ŽODIS tarp mūsų

Evangelijos žinia

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2009
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Straipsnis 2
Nuo ko pradėti?

Juo stipresnis mūsų troškimas evangelizuoti, juo geriau suvokėme didžius Jėzaus darbus mumyse ir Bažnyčioje. Šv. Paulius buvo toks atsidavęs evangelizacijai, nes pažino Jėzų, suvokė, ką Jis padarė jo, Pauliaus, labui. Tad ir Paulius norėjo šį tą nuveikti Jėzaus labui – visiems skelbti Tą, kurį netikėtai sutiko, kalbėti apie Jo darbus. Pirmajame laiške korintiečiams jis rašo: „Pirmiausia aš jums perdaviau, ką esu gavęs, būtent: Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15, 3–4). Šias tiesas Paulius gavo pats, tai yra patyrė susitikęs Kristų, ir išgirdo klausydamasis Petro ir kitų apaštalų pasakojimų.

Jei mes kaip Paulius norime skleisti Gerąją išgelbėjimo naujieną, turime gebėti perteikti tai, ką patyrėme ir ko išmokome. Evangelizacijos mokomasi, įgūdžiai evangelizuoti yra įgyjami. Jei skirsime laiko ir stengsimės – gilinsimės į Evangeliją, ją studijuosime, mokysimės, kaip skelbti savo tikėjimą ir užmegzti ryšius su kitais žmonėmis, – ragausime evangelizacijos vaisių.

Kokia mūsų Evangelija?

Trokšdamas dalytis savo gyvenimu ir meile Dievas Tėvas sukūrė visatą ir apgyvendino ją įstabiais savo kūriniais. Jo kūrinijos viršūnė – žmonija – vyrai ir moterys, sukurti pagal Jo paveikslą ir panašumą. Dievas mus apdovanojo gebėjimu mąstyti, taip pat laisve rinktis Dievą, trokšti Jo, sakyti Jam „taip“.

Dievo žodis mums atskleidžia, kaip į mūsų širdis ir mintis įžengė tamsa: „kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 12). Be asmeninių ir visuomeninių nuodėmių, išgyvename ir blogio paslaptį, savanaudiškumo, slypinčio kiekvieno žmogaus širdyje, tikrovę. Dievo kūriniai nepakluso savo Kūrėjui, pasipriešino Jo valiai ir atmetė Jo globą. Taip jie atsiskyrė patys ir atskyrė savo vaikus nuo Dievo, nutraukė su Kūrėju draugystės saitus ir leido įžengti mirčiai ten, kur pirma viešpatavo gyvenimas.

Tokia būtų istorijos pabaiga, jei ne begalinis Dievo gailestingumas. Dievas pažadėjo atsiųsti Gelbėtoją. Pradžios knygoje Dievas sako gundytojui: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių; jis kirs tau per galvą, o tu kirsi jam į kulną“ (Pr 3, 15). Šis Dievo pažadas vadinamas pirmuoju Gerosios naujienos paskelbimu, arba Evangelijos provaizdžiu. Pažade ir pranašystėje į moters palikuonį žvelgiama kaip į tą, kuris sunaikins blogio galybę.

Po daugelio amžių, atėjus metui, Jonas Krikštytojas Judėjos dykynėje dvasiškai išalkusiems, smalsiems ir skeptiškai nusiteikusiems skelbė atėjus Mesiją. Pamatęs ateinantį Jėzų, Dvasios paragintas Jonas sušuko: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29).

Per Krikštą pateptas Šventąja Dvasia ir galybe Jėzus „vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, nes Dievas buvo su juo“ (Apd 10, 38). Jis skelbė Gerąją išganymo naujieną. Jo valandai atėjus, Jėzus pakluso Tėvo valiai ir prisiėmė skausmingą mirtį ant kryžiaus. Numiręs trečią dieną šlovingai prisikėlė, taip įveikęs nuodėmę ir pačią mirtį. Prisikėlęs ir įžengęs į Dangų, Jėzus išliejo visiems tikintiesiems Šventąją Dvasią, taip visus suvienijo į Bažnyčią – Dievo galybės šiame pasaulyje ženklą ir sakramentą.

Būtent Šventoji Dvasia suteikė apaštalams galios eiti į pasaulį ir skelbti Evangeliją. Sekminių dieną Dvasios galia apaštalai buvo perkeisti iš išsigandusių ir baikščių žmonių į drąsius evangelizuotojus, noriai aukojančius savo gyvybę ir gyvenimą dėl Evangelijos. Dvasia pirmuosius krikščionis ne tik ragino skelbti Evangeliją, bet ir įkvėpė į jų širdis liepsningą troškimą vis labiau panašėti į Jėzų. Šis šventumo troškimas įtikino juo mesti senus mąstymo ir veikimo įpročius ir pradėti naują gyvenimą, kurio Jėzus juos mokė. Taigi jie liudijo ne tik žodžiais, bet ir gyvenimu. Jų gyvenimas patvirtindavo skelbiamą žodį. Toks liudijimas patraukdavo žmones, jie imdavo ieškoti taip įspūdingai perkeičiančio gyvenimą Viešpaties.

