymą eiti ir padaryti Jo mokiniais visų tautų žmones (plg. Mt 28, 19). Nepaisant šių žodžių ir netgi nepaisant mūsų vidinės nuojautos, kad turėtume evangelizuoti, daugelis jaučiame savyje pasipriešinimą. Girdėdami apie evangelizaciją ar Evangelijos skelbimą mąstome, kad tai užduotis, skirta kunigams ar ypatingiems žmonėms, mėgstantiems kalbėtis su nepažįstamaisiais. Tad jie ir turėtų skelbti Gerąją naujieną. „O aš niekada negalėčiau!“ – sakome sau ir tuojau pat išvardijame gausybę priežasčių.

Būtų kur kas geriau, jei pamėgintume surasti būdą atsiliepti į šį kvietimą. Pamąstykime, koks evangelizavimo būdas labiausiai patiktų Viešpačiui ir tiktų mums.

Duok tai, ką turi

Tinkamiausia pradėti nuo to, kas akivaizdu: negali kitam duoti to, ko pats neturi. Evangelizacijos atveju negalime padėti žmonėms pažinti Jėzų, jei patys su Juo nebendraujame.

Galbūt tai skamba šiurkštokai, tad pažvelkime iš pozityviosios pusės. Susitikimas su Jėzumi suteikia mums drąsos ir aiškumo, kad Jis mus kviečia būti Jo Evangelijos skelbėjais. Evangelijose apstu pasakojimų apie vyrus ir moteris, kurie, sutikę Jėzų, buvo uždegti noru pasakoti apie Jį kitiems žmonėms. Andriejus, susiradęs savo brolį Simoną, paskelbė: „Radome Mesiją!“ (Jn 1, 41). Pilypas Natanaeliui pranešė: „Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai. Tai Jėzus iš Nazareto, Juozapo sūnus“ (Jn 1, 45). Samarietė kvietė savo kaimynus: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ (Jn 4, 29).

Ši istorija vis kartojasi: žmogus sutinka Jėzų ir būna taip Jo patraukiamas, kad skuba pas Jį atvesti kitus žmones. Šv. Jonas rašė: „Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, – tai skelbiame apie gyvenimo Žodį. Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis“ (1 Jn 1, 1.3). Ir šv. Paulius, vienas didžiausių evangelistų, savo draugams rašė, kad būtent „Kristaus meilė“ verčia jį keliauti skelbiant Evangeliją ir steigiant Bažnyčias (plg. 2 Kor 5, 14).

Šios meilės patirtis Pauliui padėjo išverti laivo sudužimus, persekiojimus, nesupratimą, nuplakimus. Jis viską iškentė Evangelijos dėlei (plg. 2 Kor 6, 1–11). Artima bendrystė su Jėzumi Jonui padėjo ištverti tremties vienatvę Patmo saloje. Jis iškentėjo dėl „Dievo žodžio ir Jėzaus liudijimo“ (Apr 1, 9). Tad jei Pauliaus ir Jono skelbimo nenutildė jokios kliūtys ir prieštaros, ir mes turėtume drąsiau skelbti Gerąją naujieną. O pirmasis žingsnis evangelizacijos link yra didesnis suartėjimas su Viešpačiu.

Skelbk, ką girdi

Kas įkvėpė du didžius apaštalus atiduoti savo gyvenimą Evangelijai? Paprastai tariant, jie buvo taip stipriai patraukti Jėzaus, kad neišturėjo nesidaliję tuo, ką gavo, su kitais. Jie išgirdo Jo balsą ir buvo perkeisti Jo Dvasios. Jiems Jėzaus balsas buvo ne vienas iš daugelio balsų ir Jo žinia buvo ne vienas pasirinkimas iš daugelio galimų. Abu – Jonas ir Paulius – pažino, kad Jėzus yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6).

Kaip Jėzaus kelias taps mūsų keliu? Kaip Jo gyvenimas taps mūsų gyvenimu? Kaip Jo troškimas skelbti Evangeliją taps mūsų troškimu? Tai pradeda pildytis, kai Jo žodžius paimame giliai į savo širdį. Todėl Jėzus savo žinią ir palygino su dirvon sėjama sėkla. Sėkla, kritusi į prastą, akmenuotą ar usnių apniktą dirvą, pražus (plg. Lk 8, 4–15).

Turime maitintis mumyse gyvenančiu Dievo žodžiu, kad sunokintume vaisių. Turime laikytis šalia Jėzaus, mąstyti Jo žodį ir melsti Jo Dvasios, kad Dievo žodis mumyse taptų gyvas. Tik tada turėsime ką duoti pasauliui, dovanoti kai ką geresnio, ko jokios filosofijos sistemos negali suteikti.

Jėzus mus siunčia

Jėzus, žvelgdamas į Jo paklausyti susirinkusią minią, susigraudino, nes žmonės atrodė suvargę ir apleisti lyg „avys be piemens“ (Mt 9, 36). Ir ką Jėzus darė? Iš pradžių Jis paliepė savo mokiniams melsti, kad pjūties šeimininkas siųstų darbininkų į savo laukus. O tada, tarytum atsiliepdamas į mokinių maldas, išsiuntė juos po du skelbti Dangaus karalystės (plg. Mt 9, 37 – 10, 7). Taigi nebuvo taip, kad Jėzus paprasčiausiai paliepė eiti evangelizuoti. Jis pakvietė tuo metu dar neišbandytus savo mokinius prisidėti prie Jo.

