Nuo pasakojimo prie mokymo ir susitikimo
Pirmajame straipsnelyje rašėme apie du mokinius pakeliui į Emausą susitikusius Jėzų, naujai uždegusį jų tikėjimą. Jie atpažino Jėzų, laužantį duoną, nes buvo jau paveikti prieš tai Jėzaus paskelbto Dievo žodžio. Kažin ar mokiniai būtų įstengę atpažinti savo Viešpatį, jei Jis pakeliui į Emausą nebūtų jiems atvėręs Raštuose surašytos tiesos.
Šiame straipsnelyje pažvelkime į tris skirtingus Šventojo Rašto atskleidimo būdus. Šiais trim būdais Dievo žodis gali mokyti, įkvėpti ir padėti aiškiau matyti Jėzų. Visi trys būdai yra gyvybiškai svarbūs mums, katalikams, nes visi drauge jie mus artina prie Viešpaties. Tad pažvelkime į Apreiškimo kelius, melsdami Šventąją Dvasią apdovanoti mus vis didesniu tikrumu, kad kiekvienas apmąstantis Dievo žodį, surašytą Šventajame Rašte, išgirs Dievo balsą savo širdies gelmėje.
Pasakojimų galia
Biblija traukė įvairiais laikais gyvenusius žmones. Viena iš šios traukos priežasčių – kartas ir kultūras pranokstantys pasakojimai, vienaip ar kitaip jaudinantys kiekvieno žmogaus širdį. Biblijos pasakojimai labiau nei kitos literatūros perteikiamos istorijos siejasi su mūsų gyvenimo patirtimi. Be to, tuose pasakojimuose atskleidžiamas Dievo požiūris, skaitydami juos įsitikiname, kad dangiškasis Tėvas mūsų gyvenime trokšta nuveikti daug įstabių dalykų.
Pavyzdžiui, Jobo knygoje skaitome be galo jaudinančius apmąstymus, kodėl geriems žmonėms tenka patirti tiek daug kančių ir blogio. Pasakojime apie Juozapą ir jo brolius kalbama apie pragaištingą tikrų brolių varžymąsi ir pavydo prigimtį. Jėzaus palyginimas apie sūnų palaidūną pasakoja nesenstančią praradimo ir sugrįžimo istoriją, juk visiems mums nesvetimas namų ilgesys. Pasakojimų, primenančių mūsų pačių patirtį, Biblijoje apstu. Prisiminkime istorijas apie karalių Dovydą, Mozę, Nojų, Mergelę Mariją, Petrą…
Galiausiai Biblija įvairiopai pasakoja istoriją apie mus: mūsų viltis ir baimes, ilgesį ir pagundas… Ji mums pamažėl atskleidžia Dievo veidą. Šventojo Rašto veikėjai ir pasakojimai mus įkvepia ir pakyli, paskatina tikėti ir pasitikėti Viešpačiu. Biblija parodo, kad Jėzus yra atsakymas į pačius svarbiausius gyvenimo klausimus. Ji mus moko klusnumo išminties, atskleidžia egoizmo kvailumą ir meilės, kilnumo bei nuolankumo palaiminimus. Šventasis Raštas nuolat primena, kad Dievas yra mūsų pusėje, nors mes daugybę kartų nusidėjome, Jis visada mums gailestingas ir pasirengęs mus gydyti.
Biblija – labiausiai skaitoma knyga pasaulyje. Įvairiausi žmonės, tikintys ir net netikintieji, ją nuolat arba labai dažnai skaito, žino jos istorijas, remiasi jos išmintimi išbandymų metu ir ieško joje įkvėpimo džiaugsmo valandą. Kodėl? Mat Šventasis Raštas yra Dievo pasakojimas. Jo rankos tiesiasi mūsų link, nori mus apkabinti, kviečia mus į meilės ir pasitikėjimo bendrystę.
Nuo pasakojimo iki mokymo
Biblija – kur kas daugiau nei puikių pasakojimų rinkinys. Ji apima ne tik pasakojimus iš Izraelio praeities ir Bažnyčios ištakų. Visi Šventojo Rašto pasakojimai, įstatymai, pranašystės, poemos ir maldos pasakoja tai, kas visiems žmonėms rūpi, tai, kas tapo viso katalikų mokymo pagrindu.
Šventasis Raštas pradeda nuo „pradžioje“ ir pasakojimu po pasakojimo mums atskleidžia, kas mes esame, iš kur kilome ir kurlink esame vedami. Daugelio tų pasakojimų nereikia skaityti kaip dokumentinių ar istorinių reportažų. Tikrai ne visi pasakojimai priimtini kaip tiesioginiai pamokymai. Tačiau nuo Bažnyčios tėvų laikų iki nūdienos Bažnyčia turi gyvąją tradiciją, kuri, vadovaujant Šventajai Dvasiai, padeda mums atpažinti tuose pasakojimuose slypinčias apreikštąsias tiesas.
Ką tie pasakojimai mums sako? Kad Dievas mus sukūrė iš meilės ir kviečia per pasitikėjimą ir klusnumą įžengti į Jo meilę. Pasakojimai mums atskleidžia, kad mes nusigręžėme nuo Dievo, nutolome nuo Jo, bet Dievas – be galo kantrus. Jis pažadėjo mus atpirkti iš nuodėmės. Ir pažadą įvykdė atsiųsdamas savo Sūnų Jėzų mus išgelbėti savo mirtimi ir prisikėlimu. Pasakojimuose kalbama apie Bažnyčios ištakas, apie jos pašaukimą statydinti Dievo karalystę ir būti pasaulio šviesa. Galiausiai jie mums atskleidžia karštą Dievo troškimą visus mus laikų pabaigoje surinkti į savo karalystę.
