ŽODIS tarp mūsų

Nuo rašytinio iki gyvojo žodžio

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2009
 ››› 
gegužė–birželis
 ››› 
Straipsnis 1

Praėjusių metų spalį viso pasaulio vyskupai susirinko į Romoje vykusį sinodą tema „Dievo žodis Bažnyčios gyvenime ir misijoje“. Pavadinimas rodo, kad sinode vyskupai pirmiausia svarstė, kaip padrąsinti žmones skaityti Bibliją. Tačiau iš viso pasaulio kraštų suvažiavę ganytojai kalbėjo ir apie tai, kad tie žodžiai, kuriuos skaitome Šventajame Rašte, girdime skelbiamus Mišiose, mums ne tik perteikia žinią, pirmučiausia jie mus atveda į susitikimą veidas veidan su Jėzumi, gyvuoju ir amžinuoju Dievo žodžiu.

Kuo susiję Šventasis Raštas ir Mišios? Kaip Žodžio liturgija atveria dangų ir atveda į susitikimą su Jėzumi, perkeičiančiu mūsų gyvenimą? Pakalbėkime apie tai, remdamiesi gerai žinomu Evangelijos pasakojimu apie du mokinius, Velykų sekmadienį keliavusius iš Jeruzalės į Emausą ir pakeliui susitikusius Jėzų (plg. Lk 24, 13–35).

Evangelijos galybės paveikti

Pasakojimo pradžioje regime du Jėzaus mirties prislėgtus mokinius, keliaujančius iš Jeruzalės. Visos mokinių viltys ir lūkesčiai pražuvo sulig paskutiniu jų Mokytojo atodūsiu. Apimti liūdesio jie pamiršo, kad Jėzus sakė prisikelsiąs iš mirusiųjų. Jiems visai išėjo iš galvos matyti stebuklai ir pagydymai, jie neįžvelgė sąsajų tarp stebuklų ir Jėzaus žodžių, kad Jo Tėvas trokšta išgelbėti žmones. Tad žvelgdami į ant kryžiaus kenčiantį Jėzų mokiniai matė ne savo gyvybę už juos atiduodantį šventą žmogų, bet visų pajuokiamą, niekinamą, kančios įveiktą vyrą.

Taip būna ir mums, kai užmirštame Jėzaus žodžius ir manome, kad paskutinis žodis priklauso pasauliui. Nors mes galbūt ir neapimti tokios nevilties ir bejėgiškumo kaip anie mokiniai, bet veikiausiai esame slegiami gyvenimo rūpesčių ir iššūkių.

Manyti, kad taip ir turi būti krikščionio gyvenime, – pasidavimas pagundai. Be abejonės, nė vienam nepažadėtas smagus gyvenimas be mažiausio rūpestėlio. Tačiau anaiptol neturime leistis taip prislegiami gyvenimo naštų, kad imtume abejoti nuostabiu Gelbėtoju Jėzumi ir ištikimuoju Tėvu. Dievas nori, kad visada atmintume – Jėzus prisikėlė, Jis karaliauja danguje, užtaria mus ir lieja guodžiančią bei stiprinančią malonę. Jis trokšta, kad Jį pažintume kaip mylintį ir rūpestingą Tėvą.

Jėzus prisiartino prie mokinių, kai jie išgyveno netektį ir buvo itin nusiminę. Galbūt mokinių akis užtemdė liūdesys, kad jie neįstengė atpažinti Jėzaus? O gal jie išsižadėjo minties, kad Jėzus prisikelsiąs iš mirusiųjų, nors Jis pats tai pažadėjo? Bet kuriuo atveju jų aklumas ir negebėjimas atpažinti Jėzaus įspėja mus: jei manome, kad Evangelija neturi tikros galybės, esame kaip tiedu mokiniai. Jei stokojame pasitikėjimo galingu Jėzaus veikimu mūsų gyvenime, neatpažinsime Jo darbų nei pasaulyje, nei savo širdyje. Taigi liksime it migloje, nepažinę nei Jėzaus pažadėtosios laisvės, nei džiaugsmo.

Širdys užsidega

Jėzus užkalbino keliaujančius mokinius klausdamas, apie ką jie šnekasi eidami keliu. Tiedu papasakojo. „O jūs, neišmanėliai! – sušuko Jėzus. – Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai!“ (Lk 24, 25). Ir ėmė aiškinti jiems Raštą, atskleidė viltingą ateitį, laimėtą Jo kančia ir mirtimi.

