ŽODIS tarp mūsų

Žodžio išugdytas

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2009
 ››› 
liepa–rugpjūtis
 ››› 
Straipsnis 2

Paviršutiniškai skaitydami evangelijas susidarome įspūdį, kad dieviškosios išminties kupinas Jėzus paprasčiausiai pasirodo po Krikšto Jordane ir skelbia Gerąją naujieną. Įdėmiau skaitydami, ypač Mato ir Luko evangelijų pradžią, susidarome platesnį vaizdą. Evangelijose mums primenama, kad Jėzus pirmuosius trisdešimt savo gyvenimo metų tyliai nugyveno Nazarete. Jis gėrė iš savo protėvių tikėjimo šaltinio. Mokydamasis iš Juozapo dailidės amato ir globodamas savo motiną Mariją Jėzus pasinėrė į Dievo žodį ir leidosi jo persmelkiamas.

Šiame straipsnelyje pakalbėkime apie tai, kaip žydai jaunuoliai pirmojo amžiaus Palestinoje studijuodavo Šventraštį. Kokios apeigos vykdavo sinagogoje? Kokios Rašto ištraukos ten dažniausiai būdavo skaitomos ir aptariamos? Gilindamiesi į šiuos klausimus suprasime, kaip Jėzus persiėmė Dievo žodžiu ir buvo auginamas išmintimi ir Dievo malone (plg. Lk 2, 40. 52). Jėzaus – tikro žmogaus ir tikro Dievo – meilė Šventajam Raštui atskleidžia Dievo žodžio galią mus mokyti, guosti ir ugdyti, kad būtume Jo tauta, Jo įsigytoji liaudis.

Jėzus ir Senasis Testamentas

Žydų Šventojo Rašto ritiniai buvo itin brangūs, nes šventieji žodžiai būdavo rašomi ranka – tai trukdavo daug laiko – ant vertingos medžiagos. Retas izraelitas turėdavo savo Raštą, tik labai turtingi galėdavo jį įsigyti. Pasitaikydavo, kad kuklesnės sinagogos netgi neturėdavo viso įkvėptųjų knygų rinkinio. Tokio nedidelio kaimelio kaip Nazaretas sinagoga veikiausiai irgi neturėjo rečiau skaitomų tekstų ritinių, bet joje, tikėtina, buvo saugomi šabo šventimui reikalingų tekstų ritiniai: Penkiaknygė, arba Įstatymas, taip pat Pranašų, tarp jų buvo Samuelio ir Karalių knygos, vadintos „ankstyvųjų pranašų“, ir Psalmių ritiniai.

Jėzaus gyvenimas buvo tarytum apsiaustas Dievo žodžiu. Marija, pasak senos tradicijos, nuo trejų metų iki santuokos su Juozapu augo šventykloje, tad ji dalyvaudavo ten vykstančiose apeigose ir labai gerai išmanė žydų Raštus. Tikriausiai namuose ji Sūneliui atmintinai deklamuodavo Raštų ištraukas, kalbėdavosi su Juo apie Izraelio likimą, Dievo ištikimybę savo tautai ir išganymo pažadui, apie pažadą atsiųsti Mesiją. Ji su Juozapu kiekvieną šabą eidami į sinagogą rytinėms pamaldoms pasiimdavo ir Jėzų. Tokia maldinga aplinka turėjo paruošti itin derlią dirvą, kurioje Rašto sėkla galėjo giliai įsišaknyti.

Sinagoga

Sinagogos Palestinoje atsirado šiek tiek vėliau nei penktame amžiuje prieš Kristų. Jos buvo statomos kiekviename mieste, kad izraelitai galėtų sueiti draugėn melstis ir skaityti Raštą. Sunku tiksliai atkurti, kaip pirmame amžiuje jose vykdavo pamaldos, tačiau šiokių tokių užuominų apie tai randama Biblijoje ir kituose šaltiniuose.

Šabo ryto pamaldas pradėdavo susirinkimo vadovas ir jo padėjėjas. Pradžioje būdavo skaitomi pirmieji trys iš aštuoniolikos garsių judaizmo palaiminimų, paskutiniais trimis būdavo baigiamos apeigos. Po palaiminimų vadovo padėjėjas recituodavo Shema Israel – Klausykis, Izraeli!, esminį Izraelio tikėjimo tekstą (plg. Įst 6, 4–9), ir keli skaitovai skaitydavo iš Šventojo Rašto. Po skaitinių vadovo parinktas žmogus sakydavo pamokslą, tiksliau, komentuodavo Raštą. Būdavo giedama psalmė, renkamos aukos vargšams. Apeigos baigdavosi vadovui susirinkusiems suteikus palaiminimą.

