ŽODIS tarp mūsų

Šventojo Pauliaus gyvenimas ir mokymas

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2009
 ››› 
kovas–balandis
 ››› 
Straipsnis 4

(Tęsinys. Pradžia liepos–rugpjūčio numeryje)

Šventosios Dvasios šventovės

Mūsų naujasis ryšys su Tėvu grindžiamas tuo, kad krikščionys turi Jo Sūnaus Dvasią. Paulius rašė, kad galime patirti tėvišką Dievo meilę, nes ta meilė „yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). Tai, kad krikščionims duota Šventoji Dvasia, yra nepakartojama Jėzaus atnešto išgelbėjimo dovana. Ji turi esminės svarbos krikščionių perkeitimui.

Paulius korintiečius ragino atpažinti juose gyvenančią Dvasią: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“ (1 Kor 3, 16). Paulius šventovę įvardijo graikišku žodžiu naos, reiškiančiu pačią vidujausią šventyklos dalį, vietą, kurioje buvoja Dievas, – šventų šventąją. Kitais žodžiais tariant, mes tampame šventų švenčiausia vieta, nes mumyse apsigyvena Dievo Dvasia.

Krikščionyse gyvenanti Dvasia juos padaro naujais, kilniais žmonėmis. Jei krikščionis nusideda nedorumu, neskaistumu, jis nusideda savo šventumui, jį pažeidžia. „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?“ (1 Kor 6, 19).

Krikščionyse gyvenanti Dvasia iš tiesų juos padaro šventus. Paulius pabrėžė, kad Kristus, veikiant krikščionyje gyvenančiai Jo Dvasiai, kuria visiškai naują žmogų. Apaštalas korintiečiams primena: „Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17). Kristuje mes, buvę nusidėjėliai, tapome „Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21).

Užantspauduoti pažadu

Išganymo Kristuje viršūnė – mūsų esybės perkeitimas pagal Jo panašumą. Tai yra galutinis Dvasios darbuotės mumyse padarinys. „Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas“ (2 Kor 3, 18), – pakiliai rašė Paulius.

Perkeisti į Kristaus atvaizdą tampame Jo paveldo, Jo šlovingojo prisikėlimo dalininkais. Jėzus – pirmagimis iš daugelio (plg. Rom 8, 29). Paulius niekada neabejojo, kad Dvasia, prikėlusi Jėzaus kūną garbei, prikels ir mus: „Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse“ (Rom 8, 11).

Mumyse gyvenanti Dvasia yra laidas, kad esame išgelbėti iš mirties ir dalyvausime amžinajame garbingojo Viešpaties gyvenime. „Kristuje ir jūs, išgirdę tiesos žodį – išgelbėjimo Evangeliją – ir įtikėję juo, esate paženklinti pažadėtąja Šventąja Dvasia, kuri yra mūsų paveldėjimo laidas, kol bus atpirkta jo nuosavybė jo didybės šlovei“ (Ef 1, 13–14; žr. 2 Kor 5, 4–5).

Gyventi Kristuje

Apžvelgėme esminį mūsų išganymo Jėzuje Kristuje slėpinį. Pamatėme, kad Kristuje tampame naujomis esybėmis. Anot Pauliaus, kryžius ir prisikėlimas yra būtini, kad įvyktų esminis perkeitimas. Iš jų išplaukia naujas mūsų ryšys su Tėvu, mums duodama Dvasia ir amžinasis gyvenimas. Melskime Šventąją Dvasią apreikšti mums tą tiesą ir tikrovę, apie kurią Paulius rašė. Melskime, kad suvoktume ją ir protu, ir širdimi. Tik tada galėsime drauge su apaštalu sakyti: „Man gyvenimas – tai Kristus“ (Fil 1, 21).

5 dalis
Apie atsivertimą ir tikėjimą

Pirmieji Jėzaus žodžiai Morkaus evangelijoje: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15). Įžengimas į Dievo karalystę susijęs tik su atgaila dėl nuodėmių ir tikėjimu į Jėzų. Tai priemonės, kuriomis priimame ir patiriame Tėvo meilę ir naująjį gyvenimą Dvasioje.

