Vartant mokyklos laikų albumą sukyla prisiminimai. Žiūrinėdami senas fotografijas, skaitydami įrašus prisimename mokytojus, buvusius moksladraugius, bendras išvykas, nuobodžias ir įdomias pamokas. Paprastos fotografijos ir įrašai mums sukelia galybę prisiminimų, nes jie mums yra ne archyviniai dokumentai, o mūsų gyvenimo įvykių liudininkai.

Panašiai ir su Šventuoju Raštu. Jei skaitome Šventąjį Raštą kaip paprasčiausias praeityje nutikusias istorijas, susijusias su kadaise gyvenusiais žmonėmis, mes tešliaužiame pačiu teksto paviršiumi, tekstas mūsų nejaudina, nesukrečia iki širdies gelmių, nes jis tarytum skirtas ne mums. Tačiau juo geriau išmanome Šventąjį Raštą, kas jame rašoma ir kodėl, koks jo tekstų tikslas, juo labiau jį galime prisitaikyti sau, atpažinti jame sąsajas su savo gyvenimo įvykiais. Šiame straipsnelyje trumpai apžvelgsime svarbų dokumentą – Popiežiškosios Biblijos komisijos paskelbtą „Biblijos aiškinimą Bažnyčioje“. Šio dokumento tikslas – pateikti gaires, kuriomis vadovaudamiesi mes, tikintieji, geriau pažintume Šventąjį Raštą, mūsų širdžių dirva būtų puresnė, imlesnė Sėjėjo sėjamai sėklai (plg. Lk 8, 5–15) ir subrandintų šimteriopą derlių.

Šventasis Raštas – Dievo žodis savo tautai – yra mūsų tikėjimo šerdis, tad jo aiškinimo klausimai kyla kiekvienai tikinčiųjų kartai. Netgi pirmiesiems mokiniams Jėzus turėjo aiškinti Šventąjį Raštą: Jis „atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus“ (Lk 24, 45; plg. Lk 24, 31–32). Jono evangelijoje sakoma, kad mokiniai iš tiesų suprato Jėzaus žodžius ir jais įtikėjo tik po Jo prisikėlimo ir Šventosios Dvasios atsiuntimo (plg. Jn 2, 22; Jn 14, 26). Ir mūsų laikų tikintiesiems reikia Šventosios Dvasios pagalbos ir troškimo pažinti Dievo mintį, kad atsivertų protas bei širdis Šventojo Rašto žiniai.

Formos, šaltiniai ir versijos

Bibliją sudaro įvairių literatūrinių žanrų knygos. Mat Biblija parašyta ne išsyk ir ne vieno žmogaus, bet maždaug per du tūkstančius metų. Sukurta daugybė įvairiausių metodų, padedančių prasiskverbti į jos gelmes. Vienas iš jų – istorinis–kritinis metodas. Kokie šaltiniai slypi už mūsų skaitomo teksto? Pavyzdžiui, dauguma mokslininkų sutaria, kad Mato ir Luko evangelijos parašytos remiantis dviem ankstesniais šaltiniais: Morkaus evangelija ir Jėzaus posakių rinkiniu, vadinamu Q. Kitas metodas – redakcijos kritika. Juo remiantis tyrinėjama, kaip Biblijos autoriai redagavo savo šaltinius, suausdami juos į vientisą savitą tekstą, pritaikytą būtent jų skaitytojams. Palyginkime du Tėve mūsų maldos variantus.

Mato evangelijoje pateikiama platesnė Jėzaus malda nei Luko evangelijoje. Abu evangelistai įterpė prašymą „Teateinie tavo karalystė“, tačiau Matas įterpė ir kitą prašymą, susijusį su karalystės atėjimu, – „Teesie tavo valia“. Dievo karalystė yra ten, kur Jo valia ištikimai vykdoma, – tiek danguje, tiek žemėje. Matas įterpė prašymą gelbėti nuo piktojo į maldą, kuria didžių išbandymų metu prašoma apsaugos. Atėjus sunkiems išbandymams, piktasis mėgina iš tikinčiųjų išplėšti tikėjimą. Taigi abu evangelistai, remdamiesi savo tradicijomis ir šaltiniais, taip užrašė Jėzaus maldą, kad ne tik paprasčiausiai ją perteiktų, bet kad ir pabrėžtų skirtingus jos aspektus. Abi šios maldos formos atskleidžia vieną tiesą – visi mes esame apdovanoti ypatinga malone kreiptis į Dievą kaip į mylintį gerą Tėvą.

Kitas metodas vadinamas formos kritika. Jeigu skaitydami laikraštį redakcijos skiltyje ieškosime reportažo iš įvykio vietos, nusivilsime. Redakcijos skilties tikslas visai kitoks. Dienos naujienų nesitikime surasti poezijos knygoje. Jei ir surastume, tai būtų itin išskirtinis įvykis. Skaitydami Bibliją irgi turime numanyti, kokio žanro tekstą skaitome: palyginimą, poeziją, patarles, pranašystes, apokalipsę ar pan. Pavyzdžiui, skaitydami Jonos knygą nesitikėkime rasią tikslų įvykių aprašymą. Kad suprastume, kas norima pasakyti šia knyga, turime žinoti jos žanrą ir tikslą. Kitaip gūžčiosime pečiais ir bergždžiai svarstysime, kaip galime tiek laiko išbūti žuvies pilve. Bet jeigu Jonos knygos pasakojimą priimsime kaip palyginimą, kurį galime prisitaikyti sau, ši knyga pasieks savo tikslą. Juk ir mes, kaip Jona, stengiamės išvengti Dievo paraginimo parodyti gailestingumą nusidėjėliams.