Žvelgdami į pasaulį tikėjimo žvilgsniu matome, kad mūsų padėtis daug kuo panaši į pirmųjų mokinių. Ir mes kaip jie gyvename pasaulyje, kurį temdo nuodėmės šešėlis, pasaulyje, kuriame pjūtis išties yra didelė, o darbininkų aiškiai per maža. Daugelis, kaip ir mokiniai, jaučiasi esą nepajėgūs imtis tokios didžios užduoties – vesti žmones pas Kristų. Tačiau ir mums Jėzus žada tą pat, ką žadėjo pirmiesiems savo mokiniams: „Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs“ (Mt 10, 40). Jėzus visada yra su mumis, pasirengęs mus drąsinti, įkvėpti ir teikti mums viltį.

Popiežius Paulius VI, apmąstydamas, kaip pasauliui reikia Evangelijos žinios, apaštališkajame paraginime apie evangelizaciją šiuolaikiniame pasaulyje rašė:

„Evangelijos skelbimas Bažnyčiai nėra pasirinkimo dalykas. Tai pareiga, pavesta jai Viešpaties Jėzaus įsakymu, kad žmonės galėtų tikėti ir būti išgelbėti. Ši Naujiena iš tiesų yra būtina. Ji nepakartojama. Ji niekuo nepakeičiama. Ji nesuderinama nei su abejingumu, nei su sinkretizmu ar klaidingu prisitaikymu. Juk kalbama apie žmogaus išganymą. Ji atveria Apreiškimo grožį. Ji siūlo išmintį, kuri yra ne iš šio pasaulio. Ji pajėgi pačia savimi sužadinti tikėjimą, kuris remiasi Dievo galybe. Ji yra tiesa. Ji verta, kad tikėjimo skelbėjas atiduotų jai visą savo laiką bei jėgas ir prireikus dėl jos paaukotų savo gyvybę“ (Evangelii nuntiandi, 5).

Paulius VI evangelizaciją laikė gyvybiškai svarbia, turinčia amžinų padarinių. Taigi pati pirmoji priežastis, dėl kurios esame kviečiami dalytis Evangelija, yra žmonių išganymas. Mūsų užduotis – kad kiekvienas pažintų ir patirtų Jėzaus meilę ir galią išlaisvinti iš nuodėmės.

Be abejonės, Evangelijos žinia yra ne malonus gyvenimo priedas, bet tikra tiesa. Dievas nebūtų siuntęs savo Sūnaus į žiaurią ir gėdingą mirtį, jei to nebūtų būtinai reikėję. Tad klauskime savęs: „Ar tikiu, kad Jėzus yra Gelbėtojas?“ Klauskime: „Ar tikiu, kad Jis mane pasirinko savo gelbėjimo įrankiu?“

Vilties žodžiai pasauliui

Mums, tikintiems Jėzumi, nederėtų manyti, kad neturime ką gero pasiūlyti. Iš tiesų visi spindime tarsi žiburiai pasaulyje ir jam galime pasiūlyti gyvenimo žodį (plg. Fil 2, 15–16). Mūsų laikais plinta atsiribojimas, vienišumas, tam tikras izoliavimasis, trukdantis vieniems į kitus žvelgti su atjauta. Mus taip smarkiai apraizgo rūpesčiai ir išbandymai, kad pamirštame tai, ką Viešpats jau nuveikė mūsų gyvenime. Pamiršę įstabius Viešpaties darbus, imame galvoti, kad Jis veikiausiai nė nesidarbuoja per mus, vesdamas žmones tikėjimo link.

Tokios mintys taip toli nuo tiesos! Mūsų kasdien sutinkami žmonės turėtų išgirsti, kaip liudijame savo tikėjimą. Juk tikrai ką turime duoti pasauliui. Žinome, kas yra Jėzus ir ką Jis laimėjo ant kryžiaus. Taip pat galime perteikti savo gyvenimo liudijimą – savo patirtį, kaip Viešpats darbuojasi mūsų širdyse ir sielose. Galiausiai turime Šventąją Dvasią, kuri mūsų žodžius ir liudijimą pripildo malonės ir galybės. Negi turėdami tokius turtus liksime nebylūs, tylėsime? Dievas tiek daug mums davė, o dabar Jis prašo mus eiti ir dalytis visais tais turtais – dovanai duoti tai, ką dovanai gavome (plg. Mt 10, 8).

Žodis jumyse tetampa kūnu

Apmąstydamas Jėzaus tapimo žmogumi slėpinį šv. Jonas rašė: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14). Ir mes kaip Jonas regėjome Kristaus šlovę ir priėmėme gerąją išgelbėjimo žinią. O dabar Dievas mus kviečia leisti Gerajai naujienai tapti kūnu mumyse, kad galėtume perteikti ją kitiems žmonėms. Tapkime gyvosiomis evangelijomis – gyvais, įkvepiančiais perkeičiančios Kristaus meilės liudytojais!