Apaštalų darbuose Lukas parodo, kad pašaukimas atsiversti ir tikėjimas yra esminė krikščionybės žinia (plg. Apd 3, 19; 5, 31; 8, 22; 11, 18). Jis pateikia pavyzdį aprašydamas Pauliaus tiesmuką kalbą Atėnų vyrams. „Ir štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų, bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti“ – sakė Paulius Areopage (Apd 17, 30). Atsivertimas yra ne pasirinkimas, o priedermė. Amžinasis mūsų likimas priklauso nuo jo. Paulius paliudijo, kad visada ir visus jis ragindavo „atsiversti į Dievą ir įtikėti mūsų Viešpatį Jėzų“ (Apd 20, 21).

Įdėmiau pagvildenkime, kodėl atsivertimas ir tikėjimas į Jėzų yra esminiai krikščionių gyvenime ir Pauliaus teologijoje. Visiems mums derėtų apžvelgti savo dvasinį gyvenimą apmąstant Pauliaus žodžius. Ar iš tikrųjų atsiverčiame? Ar tikime tuo, ką Paulius rašo?

Dievo maloningumo dovana

Daugelis mūsų į atsivertimą ir atgailą žiūri kaip į neišvengiamybę, kaip į būdą sušvelninti Dievo mums skirtą bausmę už nuodėmes. Tad atsivertimas ir atgaila atrodo nemalonūs ir netgi atstumiantys. Mes užsiimame gynybinę poziciją ir mėginame pasiteisinti, nors turėtume nuoširdžiai pripažinti savo būklę – kad laisvai, noriai ir suprasdami darėme bloga, kad bloga darėme ne kartą, kad nusidėjome ne tik veiksmais, bet ir žodžiais bei mintimis.

Paulius nelaikė atsivertimo ir atgailos Dievo pykčio mums užkrautu sunkumu. Jis veikiau suvokė, kad atgaila – tai atsakas į Dievo maloningumą. Laiške romiečiams jis klausė: „Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atsiversti?“ (Rom 2, 4). Kodėl Paulius susiejo Tėvo gerumą su atsivertimu? Nes atsivertimas ir atgaila teikia gyvenimą. Jei neatsiverstume, mirtume pasmerkti.

Kiekvieną iš mūsų kaltė už nuodėmę veda į amžiną atsiskyrimą nuo Dievo. Be to, mes nešiojame nuolatines psichologines bei moralines naštas. Sąžinė nepaliauja mūsų smerkusi arba ji būna tokia surambėjusi, kad nė nesukruta mums darant bloga. Be atgailos mūsų nuodėmė ir kaltė būtų nepanešamos. Be atgailos mūsų siela būtų surambėjusi ir dvasia mirusi.

Tačiau jei atgailojame, atsigręžiame į Dievą, priimame atsakomybę už savo nuodėmes ir meldžiame Dievą atleidimo, mums bus atleista. Mūsų sąžinė bus apvalyta, gėda ir prislėgtumas pranyks. Naujasis gyvenimas Kristaus Dvasioje bus mūsų.

Atgailodamas žmogus trokšta atsisakyti nuodėmės, atsigręžti į Dievą ir priimti naująjį gyvenimą. Atgailojantis žmogus pripažįsta, kad „manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris“ (Rom 7, 18), ir priima tikėjimu paties Dievo teisumą. Tad atgailą sudaro: gailestis dėl savo nuodėmių, tvirtas pasiryžimas taisytis ir Dievo atleidimo priėmimas.