Nors išvardyti metodai naudingi, dokumente „Biblijos aiškinimas Bažnyčioje“ įspėjama, kad jie yra riboti. Jei mums terūpės tikslus istorinis įvykių kontekstas, užmiršime, kad Biblija kalba nūdienai, šiuolaikiniam žmogui. Pavyzdžiui, Giesmių giesmė yra poemų, kuriomis apdainuojama santuokinė meilė, rinkinys. Tačiau tiek žydai, tiek krikščionys Šventosios Dvasios vedami atpažįsta šioje poezijoje Dievo ir Jo tautos tarpusavio santykius. Katalikai mistikai šioje Šventojo Rašto knygoje dažnai įžvelgdavo Jėzaus meilės Bažnyčiai ir mūsų tarpusavio meilės atspindį.

Darni knyga

Skaitant Šventąjį Raštą svarbu atsižvelgti į knygos, skyriaus ar pastraipos kontekstą, struktūrą, siužetą, veikėjus. Juk į visa tai gilinamės skaitydami literatūros kūrinius, o gilindamiesi į Bibliją tikrai gausime iš Viešpaties naujų tikėjimo įžvalgų. Kaip pavyzdį pastudijuokime Luko evangelijos 24 skyrių. Autorius suskirstė savo pasakojimą į tris paralelius pasakojimus. Kiekviename ta pati žinia šiek tiek skirtingai perteikiama.

Pirmojoje scenoje prie tuščio kapo (Lk 24, 1–12) moterys raginamos prisiminti Jėzaus žodžius (Lk 24, 7). Antrojoje scenoje pasakojama apie kelionę į Emausą (Lk 24, 13–32). Jėzus aiškino Raštą ir atvėrė jo prasmę dviem nusiminusiems mokiniams.

Galiausiai trečiojoje scenoje kalbama apie Jėzaus pasirodymą aukštutiniame kambaryje (Lk 24, 33–63). Čia Jėzus primena ir savo žodžius, ir Raštą. Visose trijose scenose Lukas atskleidžia, kaip Jėzaus žodžiai ir/arba Raštas pabrėžia, kad Mesijui buvo skirta kentėti, jog mes būtume išlaisvinti iš nuodėmės ir pasmerkimo.

Žodinė ir dvasinė prasmės

Dokumente „Biblijos aiškinimas Bažnyčioje“ parodoma daug būdų, kuriais Raštas byloja savo skaitytojams. Biblija yra įkvėptasis Dievo žodis, tad ji turi ir žodinę, ir dvasinę prasmę. Žodinė prasmė – tai ta knygos ar pastraipos prasmė, kurią jai suteikė jos autorius. Ji susijusi su žmogiškojo autoriaus sumanymu ir tikslais. Dvasinė prasmė atspindi Šventosios Dvasios tikslą įkvepiant žmogiškąjį autorių būtent taip rašyti. Kartais šios dvi prasmės nesiskiria, bet dažnai būna, kad Šventosios Dvasios sumanymai pranoksta žmogiškojo autoriaus tikslą. Taip dėl Šventosios Dvasios veikimo Raštas įgyja neaprėpiamą gausybę prasmių.

Pavyzdžiui, jauna moteris, arba mergelė, minima Izaijo pranašystėje apie Emanuelį (plg. Iz 7, 14), gali būti suprantama dvejopai. Pasak žodinės prasmės, – tai tikriausiai turėjo galvoje pranašas Izaijas, rašydamas apie 734 m. prieš Kristų, – čia kalbama apie karaliaus Ahazo žmoną ir jų sūnų Hezekiją, kuris buvo teisus ir dievobaimingas karalius. Tačiau, pasak dvasinės prasmės, ši pranašystė kalba apie Mergelę Mariją, kurios įsčiose įsikūnijo Dievo Sūnus (plg. Mt 1, 22–23). Taigi šis skirtumas tarp žodinės ir dvasinės prasmės parodo, kaip svarbu priimti Dievo žodį atvira širdimi, meldžiant Šventąją Dvasią giliau jį suprasti, prašant, kad Dievo žodis mus vestų į Dievo ir žmonių meilę.

Dokumentas „Biblijos aiškinimas Bažnyčioje“ kviečia visus mus – katechetus, mokytojus, pamokslininkus, skaitytojus – dar labiau atsidėjus studijuoti Dievo žodį ir priimti jį kaip Dievo apreiškimą. Netgi Biblijos istorijos ir kultūros studijos gali mums atverti neįsivaizduojamas erdves. Teisinga linkme nukreiptos Biblijos studijos mums ne tik suteikia žinių, bet ir padeda iš tiesų gyventi Dievo žodžiu. Tad kasdien skaitykime Šventąjį Raštą trokšdami vis labiau pažinti Kristų ir vis labiau panašėti į Jį.

Evangelizacinį katechetinį lankstinuką (12 p.) galima užsisakyti redakcijoje.