ŽODIS tarp mūsų

MEILĖS PERKEISTAS

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2009
 ››› 
rugsėjis–spalis
 ››› 
Straipsnis 2

Richard P. Hardy

Šv. Kryžiaus Jonas ir sudievinimo pažadas

Skaitydami Kryžiaus Jono „Kopimą į Karmelio kalną“ arba „Tamsiąją sielos naktį“ kai kurie žmonės būna sukrėsti. Jono žodžiai jiems skamba taip reikliai, kad jie nejučiomis ima mąstyti: negi įmanu jais gyventi nūdien? Ar tikrai reikia tiek daug kentėti, juk Jonas daug rašo apie kančią? Manau, kad verta pagvildenti Jono požiūrį į krikščioniškąjį gyvenimą, kad atrastume labai žmogišką ir pilnatvišką kelią į Dievą.

Šiuose straipsneliuose pažvelgsiu į Joną kaip į mokytoją, mokantį suartėti su Dievu. Pamėginsiu atskleisti, koks drąsinantis ir viltingas Jono mokymas, kad šis Bažnyčios mokytojas sako, jog visi galime pasiekti tokią meilę, kai gebėsime mylėti vieni kitus tokia pačia meile, kokia Dievas mus myli.

Surasti darną

„Gyvosios meilės liepsnos“ prologo tema išnyra visuose Jono veikaluose: „Nes Dievas paskelbė, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia apsigyvens tuose, kurie Jį myli, ir taip padarys juos gyvenančius Dievo gyvenimą ir esančius Tėve, Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje.“

Jonas poemoje rašo apie tą vyksmą, kurio metu mes imame gyventi naują gyvenimą, nes Trejybė įsikuria mūsų širdyse ir padeda mums gyventi Dievo gyvenimą čia ir dabar. Su Dievu savyje galime matyti taip, kaip Dievas mato, mylėti taip, kaip Jis myli. Tokia meilė ir toks matymas apima ne tik intelektualinius mūsų gebėjimus, tai įtraukia visą žmogų. Perkeitimas apima kūną ir kraują, protą ir jausmus – viską. Pasak šv. Kryžiaus Jono, visi žmogiškosios prigimties elementai – kūnas ir siela, protas ir dvasia – naujai suderinami ir pripildomi Dievo gyvybės bei meilės.

Iki perkeitimo dažnai patiriame tam tikrą nedarną tarp to, kaip mes gyvename, ir kaip norėtume gyventi. Mumyse giliai slypintis vienybės su Dievu troškimas mus tam tikra prasme verčia nekantrauti ir netgi nusivilti. Kartais kaip paklaikę trokštame pabėgti nuo šio gyvenimo sąlygų (plg. Gyvoji meilės liepsna, 1, 36). Taigi, kaip minėjome, mus kankina nedarna tarp tikrovės ir troškimų. Bet pradėjus veikti Dievo galybei ir malonei viskas pasikeičia. Imame gyventi darnoje su Dievu. Nedarna išsisklaido ir mes pajuntame gyvenantys tokį gyvenimą, kokį Dievas mus prašo gyventi. Mūsų valia ir Dievo valia tampa viena.

Kvietimas pasiduoti

Pasak šv. Kryžiaus Jono, Šventoji Dvasia mus perkeičia meile. Ta meilė mus ne naikina, bet žavi ir džiugina. Drauge Jonas paaiškina, kad perkeitimas neapsieina be mūsų apiplėšimo, ištuštinimo, seno atskyrimo nuo naujo, pašalinimo visko, kas skiria mus nuo Dievo. Šis ištuštinimas gali būti skausmingas, nors iš esmės jis yra mums labai reikalingas ir naudingas. Kitaip tariant, kad būtume perkeisti, turime tam pasiduoti.

Štai kodėl daugelis žmonių laiko Joną pernelyg griežtu ir reikliu. Bet Jonas paaiškina, kad, nors ir skauda mirštant mūsų senajam gyvenimui, mes to trokštame patyrę meilę:

„Visiškai Dievan sugerta Jo saldybės siela kuo noriausiai ir džiugiausiai iki galo Jam pasiduoda trokšdama būti visiškai Jo ir niekada niekam kitam nepriklausyti, tik Jam… Ir perkeisdamas sielą į save Jis ją padaro priklausančią vien tiktai Jam ir iš jos atima viską, kas yra ne Jis“ (Dvasinė giesmė, 27, 6).

Kryžiaus Jonas sako, kad būtent Dievas visa tai padaro. Tačiau tai nereiškia, kad mes liekame pasyvūs, tiesiog sėdime ir laukiame. Dievas mums veikiau meta iššūkį, kad veikliai įsitrauktume į šį vyksmą meile ir pasiduodami Jam. Iš tiesų Jis nori, kad būtume tokie veiklūs, kaip meilės, kuria Jo Dvasia mus perkeičia, liepsnos.

Tapti Dievu

Perkeitimo vyksmą Jonas vadina sudievinimu. „Gyvojoje meilės liepsnoje“ jis rašo, kad žmonės, perkeisti į Dievą, iš tiesų tampa Dievu, Jo dalininkais. Įstabioje maldoje, kurią rasime „Dvasinėje giesmėje“, Jonas, rašydamas, ką reiškia būti víena su Dievu, atskleidžia gelminę vienybę tarp Dievo ir sudievintųjų: „kad būčiau taip perkeistas į Tavo grožį, kad būčiau toks pat gražus ir abu matytume manyje Tavo grožį, mane turint patį Tavo grožį. Taigi aš būčiau Tavimi Tavo grožyje, o Tu būtum manimi savo grožyje“ (Dvasinė giesmė, 36, 5).