Liūdesys pagal Dievo valią

Paulius, norėdamas parodyti gyvenimą teikiančią atgailos prigimtį, aiškino, kuo skiriasi liūdesys pagal Dievo valią nuo šio pasaulio liūdesio. „Mat liūdesys pagal Dievo valią, – rašė Paulius korintiečiams, – per atgailą atveda į išgelbėjimą, ir to netenka gailėtis; o šio pasaulio liūdesys veda į mirtį“ (2 Kor 7, 10). Tai didi Pauliaus dvasinė įžvalga. Jis mokė, kad liūdime pagal Dievo valią pamatę ir pripažinę savo nuodėmes. Mes atpažįstame, kad nusidėjome ir Dievo šventumui, ir savo broliams bei seserims.

Tada skubame pas Dievą, prašome Jo atleidimo ir Šventosios Dvasios, kad Ji mus perkeistų. Atgailojantis žmogus uoliau tarnauja Dievui, jis nekenčia savo nuodėmės ir įsipareigoja keistis (plg. 2 Kor 7, 11). Tokia atgaila veda ne į sąžinės graužatį, o į gyvenimą. Tikrai atgailojantis žmogus džiaugiasi Dievo jame atliktu darbu.

Kita vertus, šio pasaulio liūdesys veda į mirtį. Nusidėjėliai mato savo nuodėmę, bet ji tik užgauna jų puikybę, nemaloniai primena, kad jie nėra tokie geri, kokie nori būti ar kokie tikisi esą. Jie liūdi ne dėl to, kad įžeidė Dievą, sužeidė Kristaus kūną, bet kad jų ego buvo sužeistas. Toks į save nukreiptas liūdesys pasireiškia pasiteisinimais ir pastangomis išsisukti. Tokie žmonės veikiau slepia savo nuodėmes nei stengiasi pasikeisti. Taip elgdamiesi panyra į sumaištį, jų širdis sukietėja ir galiausiai – apmiršta.

Šiuolaikinis pasaulis turėtų išmokti iš Pauliaus didžią pamoką. Nepaprastai paplitusi depresija ir nesaugumas yra susiję su saviapgaule ir kalte. Vaistas, gydantis depresiją ir nesaugumą, yra atgaila. Jei suklupę prieš Tėvą atsiprašysime Jo už savo nuodėmes, būsime išlaisvinti iš pasmerkimo ir gėdos. Kasdienė atgaila, kasdienis atsivertimas mus išgydys nuo depresijos ir kaltės.

Abraomas, tikėjimo tėvas

Norėdami suprasti Pauliaus teologiją pirmiausia turime pažvelgti į Abraomą. Anot Pauliaus, jis buvo tikėjimo tėvas. Visa tikėjimo tauta yra Abraomo vaikai (plg. Gal 3, 7).

Tikėjimas Senajame Testamente yra kilęs iš hebrajiško žodžio aman, reiškiančio tvirtą, patvarų ir patikimą. Mes tikime, kad, pavyzdžiui, daiktas yra patikimas, kai žinome, kad jis pagamintas iš tvirtos medžiagos. Dievas yra pats tvirčiausias ir patikimiausias, Jis – visos tiesos versmė. Tikėjimas įsišaknijęs Dieve.

Abraomas yra tokio tvirto tikėjimo pavyzdys. Jis patikėjo Dievu, kai Jis jam liepė eiti į svetimą kraštą (plg. Pr 12, 1–3). Dievas Abraomui pažadėjo, kad jis bus didžios tautos tėvas, nepaisant savo seno amžiaus ir žmonos nevaisingumo. Dievas paskelbė Abraomą teisiu ir šventu, nes jis patikėjo Dievo žodžiu.

Paulius žavėjosi Abraomo tikėjimu (plg. Rom 4, 18–21) ir krikščionis mokė būti tokio tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu kaip Abraomas. Juk mes pernelyg dažnai kliaujamės pasaulio siūlomu saugumu: karjera, gerove, galia ir padėtimi visuomenėje. Gyvenimą grindžiame ne Dievo pažadais ir vertybėmis, bet populiariąja psichologija, reklama ir žiniasklaidos peršamomis nuomonėmis.

(Tęsinys kitame numeryje)