Kokius Rašto skaitinius Jėzaus laikų žydai girdėdavo dažniausiai? Apaštalų darbų knygoje Lukas pasakoja, kaip Paulius su palydovais atvykę į Pisidijos Antiochiją įėjo į vietos sinagogą ir prisidėjo prieš joje susirinkusių. „Po Įstatymo ir pranašų skaitymo sinagogos vadovai kreipėsi į juos: „Broliai, jei turite paskatinimo žodį tautiečiams – tarkite!“ (Apd 13, 15). Lukas paminėjo du skaitinius – iš Įstatymo ir Pranašų – ir paskatinimo žodį, arba pamokslą. Antrosios Makabėjų knygos 15 skyriaus 9 eilutėje minimi skaitiniai iš Įstatymo, Pranašų ir pamokslas. Ši pastraipa, regis, atspindi, kaip vykdavo apeigos sinagogoje maždaug 125 metais prieš Kristų.

Žinodami, kad Šabo skaitinių, skaitomų sinagogoje, sąrašas buvo sudarytas maždaug 200-aisiais Viešpaties metais ir kad dauguma tų skaitinių jau buvo skaitomi Jėzaus laikais, galime gana tiksliai nustatyti, kokius skaitinius Jėzus nuolat girdėdavo savo jaunystės metais. Skaitinių sąvadas rodo, kad Įstatymas ir Pranašai buvo suskirstyti į trejų metų ciklą, turintį maždaug 150 skyrių, po 50 kiekvieniems metams, po vieną kiekvienam šabui, jeigu nepasitaikydavo šventė, turinti savo skaitinius, pavyzdžiui, Velykos – Pascha. Įstatymas buvo visų skaitinių centras, iš Įstatymo, arba Penkiaknygės, buvo skaitoma nuolat. Tekstai iš pranašų knygų buvo parenkami kaip pagrindinių pamokymų iliustracijos arba komentarai.

Žodis Jėzaus širdyje

Peržvelgę skaitinius, įtrauktus į senąjį sinagogos skaitinių sąrašą, galime tiesiog pamėginti įsivaizduoti, kokios Šventojo Rašto pastraipos labiausiai įsiminė Jėzui, kai Jis jau ėmė suvokti, kas esąs ir kam Dievas jį šaukia. Pavyzdžiui, Pradžios knygos 1, 1 – 2, 4 pasakojimas apie pasaulio sukūrimą per šešias dienas buvo suporuotas su pranašyste apie naująjį dangų ir naująją žemę (Iz 65, 17–25). Adomo ir Ievos nuopuolio istorija buvo skaitoma kartu su skaitiniu iš Izaijo knygos (51, 6–16). Jame kalbama apie išganymo pažadą.

Nuolatinis įvykio ir išsipildymo, pranašystės ir pažado ritmas užliejo Jėzaus širdį. Įsivaizduokime Jį apmąstantį minėtus tekstus ir savo žmogiškąja prigimtimi pamažu suvokiantį, kad Jis yra Mesijas, „kūdikis mums duotas“. Įsivaizduokime, kaip Jis jautėsi suvokęs, kad yra Dievo Sūnus, turįs didesnę galią nei Mozė, kurio knygos būdavo aiškinamos sinagogoje. Jėzaus širdis tikriausiai daužėsi klausantis kai kurių Rašto vietų, nes Jam buvo skirta tapti didingiausių Dievo pažadų žmonijai įvykdytoju.

Įvykdytas žodis

Jėzus dažnai apmąstydavo žydų Šventąjį Raštą, jo žodžiais melsdavosi. Kai Jėzus pradėjo savo tarnystę, žmonės greitai atpažino, kad „jo žodis dvelkė galybe“ (Lk 4, 32), nes tiek savo veiksmais, tiek žodžiais Jis įvykdydavo Rašto prasmę. Pavyzdžiui, Kalno pamoksle Jėzus metė iššūkį paviršutiniškam Toros – Įstatymo skaitymui. Jis savo mokiniams sakė, kad Dievas nori savo Įstatymą įrašyti į jų širdis: „Jūs esate girdėję, kad protėviams buvo pasakyta: Nežudyk, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Kas sako savo broliui: ‘Pusgalvi!’, turės stoti prieš aukščiausiojo teismo tarybą. O kas sako: ‘Beproti!’, tas smerktinas į pragaro ugnį“ (Mt 5, 21–22). „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Nesvetimauk! O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 27–28).

