ŽODIS tarp mūsų

ŽMOGAUS KELIAS DIEVAN

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2009
 ››› 
rugsėjis–spalis
 ››› 
Straipsnis 3

Richard P. Hardy

Šv. Kryžiaus Jonas rodo mums kelią

Jau minėjau, kad šventojo Kryžiaus Jono siūlomo kelio reiklumas ir tariamas griežtumas iš pirmo žvilgsnio gali priblokšti. Deja, dažnai Jono mokymas pristatomas kaip kone nežemiškas, neprieinamas paprastiems žmonėms. Iš tikrųjų Kryžiaus Jonas siūlo itin žmogišką kelią Dievan, kelią, įsišaknijusį kasdienybėje.

Apžvelkime tris savitus būdus, kuriais Jonas parodo šį žmogišką kasdienį kelią į Dievą. Meldžiu, kad skaitydami vis labiau įsidrąsintumėte ieškoti to Dievo, kuris nepaliaujamai ieško jūsų.

Dievas džiaugiasi būdamas su jumis

Kryžiaus Jonas aiškina, kad Dievas yra visur ir visada. Jis rašo: „Šviesos Tėvas nėra šykštus, Jis dosniai lieja save, kaip saulė savo spindulius, visiems tolygiai… Jis visada mielai pasirodo šalia plačių kelių ir takelių… Jis nesibodi… džiaugtis žemės vaikais“ (Gyvoji meilės liepsna, 1, 15).

Jonas nori pasakyti, kad Dievo meilė prieinama kiekvienam. Dievui rūpi kiekvienas žmogus. Platūs keliai – tai tarsi vieškeliai. Jais keliauja dauguma, tikėtina, kad būtent juos pasirinks keliautojas. Takeliai dažniausiai būna trumpi, jais keliauti pavojinga, žmonės paprastai jų vengia. Bet Dievui tai nesvarbu. Jis mielai keliauja ir takeliais, kad tik būtų su savo žmonėmis.

Galiausiai pasitelkęs citatą iš Patarlių knygos Jonas pabrėžia, kad šis Dievo artumas yra be galo svarbus ne tik kūrinijai, bet ir pačiam Dievui.

Pasak Jono, troškimas būti su žmonių bendruomene glūdi mus mylinčio Dievo širdyje. Jis mus myli ir Jam patinka vaikščioti kartu su mumis. Jis žino mūsų skrydžius ir nuopuolius. Žino mūsų džiaugsmus ir kentėjimus. Jis nėra tolimas Dievas, abejingai žvelgiantis iš dangaus. Jis yra su mumis. Kaip džiaugiamės būdami su mylimais žmonėmis, kaip jų pasiilgstame, kai tenka išsiskirti! Taip ir Dievas trokšta būti su jumis, taip Jis jumis džiaugiasi, tokie mieli Jam esate!

Meilios ir švelnios meilės sužeisti

Taigi Dievas su mumis būna labai asmeniškai. Bet ką tai reiškia? Ar Jis mus patylomis slapčia stebi? Ar dėmisi mūsų klaidas, kad galėtų mus pataisyti ar netgi nubausti? Jonas sako, kad ne. Dievas yra su mumis kaip švelnus mylintysis, kaip Tas, kurio meilė turi galią mus visiškai perkeisti. „Juk meilė niekada nebūna dyka, ji nuolat veikia, – rašo Kryžiaus Jonas, – visada visur skleisdama kaitrios ugnies liepsnas… jos žaizdos kaip švelniausi jautrios meilės pliūpsniai.“ Kitoje vietoje Jonas rašo: „Džiaugsmingai ir smagiai ji užsiima meilės menu ir meilės žaidimais, it vedybų rūmuose Ahasueras su Estera (Est 2, 16–18). Dievas čia parodo savo malones… kad šioje sieloje išsipildytų tai, ką Jis pasakė Patarlių knygoje: „Kasdien buvau jo džiaugsmas, visad prieš jį džiūgaudama, džiūgaudama jo gyvenamame pasaulyje, rasdama džiaugsmo žmonijoje“ (Pat 8, 30–31)“ (Gyvoji meilės liepsna, 1, 8).

