Šventojo Pauliaus gyvenimas ir mokymas
(Tęsinys. Pradžia liepos–rugpjūčio numeryje)
Šis kūnas yra mirtingas
Paulius įžvelgia, kad didžioji bėda slypi mumyse. Adomas buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, tad jis buvo geras. Mes irgi esame Dievo kūriniai, sukurti pagal Jo paveikslą, tačiau dėl nuopuolio esame iškreipti ir sudarkyti atvaizdai. Nebesuvaldome savo jausmų ir aistrų, mūsų protas dažnai būna pernelyg aptemęs, kad pažintų tiesą, valia – silpna, gėrio ir blogio skyrimas – atbukęs, širdys – surambėjusios ir atšalusios (plg. Ef 4, 17–18).
„Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu. <…> Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (Rom 7, 15. 19), – rašė Paulius. Jis save laikė nuodėmės belaisviu, netgi vergu (plg. Rom 6, 6; 7, 14). „Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris“ (Rom 7, 18). Paulius pripažino, kad dėl puolusios prigimties jis nepajėgus daryti gera.
Apaštalas šaukė: „Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“ Jis nesistengė pasirodyti ir neperdėjo tikrosios padėties. Paulius taip apibūdino tikrąją savo, beje, ir mūsų būklę. Štai atsakymas į Pauliaus maldavimą: „Bet ačiū Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ (Rom 7, 24–25). Tik per Kristų nuodėmės pančiai sutraukyti, tik per Kristų esame laisvi. Tik Kristuje galime gyventi naująjį gyvenimą Dvasioje (plg. Rom 8, 1–11).
Populiari šiuolaikinė psichologija drąsiai mėgina mus įtikinti, kad esame tikrai geri arba veikiau geri nei blogi. Mums sako – kiti arba taip sakome patys sau, – kad tereikia išmokti susitvardyti arba užlyginti kai kuriuos charakterio nelygumus. Anot Pauliaus, tokie siūlymai yra apgaulė. Jie neatitinka tiesos – mes mąstome ir veikiame kitaip. Paulius pabrėžė, kad turime pripažinti tikrą tiesą, nors ji mums ir atrodytų atstumianti, – kad be Kristaus nieko mumyse nėra gero. Nuo Jo atsiskyrę nieko gero negalime nuveikti.
Nenoras priimti šią tiesą atskleidžia mūsų širdyse it pūlinį tvinksinčią puikybę. Atkakliai viliamės, kad turime mažytį gėrio grūdelį, kuris mus ir nuteisins Dievo akivaizdoje. Paulius įžvelgė, kad tokios viltys nieko vertos. Nusiteisinti savo jėgomis neįmanoma, tai įrodė Kristaus kryžius. Tad jei kuo galime kliautis, tai juo: „Bet aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi“ (Gal 6, 14).
Naujasis Adomas
Kaip Paulius suvokė ryšį tarp Adomo ir Kristaus? Nuopuolio būvis, prasidėjęs su Adomu, apima visus vyrus ir moteris. Visi esame mūsų nuodėmingojo tėvo sūnūs ir dukros. Tačiau su Kristumi prasidėjo nauja žmonija. Kristus yra naujasis Adomas, naujos tautos tėvas. Būtent Kristuje Dievas iš tiesų yra mūsų Tėvas, kaip kad buvo pradžioje. Kristuje ir per Jo Dvasią esame perkeičiami, tampame vis panašesni į Jo atvaizdą ir vis labiau atspindime Jį (plg. Rom 5, 15–19).
Tikras atsivertimo ir šventėjimo ženklas yra savo menkumo, trapumo bei nuodėmingumo suvokimas ir pripažinimas, kad man nepaprastai reikia Kristaus. Toks suvokimas veda į atgailą ir tikėjimą. O šie savo ruožtu veda į visiškai naują gyvenimą Kristuje.
4 dalis
Jėzus ir atpirkimas
Laiške efeziečiams aiškiai ir įstabiai skelbiama, kad Jėzus yra Tėvo išgelbėjimo plano šerdis. Tėvas mus išsirinko „jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais“ (Ef 1, 4–5). Tai amžinasis slėpinys, kurį Dievas apreiškė (plg. Ef 1, 9). Skaitydami Pauliaus laiškus matome, kad būtent išganymo slėpinys apaštalui teikė iš gelmių kylantį džiaugsmą, ramybę ir tikrumą.