Jėzus remdavosi Raštu ne tik sakydamas pamokslus. Kai Jis būdavo puolamas, kai Jam grėsdavo pavojus, vienintelis Jo ginklas buvo Dievo žodis. Atsakydamas priekaištaujantiems, kad Jis valgo su mokesčių rinkėjais ir nusidėjėliais, Jėzus citavo pranašą Ozėją: „Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos“ (Mt 9, 10–13; Oz 6, 6). Išvarydamas prekiautojus iš šventyklos Jėzus barėsi Izaijo ir Jeremijo žodžiais: „Argi neparašyta: Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms! O jūs pavertėte juos plėšikų lindyne“ (Mk 11, 17; Iz 56, 7; Jer 7, 11).

Ypač gerai atsispindi Jėzaus santykis su Dievo žodžiu sunkumų ir iššūkių valandomis. Praleidęs keturiasdešimt dienų dykumoje, nusilpęs ir pažeidžiamas Jėzus, atrodo, savaime atsigręžė į Šventąjį Raštą, kad jo žodžiais atremtų piktojo pagundas (plg. Mt 4, 1–11). Suimtas, draugams išsibėgiojus ir palikus Jį vieną priešų apsuptyje, Jėzus atpažino, kad taip pildosi Rašto žodžiai (plg. Mk 14, 49). Galiausiai ypač sukrečiančiai atsiveria nukryžiuoto Jėzaus meilė Dievo žodžiui. Baisiose kančiose merdėdamas, plūstamas ir niekinamas, visų, išskyrus keletą, apleistas Jėzus meldžiasi psalmių žodžiais: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mk 15, 34; Ps 22, 1); „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46; Ps 31, 5).

Žodis mūsų širdyse

Perskaičius evangelijas paaiškėja, kad Jėzus, panašiai kaip Ezekielis iki Jo, buvo persiėmęs Dievo žodžiu (plg. Ez 3, 1). Šventasis Raštas tiesiog buvo Jėzaus asmenybės dalis, Jis nuolat semdavo iš jo begalinių versmių. Dievo žodis buvo taip persmelkęs Jėzaus širdį, kad jis tapo Jo minčių, žodžių ir darbų pamatu. Būtent Jėzuje pilnatviškiausiai išsipildė psalmininko žodžiai: „Per amžius neužmiršiu įsakų tavo, nes per juos išlaikei mane gyvą. Didi ramybė mylintiems tavo Mokymą, – jiems nėra suklupimo akmens“ (Ps 119, 93. 165).

Šventasis Raštas ir Sinagoga

Pažiūrėkime, kokie Rašto skaitiniai būdavo skaitomi senovės sinagogoje. Ciklą sudarė 150 savaičių. Pamėginkime įsivaizduoti, kokios Šventojo Rašto ištraukos paliko didžiausią įspūdį Jėzui.

  • 1 savaitė. Įstatymas – Pradžios 1, 1 –2, 4 (Šešios kūrimo dienos). Pranašai – Izaijo 52, 17–25 (Jahvė sukurs naują dangų ir naują žemę)
  • 2 savaitė. Įstatymas – Pradžios 2, 4 –3, 21 (Adomo ir Ievos nuopuolis). Pranašai – Izaijo 51, 6–16 (Išganymo pažadas)
  • 36 savaitė. Įstatymas – Pradžios 39, 1–6 (Juozapas įgijo Potifaro palankumą, vėliau jis buvo neteisingai apkaltintas). Pranašai – Izaijo 52, 3 – 53, 5 (Dievo tarnas bus nesuprastas ir paniekintas)
  • 38 savaitė. Įstatymas – Pradžios 41, 38–57 (Juozapas iškyla visame Egipte). Pranašai – Izaijo 11, 2–16 (Mesijas atneš naują tvarką)
  • 70 savaitė. Įstatymas – Išėjimo 34, 27–32 (Gavus Įstatymą, Mozės veidas spindi). Pranašai – Jeremijo 31, 32–39 (Dievas savo Įstatymą įrašys į mūsų širdis)
  • 82 savaitė. Įstatymas – Kunigų 12, 1 – 13, 17 (Įsakai, susiję su kūdikio gimimu). Pranašai – Izaijo 9, 5–6 („kūdikis mums gimė!“)