Iš šios ištraukos išskirkime tris dalykus.

Pirma, Dievo meilė yra nuolat veikli. Kai tik Jo meilė mus palytėja, patiriame nuolatinį ir vis gilesnį Šventosios Dvasios veikimą, besitęsiantį judesį, kuriuo Ji mus perkeičia į pačią meilę. Šventosios Dvasios meilei veikiant mūsų širdyse įgauname ryžto atsisakyti savanaudiškų santykių su žmonėmis ir Dievo kūrinija. Prie tokių santykių buvome labai prisirišę, todėl jų atsisakyti yra skausminga. Išties tai tarsi peršinčios žaizdos. Bet šių meilės žaizdų tikslas – nuvesti mus pas meilę. Taigi Dievas ir toliau mums lieja savo meilę švelniai, meiliai sujudindamas, kad paskatintų keisti savo gyvenimą.

Antra, Dievui kiekvienas žmogus nepaprastai mielas. Jonas nepaliaujamą Dievo meilės veikimą lygina su karaliaus Ahasuero ir Esteros istorija. Karalius taip džiaugėsi Estera, kad ištisus mėnesius ruošėsi jų santuokai. Pasiruošimo laiko pabaigoje Ahasueras taip pamilo Esterą, kad ją vainikavo ir švęsdamas sąjungą su ja iškėlė didelę puotą. Pasak Jono, panašiai ir Dievas nori mus paruošti savo meilei. Jis nekantrauja mus vainikuoti ir paskelbti pasauliui: „Tu esi mano mylimasis!“

Galiausiai Jonas aiškina, kad Dievas iš tiesų džiaugiasi žmonija. Cituodamas Patarlių knygą jis, regis, sako, kad Dievas džiūgauja, netgi tarytum žaidžia su žmonėmis. Taigi Jonas cituodamas Patarlių knygos 8, 30–31 teigia – žmonės džiugina ir malonina Dievo širdį. Viešpats nuo pat pradžių myli savo kūrinius, ypač žmones. Jonas vaizduoja Dievą ir Jo tautą kaip mylinčius, besižavinčius vienas kitu ir su tikru džiaugsmu artimai bendraujančius.

Išaukštinti su Viešpačiu

Neteisinga nuomonė, kad Jono mokyme pirmiausia pabrėžiama kančia. „Dvasinėje giesmėje“ jis mums sako, kad visi kelionės kentėjimai tampa niekiu priartėjus prie Dievo. Dievui mes nieko negalime duoti, Jam nereikia mūsų kančios (plg. Dvasinė giesmė, 28, 1). Dievas tenori mus matyti meilės išaukštintus, kad galėtume visa kuo su Juo dalytis. Jis trokšta, kad Jo meilė taptų mūsų meile. Jis nori, kad kūrimą laikytume mūsų kūrimu Jame, trokšta, kad drauge su Juo atjaustume ir valdytume, būtume galingi ir laisvi nuo visokio godumo, priespaudos, neapykantos ar savininkiškumo.

Taigi Dievas mūsų ieško dar labiau, nei mes ieškome Jo. Atvesti į ramios ir taikios vienybės su Dievu gyvenimą visada atminkime, kad jis įmanus tik todėl, kad Dievas darbuojasi mus vis giliau panardindamas į savo meilę ir sustiprindamas mūsų meilę Jam. Jis trokšta mus taip apkabinti, kad niekas mūsų negalėtų išplėšti ar pagrobti, kad priklausyume Jam vienam. Mes jau nebeturime savanaudiškų troškimų. Tetrokštame tik vieno – to, ko pats Dievas trokšta, – mūsų troškimus įkvepia vien pilnatviška ir išlaisvinanti meilė.

Taigi esame Dievo mylimi. Ir būdami Jo mylimi išmokstame mylėti, už meilę atsilyginti meile. Po mirties įvykus garbingam perkeitimui išties galiausiai išmoksime mylėti Dievą taip stipriai, kaip Jis mus myli (plg. Dvasinė giesmė, 28, 3). Taigi čia ir dabar, žemiškajame gyvenime, jau matome tos meilės ženklus ir esame jos perkeičiami.