Tai yra Evangelijos žinios šerdis. Savo mirtimi ir prisikėlimu Jėzus įvykdė tai, ko niekas negalėjo: kiekvienam laimėjo išganymą ir atsiuntė Šventąją Dvasią pripildyti mus dieviškojo gyvenimo ir troškimo statydinti Jo karalystę. Nors yra daug būdų perteikti šias Evangelijos tiesas – remiantis Šventuoju Raštu, Bažnyčios mokymu, pasitelkus gyvenimiškus pavyzdžius ar savo patirtį, – glaustai apibūdinus, mūsų Evangelijos esmė – mums reikėjo išgelbėjimo, ir Jėzus mus išgelbėjo.

Pašaukimas veikti

Mūsų laikais tiek popiežius Jonas Paulius II, tiek popiežius Benediktas XVI kvietė į naująją evangelizaciją. Naujasis tūkstantmetis laikomas naujuoju Evangelijos skleidimo po visą pasaulį pavasariu. O ją skelbti turėtume sekdami pirmųjų tikinčiųjų pavyzdžiu.

Jei Šventasis Tėvas mus kviečia evangelizuoti, jis tiki, kad tikrai sugebėsime tai daryti. Jis tiki, kad mes pakankamai išmanome Evangeliją, tad gebėsime ją skelbti aplinkiniams. Jis yra įsitikinęs, kad mes turime tikėjimą – tikėjimą, paremtą meile Dievui. Šio tikėjimo pastūmėti kreipsimės į klaidžiojančius ir ieškančius tiesos ir tikrų namų.

Šis pašaukimas evangelizuoti paremtas prielaida, kad mes tikrai galime atlikti tai, kas mums pavesta, jei tam atsidėsime. Tėvai išmoksta auginti vaikus. Chirurgai išmoksta atlikti sudėtingas operacijas, statybininkai – statyti gyvenamuosius namus ir biurus. Jei gebame įgyti profesinių įgūdžių, be abejonės, galime įgyti ir įgūdžių evangelizuoti.

Šis iššūkis paremtas dvasiniu principu: Jėzus mus pašaukė būti misionieriais, Jo Evangelijos žinios nešėjais. Jei žmonės noriai aukoja laiką, kad išmoktų to, ką galėtų panaudoti savo šeimos gerovei ar tiesiog savo karjeroje, juo noriau turėčiau stengtis pažinti Evangeliją ir mokytis ją skelbti. Juk čia kalbama apie žmonių vedimą į Dangų!

Palaiminkime mūsų Šventąjį Tėvą. Jis ryžosi pakviesti mus veikti, parodyti, kad kiekvienas Bažnyčios narys turi sudėti visas savo viltis į Evangeliją, pažinti ją širdimi ir gebėti ją perteikti paprastai ir aiškiai. Šis kvietimas dalytis savo tikėjimu yra kvietimas dovanoti savo laiką ir jėgas. Sykiu tai yra kvietimas bendradarbiauti su Šventąja Dvasia, kiekvieno atsivertimo įkvėpėja ir vedle. Tad ryžtingai priimkime šį pašaukimą, su pasitikėjimu, džiaugsmingai ir, be abejonės, su tikėjimu.

Skelbk Jėzaus tiesą!

Jėzaus pergalė prieš mirtį yra centrinis istorijos įvykis. Taigi jis turėtų būti ir mūsų krikščioniško liudijimo skelbiant Evangeliją centre. Apaštališkajame paraginime dėl evangelizacijos šiuolaikiniame pasaulyje popiežius Paulius VI pasakė iš esmės tą patį: „Geroji Naujiena, skelbiama liudijant gyvenimu, anksčiau ar vėliau turės būti skelbiama gyvenimo žodžiu. Evangelizacija nėra tikra, jei nėra skelbiami Jėzaus Nazariečio, Dievo Sūnaus, vardas, mokymas, pažadai, Karalystė ir slėpinys“ (Evangelii nuntiandi, 22).

Peržvelgęs šią trumpą Evangelijos žinios santrauką, pasakyk sau porą dalykų: pirma, aš tikrai galiu šią žinią perteikti savo žodžiais; antra, aš patyriau šios žinios galybę savo gyvenime, pažinau Jėzaus meilę, jaučiu savyje Šventąją Dvasią, mane raginančią melstis ir mylėti kitus žmones. Ši asmeninė Evangelijos galybės patirtis drauge su augančiu evangelinių tiesų pažinimu skatins mane eiti į pasaulį, pasitikint, kad galiu padėti kitiems žmonėms keisti savo gyvenimą.