Šventasis Raštas – pokalbis su Dievu
Juk šventosiose knygose Tėvas, kuris yra danguje, su didžia meile pasitinka savo vaikus ir kalbasi su jais (Vatikano II Susirinkimas. Dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum, 21).
Ar gali būti žmogui suteikta didesnė garbė nei kalbėtis su Visagaliu Dievu, visa ko, kas gyva ir egzistuoja, Kūrėju? Argi ne įstabu žinoti, kas slypi Jo širdyje, kokie Jo troškimai? Vatikano II Susirinkimo Tėvai primena, kad mes iš tiesų galime kalbėtis su Dievu ir pažinti Jo širdį skaitydami Jo žodį – Šventąjį Raštą. Taigi Raštas yra ne šiaip žodžių, tegu jaudinančių ir išmintingų, rinkinys, bet tikrasis žodis, Dievo žodis. Tai mums kalbančio, mus atgaivinančio ir mokančio Dievo balsas. Savo širdį ir mintis Dievas atveria savo numylėtiesiems vaikams per Šventąjį Raštą. Mums, sukurtiems pagal Jo paveikslą ir panašumą, suteikta didelė garbė būti ugdomiems Dievo žodžio, kad dar labiau supanašėtume su savo Viešpačiu.
Šventojo Rašto skaitymas dažnai būna tikras iššūkis, nes Dievo žodis turi pasiekti ir mūsų protą, ir nusileisti į širdies gilumą. Įsivaizduokime nuoširdžiai su tėvu besišnekučiuojantį jaunuolį. Jiems pokalbis nėra nemaloni pareiga ar tiesiog sausas apsikeitimas informacija. Jaunuolis pasitiki tėvu ir jaučiasi galįs laisvai pasidalyti su juo savo sėkmėmis ir nepasisekimais. Juk jis žino, kad tėvas visada atidžiai išklauso ir prireikus padeda. Jis nujaučia, kad tėvas supranta jo viltis ir baimes, svajones ir planus. Tėvas pažįsta savo sūnų ir džiaugiasi galėdamas jam padėti išaugti į stiprų, mylintį ir atsakingą žmogų. Dievas Tėvas irgi mus panašiai ugdo, kai atsiveriame Jo žodžiui.
Lectio divina – Šventojo Rašto skaitymas tikėjimu
Bažnyčia siūlo įkvėptąjį Šventojo Rašto skaitymo būdą – lectio divina. Per šį skaitymą Dievo žodis gali keisti mūsų širdis. Lectio divina pagrindinis tikslas – vesti mus nuo Dievo žodžio, išsakyto Rašte, prie Dievo Žodžio, paties Jėzaus, teikiančio mums savo išmintį ir meilę. Lectio divina apima keturis žingsnius: skaitymą, meditaciją, arba apmąstymą, maldą ir kontempliaciją. Viduramžių dvasinis rašytojas kartūzas Gvigonas šiuos žingsnius taip apibūdino: „Skaitymas yra rūpestingas Raštų studijavimas, sutelkus visas savo galias. Meditacija yra veiklus nusiteikimas stengtis remiantis savo protu pažinti paslėptąją tiesą. Malda yra karštas širdies atsigręžimas į Dievą, kad būtų išvytas blogis ir įgyta tai, kas gera. Kontempliacija – tai, kai protas tam tikra prasme pakylėtas į Dievą ir viršum savęs, nes jis ragauja amžinos saldybės džiaugsmus… Ieškokite skaitydami ir rasite medituodami; belskite melsdamiesi, ir jums bus atidaryta kontempliuojant.“
Skaitymas ir meditacija – maitinimasis Rašto žodžiais
Skaitant ir medituojant, t. y. apmąstant, pirmiausia susitelkiama ties svarbiais Šventojo Rašto žodžiais ir jų reikšme. Tarpsnis, vadinamas skaitymu, apima Šventojo Rašto ištraukos skaitymą ir supratimą, ką ji sako. Ištrauką įdėmiai skaitykite porą kartų. Pamėginkite ją skaityti balsiai, sutelkę dėmesį į tai, kaip derėtų tarti žodžius. Galbūt norėsite Biblijoje pasižymėti įstrigusius sakinius ar įsimintinus žodžius. Galite pamėginti ir perpasakoti Rašto ištrauką savo žodžiais. Kas kalba ir kam? Kodėl? Kokie pagrindiniai įvykiai ar faktai perteikiami skaitomame tekste? Koks pastraipos kontekstas, t. y. apie ką rašoma gretimose pastraipose arba skyreliuose? Kokiomis aplinkybėmis pasakyti tie žodžiai? Jei tik galime, naudokimės Biblijos komentarais ir žodynais, studijų vadovais, jie mums Dievo žodį plačiau atskleis, padės pažvelgti į jo gelmes ir grožį. Šio tarpsnio iššūkis – likti susitelkusiam ties Rašto žodžiais, netgi jei remiamės kitais veikalais apie Dievo žodį.