Iš Šventojo Rašto pasakojimo paaiškėja, ko Dievas tikisi iš savo tautos. Dešimt Dievo įsakymų mus moko mylėti Dievą ir artimą. Pranašų primygtinis kvietimas rūpintis vargšais ir beturčiais parodo, kad Dievas iš savo tautos tikisi teisingumo. Išminties literatūros rašytojai moko gyventi darnoje su savimi ir santarvėje su savo šeima, taip, kaip Dievas nori, kad kasdien gyventume. Trumpai drūtai – visos Bažnyčios dogminės ištarmės, liturginės praktikos, sakramentų šventimas ir socialinis mokymas kyla iš pasakojimo, kas esame mes ir kas yra Dievas, – visa grindžiama Biblijos pasakojimu.
Nuo pasakojimo ir mokymo iki susitikimo
Būti sujaudintam pasakojimų yra viena, o mokytis iš Evangelijos – kas kita. Tačiau Biblija į mus prabyla ir kitaip – ne tik jaudindama ir mokydama, bet pačiu galingiausiu būdu. Milijonai įvairiais amžiais gyvenusių tikinčiųjų patyrė, kad Dievas kalba tiesiog į mūsų širdis, kai mes skaitome Bibliją ir apmąstome jos žodžius. Kai meldžiamės vienumoje ar klausome Dievo žodžio Mišiose, Šventojo Rašto žodžiai staiga gali tapti mums gyvi, skambėti taip, tarytum būtų parašyti būtent mums.
Klausydamiesi Dievo balso, aidinčio iš Šventojo Rašto, keliaujame į gelmę. Štai Julija, moteris, visada kovojusi su kaltės jausmu. Vieną dieną per Mišias ji išgirdo dvi paprastas Evangelijos pagal Joną eilutes: „Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė? <…> Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 10. 11).
Išgirdusi šiuos žodžius Julija pasijuto tarsi Jėzus stovėtų priešais ją, žvelgtų jai į akis ir tikintų, kad Jis jai atleido, nepasmerkė jos. Ji yra Jėzaus priimta. Julija suvokė, kad tas ją apėmęs laisvės ir paguodos pojūtis kyla ne iš jos vaizduotės. Jis buvo pernelyg tikras, pernelyg stiprus, kad pati būtų galėjusi tokį jausmą susikurti. Be to, iš to jausmo subrendo ilgalaikiai vaisiai – moteris ėmė viltingiau, su didesniu pasitikėjimu žvelgti į savo gyvenimą. Ne tik pranyko kaltės ir nevertumo jausmas, sykiu ji pasijuto artimesnė Jėzui. Ėmė kasdien melstis, tyliai apmąstydama Šventąjį Raštą ir klausydamasi Dievo balso.
Pamėginkime
Tad kaip galime atrasti Šventajame Rašte slypinčius lobius? Kasdien skaitydami Bibliją. Pradėkime ją skaityti kaip pasakojimą. Įsidėmėkime veikėjus, siužetą, aplinkybes, kuriomis rutuliojasi pasakojimas. Atraskime pagrindines temas ir pasakojimo nuotaiką. Būkime įdėmūs skaitytojai, neslyskime tik paviršiumi. Skirkime laiko nuodugniam Šventojo Rašto skaitymui, nepraleiskime išnašų ar paaiškinimų, jei prieinami Rašto komentarai, skaitykime ir juos, kad geriau suprastume sunkias vietas.
Taip pat svarbu atpažinti, kokį mokymą atskleidžia mūsų skaitomas pasakojimas. Kokią žinią Dievas perduoda savo tautai? Ar tai mokymas apie Jėzų ir Jo atneštą išganymą? O gal tai mokymas, kaip atskirti gera nuo pikto, mokymas apie kai kuriuos šeimos gyvenimo aspektus ar mokymas, susijęs su kuriuo nors sakramentu? Stengdamiesi visa tai atpažinti ir suvokti, statydiname savo tikėjimo pamatą ir tiesiame kelią Dievui, trokštančiam mus asmeniškai prašnekinti.
Galiausiai turime melsti Šventosios Dvasios padėti susitikti Jėzų skaitant ir apmąstant konkrečią Šventojo Rašto vietą. Tyliai, ramiai, maldingai skaitykime Rašto eilutes, kaip Dievo mums atsiųstą laišką. Pamėginkime save įsivaizduoti aprašomoje istorijoje. Stebėkime, kokias nuotaikas, kokius įspūdžius Dvasia sukelia mūsų širdyje. Ar stipriau pajutome Dievo meilę? Ar atpažinome nuodėmę, kurią turime išpažinti? Galbūt pajutome paskatą dėkoti ir garbinti Jėzų už viską, ką Jis mūsų labui padarė. O galbūt reikia pasistengti atnaujinti pairusius santykius.
Broliai seserys, Dievas trokšta būti labai arti mūsų. Jis nenori, kad mes sunkiai išgirstume Jo balsą ir vargiai bepažintume Jo meilę. Todėl Jis mums kaip dovaną duoda savo žodį Šventajame Rašte. Kad ir kokia būtų mūsų situacija, kad ir kokie neramūs ar vieniši jaustumės, visada galime skaityti Raštą, apmąstyti jį savo širdyje ir klausytis ramaus, švelnaus Viešpaties balso.