Dievo meilės ir meilės Dievui gyvenimas

Šventasis Kryžiaus Jonas buvo įsitikinęs, kad Dievas yra su mumis. Jis mums visada lieja savo švelniąją meilę. Jonas suvokė, kad Dievo meilė nori mus išaukštinti, kaip kad Jėzus buvo išaukštintas ir pasodintas Tėvo dešinėje. Visas tas išaukštinimas, pasak Jono, vyksta, kad gyventume Dievo gyvenimą, meilės gyvenimą. Jonui aišku, kad šis perkeistasis gyvenimas prasideda ne tikrojoje Tėvynėje – Danguje, bet tiesiog čia ir dabar. Tai gyvenimas, kurį turime ir galime gyventi čia, žemėje.

Mūsų pašaukimas būti perkeistiems į Dievą – tai kvietimas įžengti į Dievo meilės gyvenimą. Jonas šios Dievo meilės nelaiko vien dvasine, visiškai atskirta nuo medžiaginės kūrinijos. Jonas pasitelkia tokius žmogiškus, su žmonių bendravimu susijusius Dievo įvaizdžius kaip mama–vaikas, jaunikis–jaunoji, mylinysis–mylimasis. Jie jautrūs ir jausmingi, kylantys iš tos meilės, kurią Dievas mums įliejo.

Visas ištyrinimo vyksmas, tamsiosios naktys veda mus į vienybę su Dievu ir išlaisvina, kad mūsų juslės ir jausmai kūrinijos atžvilgiu būtų pilnatviškos ir tobulos. Jausmai ir juslės kartais būna griaunantys, bet Jonas sako, kad jie gali būti geri ir malonūs. Taip Kryžiaus Jonas mums meta iššūkį priimti gyvenimą, kuriame rizikuotume viskuo dėl visko ir visų, gaubiamų beribės Dievo meilės. Trumpai tariant, taip tampame kūrinijos mylėtojais, žmonėmis, mylinčiais laisva, ugninga Dievo meile.

***

Duodamas mums savo Sūnų, vienatinį savo Žodį, – kito Jis neturi – Dievas pasakė viską iš karto šiuo vieninteliu Žodžiu – ir daugiau Jis nebeturi ką sakyti.

***

Aš jums visa pasakiau savo Žodžiu, savo Sūnumi, ir neturiu kito, tad kokį atsakymą galėčiau jums dabar duoti ir ką galėčiau apreikšti, kas tai pranoktų? Žvelkite vien į Jį, nes Juo pasakiau jums viską, ir rasite Jame netgi daugiau nei prašote, apsčiau nei trokštate. Jis yra mano galutinė ištara ir svaja, mano pilnutinis apreiškimas ir mano atsakymo pilnatvė. Jį jau pasakiau jums duodamas Jį kaip Brolį, Draugą, Mokytoją, Atpirkimą ir Atlygį.

***

Juo daugiau šventieji mokytojai atranda, juo daugiau šventi žmonės suvokia, juo daugiau dar lieka pasakytina ir suvoktina. Kristus yra it milžiniškos kasyklos, kuriose slypi ištisi lobių klodai. Kad ir kaip giliai kasi, nepasieki dugno, ir lobiai neišseks…

***

Jei nori, kad tarčiau tau paguodos žodį, pažvelk į mano Sūnų, paklususį man, nusižeminusį, kenčiantį iš meilės, ir pamatysi, kiek daug paguodos žodžių Jis tau pasakys.

***

Kilus bet kokioms reikmėms, kovodami visokias kovas ir kęsdami visus sunkumus, nerasime geresnės ir patikimesnės priemonės nei malda ir viltis, kad Dievas pasirūpins taip, kaip Jis trokšta… Kai mums nesiseka, kai nežinome, kaip susidoroti su sunkumais, viena telieka – pakelti akis į Tave, kad Tu pasirūpintum taip, kaip, Tavo nuožiūra, yra geriausia.

***

Tyros meilės truputis brangesnis Dievui, naudingesnis sielai ir teikia daugiau gėrio Bažnyčiai nei vis darbai draugėn sudėjus, nors atrodo, kad tai nieko neveikimas.

Iš šv. Kryžiaus Jono minčių