Meditacijoje neapsiribojame tuo, ką ištrauka sako, nes stengiamės suvokti, ką ji reiškia mums. Einame nuo istorijos prie savo gyvenimo. Šiuo tarpsniu tinka susitelkti ties tam tikra ištraukos dalimi, mus sujaudinusiu žodžiu ar fraze, ir ją tyloje ramiai apmąstyti. Atsiverkime Šventajai Dvasiai ir įkvėptiesiems žodžiams. Dievo žodis tekalba mums, kad ir kokie esame, kad ir į kokias aplinkybes pakliuvome, tegul jis mums meta iššūkį arba teguodžia, tepaskatina atgailauti ar garbinti bei šlovinti Viešpatį. Meditacijoje tie žodžiai, kuriuos perskaitėme, mums atveria gyvenimą teikiančias amžinąsias Evangelijos tiesas.
Malda ir kontempliacija – žodis mūsų širdyse
Nuostabus pažadas studijuojantiems Šventąjį Raštą – gilinimasis į Dievo žodį nesibaigia tik žmogaus intelekto pastangomis. Maldoje ir kontempliacijoje einama nuo Dievo žodžių prie paties Jėzaus. Dievo žodis yra ne tik užrašytas Šventajame Rašte, bet ir tapęs kūnu. Tai pats Jėzus Kristus, įsikūnijęs Žodis (plg. Jn 1, 14).
Maldoje atsiliepiame į Dievo žodį, prašome Šventąją Dvasią jį įrašyti mums į širdį. Mes, Dievo vaikai, galime melstis laisvai ir paprastai: giedoti, užduoti Dievui klausimus ar paprasčiausiai garbinti Jį už Jo gerumą ir tobulumą. Galime išpažinti savo nuodėmes Viešpačiui ir prašyti Jį suteikti mums malonę būti dar ištikimesniems Jo žodžiui. Būtent maldoje pradedame nuoširdų pokalbį su dangiškuoju Tėvu. Vatikano II Susirinkimo Tėvai rašė: „Šventojo Rašto skaitymą turi lydėti malda, idant tarp Dievo ir žmogaus vyktų pokalbis. Juk „kai meldžiamės, jam kalbame; kai skaitome dieviškuosius posakius, jo klausomės“ (Dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum, 25).
Kontempliuodami nutildome savo širdį Jėzaus artumoje ir leidžiame Jam mus palytėti, gydyti ir perkeisti. Įžengę pro Šventojo Rašto duris, patenkame į Viešpaties, mūsų Karaliaus ir Draugo, rūmus. Kontempliuodami žvelgiame į Jo grožį ir garbę, o į mus srūva Jo teikiama malonė ir stiprybė gyventi pagal tuos žodžius, kuriuos perskaitėme ir apmąstėme. Kai Jėzus mums atskleidžia Raštų prasmę, mūsų širdys, kaip tųdviejų keliaujančių į Emausą mokinių, užsidega meile Dievui (plg. Lk 24, 13–32). Dievas žino, ko mums reikia, Jis mus drąsina ir stiprina.