Atpirkimas – Dievo dovana
Dievo dosnumas, pasireiškęs atpirkimu, niekada nepaliovė stebinęs Pauliaus. „Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 6, 23; taip pat žr. Rom 5, 15. 17), – rašė jis. Dievas norėjo mūsų išgelbėjimo. Jis laisvu savo valios nutarimu ryžosi mus išgelbėti per savo Sūnų. Mes išgelbėjimo nei prašėme, nei buvome jo verti, nei užsitarnavome. Pats Dievas Kristuje „sutaikino su savimi pasaulį“ (2 Kor 5, 19).
Paulius šią tiesą patyrė savo gyvenime. Jis buvo Dievas priešas ir nesiekė naujo gyvenimo Dvasioje. Bet Dievo gailestingumas buvo galingesnis nei Pauliaus teisuoliškumas. Paulius niekada nenustojo dėkoti už Dievo jam dovanai duotą išgelbėjimą Kristuje. Jis niekada nepailso skelbti: „Dėkui Dievui už jo neapsakomą dovaną!“ (2 Kor 9, 15).
Kryžiaus šlovė
Kristaus kryžius Pauliui įkūnijo Dievo meilę ir gailestingumą. Menkavertėmis dovanomis švaistomasi, tačiau išgelbėjimas yra kitokio pobūdžio dovana. Tai neįkainojamos vertės Tėvo dovana, Jo susitaikinimo su savo priešais dovana. Dovanodamasis ant kryžiaus mirė vienatinis Tėvo Sūnus. Dievo gailestingumas toks didelis, kad net Jo meilę ir gerumą atmetę kūriniai buvo nuplauti, jų nuodėmės ir kaltės sunaikintos Tėvo mylimojo Sūnaus Krauju.
„Mums dar esant silpniems, Kristus skirtu metu numirė už bedievius. Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį. O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 6–8), – rašė Paulius. Dievas siuntė savo Sūnų mirti ant kryžiaus, kad visiems žmonėms būtų atleista, kad visi patirtų sutaikinimo malonę. Ar įmanoma žmogui suvokti tokią meilę? Mes neįstengiame nė įsivaizduoti tokio gailestingumo savo priešams.
Šiandienos teologijoje gana mažai kalbama apie kryžių. Jis dažnai telaikomas prieš du tūkstančius metų įvykusiu istoriniu įvykiu, kurio pagrindinis veikėjas – Jėzus. Kryžiaus reikšmė apribojama pavyzdžio galia: Jėzus mus taip stipriai mylėjo, kad noriai mirė už mus, taip duodamas pavyzdį, kad ir mes būtume pasirengę mirti vieni už kitus. Netgi šiuolaikiniame pamaldume kryžius neužima centrinės vietos. Apie jį kalbama kaip apie pareigą „nešti savo kryžių“, tai yra savo ligas, vargus, rūpesčius ir panašiai.
Paulius kryžiuje įžvelgė daug gilesnę prasmę. Jis žiūrėjo į kryžių apimtas pagarbios baimės, nes pats Dievas „nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8). Iš meilės ir vykdydamas Tėvo valią bei įpareigojimą išgelbėti Dievo tautą, Jėzus noriai prisiėmė kryžių. Jo mirtimi ant kryžiaus mes buvome išvaduoti iš nuodėmės ir blogio (plg. Rom 3, 25).
Jėzus, kuris kaip Sūnus yra pats Dievo šventumas, tapo vienu iš mūsų, kad mūsų nuodėmingą prigimtį numarintų ant kryžiaus ir taip taptų mūsų pašventinimo šaltiniu. „Tą, kuris nepažino nuodėmės, jis dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21), – rašė Paulius. Jėzaus kryžius tapo sutaikinimo su Tėvu įrankiu. Kryžius yra mūsų nuteisinimo ir ramybės įrankis.