Pasak Jono, mes galime būti paimti į paties Dievo gyvenimą. Mūsų mąstymas, veikimas ir meilė gali būti perkeisti tos malonės, kuri begalinę Dievo išmintį ir meilę padaro mūsų išmintimi ir mūsų meile, kiek tai įmanoma žemiškajame gyvenime. Visa tai įvyksta veikiant ne jėgai, bet meilei.

Svarbu pastebėti, kaip Jonas suderina galybę ir stiprybę su džiaugsmu, malonumu ir saugiu glėbiu. Taip, Dievas yra didingas ir visagalis, bet vienybę su Juo išgyvename kaip nepaprastą džiaugsmą ir saldybę. Jonas nesyk kartoja, kad meilė žeidžia ir verčia kentėti, bet ta kančia yra saldi, perimta meilės, veržimosi apkabinti savo meilę. Mylintysis leidžiasi apvalomas, jis leidžia meilei iššluoti iš jo visa, kas jai priešinga.

Jonas galiausiai sako, kad sudievinimo vyksmo niekada negebėsime iki galo paaiškinti. Šventosios Dvasios darbavimasis mūsų gyvenime yra toks švelnus ir gilus, kad šį tą nuvokti įstengsime tik patyrę jį savo širdyje.

Tai trunka visą gyvenimą

Kartais skaitytojai sako, kad Kryžiaus Jonas yra pernelyg moksliškas, jis taip nuodugniai aptaria proto, valios ir atminties vaidmenis. Atminkime, kad Jonas rašė savo laikų kalba, tad Jono posakiai buvo suprantami jo pirmiesiems skaitytojams. Skaitydami apie sielos galių apvalymą atminkime, kad Jonas išties kalba apie visą žmogų – jo kūną ir sielą, protą ir jausmus. Jis rašo apie viso žmogaus perkeitimą, kad jis galėtų į pasaulį nešti Dievo meilę.

Toks perkeitimas žmogaus protą užlieja antgamtine šviesa, jis tampa dieviškas, suvienytas su Dievo dvasia. Mūsų valia pripildoma Dievo meilės ir imame mylėti taip, kaip Dievas myli. Mūsų atmintis, jausmai ir troškimai perkeičiami į Dievo atmintį, Jo jausmus ir troškimus. Taigi, pasak Jono, mūsų siela tampa dangaus siela ir sykiu visiškai žmogiška, gyvenanti čia ir dabar.

Jau sakėme, kad Jonas sudievinimo vyksmą aptaria šventojo Pauliaus žodžiais – turime atsižadėti senojo žmogaus ir apsivilkti nauju žmogumi (plg. Ef 4, 22–24). Pamažėl padedami malonės vis labiau paisome Dievo, gręžiamės į Jį ir vis labiau nusisukame nuo nuodėmės. Laikui bėgant, jei liekame ištikimi Dievo malonės dvelksmui savo širdyje, būname sudievinami. Tada būname ne tik atsigręžę į Dievą, bet ir „visiškai paversti dieviškąja meile“ (Gyvosios meilės liepsna, 1, 26).

Pasak Jono, Dievas, mums suteikiantis visa, ko reikia, nuvelka senąjį mūsų gyvenimą ir apvelka mus naujuoju, krypstančiu ir vedančiu tik į Jį. Šis vyksmas yra gryna dovana, nepelnyta malonė. To negalime nuveikti savo jėgomis ir tai neįvyksta pernakt. Šis vyksmas dažniausiai trunka visą gyvenimą, apima konkrečias mūsų gyvenimo aplinkybes ir įvykius.

Perkeitimas į dieviškąją meilę reiškia, kad būtent Šventoji Dvasia veikia mumyse ir per mus, kai vis pasiduodame judinami Šventosios Dvasios galybės. Šiuo dvasinio augimo tarpsniu visa, ką mes darome iš meilės – taip pat visi mūsų veiksmai – gali būti vadinami dieviškais, nes, anot šventojo Kryžiaus Jono, būtent Dvasia juos atlieka, veikdama perkeistame žmoguje ir darbuodamasi per jį, per jo meilę bei darbus.

Apžvelgėme tris svarbius dalykus, kurių mokė šventasis Kryžiaus Jonas. Pirma, Dievas gyvena mumyse ir nori mus perkeisti. Antra, mes galime būti perkeisti ir netgi sudievinti. Trečia, tai gali užtrukti visą gyvenimą, bet būti suvienytam su Dievu yra pats garbingiausias gyvenimo tikslas ir didingiausias būdas teikti Jam garbę.

Jei išplėšiame iš savęs senąjį žmogų, senąjį gyvenimą, būname pripildomi Dievo gyvenimo. Jonas mums sakytų, kad kiekvienas gyvenantis malonėje ir besistengiantis kasdien savo gyvenimą patikėti Dievui išnirs iš tamsiosios nakties į patį Dievo gyvenimą. Galiausiai šis perkeitimas yra džiaugsmas, paprasčiausiai todėl, kad pats Dievas mus apglėbia ir mumyse gyvena.