Gyventi žodžiu
Šventasis Raštas – tai Dievo padengtas ir rinktiniu maistu nuklotas stalas. Tas maistas, skirtas mums pamaitinti. Kaip atsiliepsime į Dievo kvietimą ateiti ir pavalgyti drauge su Juo? Svarbu numatyti kasdienėje dienotvarkėje laiką gilinimuisi į Dievo žodį. Verčiau iš anksto paskirti konkretų Rašto skaitymo ir maldos laiką negu laukti laisvos valandėlės, nes jos gali ir nebūti. Derėtų maldai pasirinkti tykią vietelę, kurioje jaustumės patogiai ir ramiai, kur niekas mūsų neblaškytų.
Kaip parengti savo širdį klausytis Viešpaties? Prieš pradėdami skaityti Raštą, prisiminkite tikėjimo tiesas: Dievas mus sukūrė iš meilės, Krikštu panardinti į Jėzaus mirtį ir prisikėlimą gavome atleidimą ir laisvę, visi esame pašaukti pažinti Jėzų asmeniškai per mumyse gyvenančią Šventąją Dvasią, Bažnyčia yra Jėzaus mylima nuotaka, Viešpaties tautos surinkimas, Jėzus sugrįš laikų pabaigoje pasišaukti savo nuotakos – Bažnyčios – pas save. Prisiminę tikėjimo tiesas lengviau nukreipiame savo mintis į Viešpatį, sustiprėja mūsų pasitikėjimas Dievu, nuoširdžiau atsiveriame Jo žodžiui.
Kokią Šventojo Rašto ištrauką pasirinkti skaitymui? Galime nuosekliai skaityti mus dominančią Rašto knygą, pavyzdžiui, Išėjimo ar Pirmąjį laišką korintiečiams. Galime skaityti Biblijos ištraukas pagal temas, pavyzdžiui, apie meilę, teisumą, Dievo karalystę ir pan. Bene labiausiai paplitęs būdas – laikytis Bažnyčios liturginio kalendoriaus, kasdien skaityti Mišių skaitinius. Kad ir kokias ištraukas pasirinksime, svarbiausia – atsiverti Šventajai Dvasiai, sėjančiai Dievo žodžio sėklas į mūsų širdis.
Išmintinga vesti maldos dienoraštį, t. y. užsirašyti širdin kritusius Rašto žodžius, kilusias įžvalgas, tai, ką sužinojome naujo, tai, ką išgirdome iš Dievo… Tokie užrašai ne tik padės geriau įsiminti Dievo žodį, bet ir leis pamatyti mūsų kelionės su Viešpačiu etapus, padės įžvelgti, kaip Viešpats mus pamažėl moko. Galų gale apnikus pagundoms ar kilus iššūkiams pravartu tokius užrašus atsiversti. Jie – it didelis lobis, Dievo rūpinimosi mumis ženklas, Jo meilės atminimas.
Dievas džiaugiasi atverdamas mums savo širdį. Jis mus sukūrė artimam ryšiui su Juo. Šis ryšys primena tėvų ir vaikų, jaunojo ir jaunosios santykius. Jis mus prašo kasdien praleisti bent truputėlį laiko su Juo, kad pasistiprintume nuo Gyvenimo žodžio stalo. Atsivėrę Jo žodžiui leidžiame Dievui mus atnaujinti, savo tiesas įrašyti į mūsų širdis. Kai tik paimsime į rankas Raštą, melskime Šventąją Dvasią pamokyti mus, kaip jį skaityti, ir tikėkime, kad Ji mus iš tiesų išmokys.