Gyvi su Kristumi
Kryžius – Dievo galybė – mums svarbus šiandien. Kiekvienas patiriame išgelbėjimą per Jėzaus kryžių. Paulius teigė, kad „Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais“ (Gal 5, 24; taip pat žr. Rom 6, 6). Anot Pauliaus, kryžius sunaikina „kūną“, tai yra mūsų savanaudiškumą, besižavintį nuodėme. Šis savanaudiškumo, tarnavimo sau principas mumyse pasireiškia nevaldomais geismais ir netvarkingais veiksmais. Per kryžių šie nuodėmės pavidalai pergalimi. Jie mums jau nebeturi galios.
Turėdamas galvoje Jėzaus mirtį Paulius romiečiams rašė: „Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje“ (Rom 6, 11; taip pat žr. Gal 2, 20). Tai yra Kristaus kryžiaus galios pasireiškimas kasdieniame mūsų gyvenime. Patirdami savo nuodėmingumą ir nepaliaujamus gundymus galime šauktis kryžiaus. Iš tiesų galime skelbti: „Kristus mirė dėl mano nuodėmių. Jo kryžiuje randu naują gyvenimą. Aš jau nebepančiojamas nuodėmių. Netapsiu gundymų auka. Esu gyvas Dieve.“
Kryžiaus vaisiai išauga iš Kristaus prisikėlimo. Paulius mokė, kad „Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikino su Dievu jo Sūnaus mirtis, tai juo labiau mus išgelbės jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti“ (Rom 5, 10). Apaštalas rašė, kad Tėvas „mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi, – jūs gi esate išgelbėti malone, – prikėlė ir pasodino danguje su Kristumi Jėzumi“ (Ef 2, 5–6). Jėzus yra gyvasis ir šlovingasis Viešpats, todėl mes galime vienytis su Juo ir dalytis išgelbėjimo dovanomis.
Nuodugniau pažvelkime į tris mūsų išgelbėjimo aspektus, išplaukiančius iš Jėzaus mirties ir prisikėlimo, – ryšį su Dievu, buvimą Dievo Dvasios šventovėmis ir dangiškosios garbės pažadą.
Aba, Tėve
Naujo ryšio su Dievu gelmė atsiskleidžia krikščionių kreipinyje į Dievą „Aba, Tėve“. Paulius išmoko šios tiesos iš paties Jėzaus mokymo. Biblistai beveik vieningai laikosi nuomonės, kad Jėzus maldoje savo Tėvą vadino Aba (plg. Mk 14, 36). Tai švelnus, intymus, šeimyniškas aramajiškas žodis, panašus į lietuviškąjį tėvelis, tėtis.
Paulius manė, kad iš nuodėmių išlaisvinti ir su Dievu sutaikinti krikščionys turi teisę ir privilegiją kreiptis į Dievą Jėzaus žodžiais. „O kadangi esate įvaikiai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: „Aba, Tėve!“ Taigi tu jau nebe vergas, bet įvaikis; o jeigu įvaikis, tai Dievo valia ir paveldėtojas“ (Gal 4, 6–7; žr. Rom 8, 15–16).
Ta pati Sūnaus ir Tėvo Dvasia, dovanota tikintiesiems, mus padaro tikrais Dievo sūnumis ir dukterimis. Tik krikščionyse gyvena Dvasia ir tik jie gali vadinti Dievą savo Tėvu tikrąja šio žodžio prasme. Šios privilegijos krikščionys niekada neturėtų pamiršti. Ji yra mūsų kilnumas, orumas ir vertingumas.
Teigti, kad esame Tėvo vaikai, nėra nei pagyrūniška, nei pasipūtėliška. Tai dėkingas Dievo meilės ir gailestingumo patvirtinimas. Jėzus tapo žmogumi ir mirė, kad išgelbėtų visų kraštų ir tautų žmones. Jis troško ir tebetrokšta, kad visi taptų Tėvo vaikais. Tai, kad nekrikščionys nėra šio ryšio su Dievu dalininkai, jų nepasmerkia, bet veikiau kviečia visus krikščionis kuo uoliau skelbti Evangeliją, kad kiekvienas patirtų Dievą kaip savo Tėvą.
(Tęsinys kitame numeryje)