Pradėjęs nuo Mozės Jėzus peržvelgė visą Izraelio istoriją, atskleidė mokiniams Raštus, parodė, kaip jie klydo dėl Jo kryžiaus ir prisikėlimo. Jėzus ne tik išaiškino, ne tik sudomino, Jis pasiekė mokinių širdžių gelmes – jose gyvena Šventoji Dvasia – ir uždegė jas liepsningu Dievo troškimu.

Susėdus valgyti, Jėzus sukalbėjo palaiminimą, laužė duoną ir davė mokiniams. Tada jiems atsivėrė akys, jie Jį atpažino. Mokiniai suvokė tai, ką jie matė ir girdėjo. Tas troškimas, kurį Jėzus įžiebė jų širdyse, suliepsnojo ir tapo nepalaužiamu, giliai įsišaknijusiu tikėjimu. Mokiniai žinojo: Jėzus prisikėlė! Nuodėmė nugalėta! Dangus atviras!

Nuo rašytinio iki gyvojo žodžio

Tai Emauso stebuklas. Jėzus nori, kad šis stebuklas įvyktų kaskart, kai švenčiame Mišias. Jei įdėmiai klausomės Jo balso per Žodžio liturgiją ir leidžiame Jo žodžiams suvirpinti mūsų širdis, išgyvensime didesnį Jėzaus artumą per Eucharistijos liturgiją, Duonos laužymą. Būkime dėl to tikri. Jėzus visada trokšta pas mus ateiti.

Jei tiedu mokiniai nebūtų patikėję Jėzaus žodžiais, vargu ar būtų padėjusi atpažinti Jėzų Jo laužoma duona. Tačiau jie klausėsi įdėmiai ir leido savo širdims užsidegti. Anot šv. Pauliaus, „tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“ (Rom 10, 17). Mokinių tikėjimą Jėzumi, nukankintu Didįjį penktadienį, vėl įžiebė Jėzaus žodžiai.

Tas pat tinka ir mums. Jei atsiveriame rašytiniam žodžiui, Jėzus per tai įžiebia mūsų širdyse ugnį. Todėl iš tiesų dera ir reikalinga prieš šv. Mišias apmąstyti Šventojo Rašto skaitinius. Juo labiau leidžiame Dievo žodžiui įsigerti į mūsų širdis, juo geriau girdime Jėzų, kalbantį mums liturgijoje.

Nuo gyvojo žodžio iki veikimo

Degdami tikėjimu, kupini džiaugsmo abu mokiniai skubiai sugrįžo į Jeruzalę papasakoti kitiems ką patyrę. Jie buvo tokie susijaudinę, kad trokšte troško su savo broliais ir seserimis pasidalyti Gerąja naujiena, norėjo jiems papasakoti, kad Jėzus gyvas, tad nereikia liūdėti. Taigi Evangelijos uždegti Emauso mokiniai išskubėjo skelbti Gerosios naujienos. Mišių pabaigoje ir mes, pamaitinti Dievo žodžiu, esame kviečiami skelbti prisikėlusį Viešpatį, skleisti Evangeliją ir tarnauti žmonėms.

Evangelijos pasakojimo pabaiga, kai mokiniai vėlei sugrįžta į Jeruzalę, mums kalba apie Dievo žodžio galią, jei tik leidžiame jam liepsnoti savo širdyse. Jei vis karščiau trokštame skelbti žmonėms Jėzų, jei norime paliauti ėję savo keliu ir trokštame sekti Jėzumi, – tai ženklas, kad Dievo žodis gyvena mumyse ir skatina mus tarnauti Viešpačiui.

Tai tiesa!

Emauso istorija evangelistas Lukas moko, kad Dievo žodis turi galios pripildyti mūsų širdis tikėjimo. Juo nuoširdžiau apmąstome Dievo žodį, juo tvirčiau juo įtikime. Lukas nori, kad žinotume – žodžiai, kuriuos skaitome Biblijoje, ir žodžiai, kuriuos girdime per šv. Mišias, mus kviečia susitikti su Jėzumi tiek širdies tyloje, tiek laužant Eucharistijos duoną.

Prašykime Šventąją Dvasią darbuotis mumyse, kaip ir tuose dviejuose Emauso mokiniuose. Melskime Ją sujudinti mūsų širdis, apreikšti mums Jėzų, kad eitume į pasaulį skelbti Gerosios naujienos. Visi Jėzaus žodžiai ir darbai yra Jo mokinių lobis. Ir mes prisidėkime prie mokinių, keliaujančių į Emausą, leiskime uždegti savo širdis, kad drauge su mokiniais sušuktume: „Viešpats tikrai prisikėlė“ (Lk 24, 34).

O kad visi išgirstume Jo balsą savo širdyse, sutiktume Jį laužantį duoną, o tada eitume skelbti: „Kristus iš tiesų prisikėlė!“