ŽODIS tarp mūsų

DOVYDO SŪNUS, DIEVO SŪNUS

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2009
 ››› 
lapkritis–gruodis
 ››› 
Straipsnis 2
Kristuje išsipildė visi Dievo pažadai

Pažvelkime plačiau, labiau panoramiškai, kad geriau suprastume Luko pasakojimą apie Jėzaus gimimą. Lukas rašė praėjus šiek tiek laiko po Jėzaus mirties ir prisikėlimo, taigi jis veikiausiai buvo apmąstęs, kad Jėzaus atėjimas – tai viso to, kas žadama Rašte, išsipildymas. Tad Lukas evangelijoje stengėsi parodyti, kad visos Senojo Testamento pranašystės, visa, ką pranašavo Izaijas, Michėjas ir Elijas, pasiekė pilnatvę Jėzuje. Šių pranašysčių vaizdais ir žodžiais Lukas rėmėsi aprašydamas Jėzų ir Jo misiją.

Pirmiausia Lukas parodo, kad Jėzus yra atsakymas į Izraelio troškimą turėti tobulą karalių – visų gerųjų karaliaus Dovydo savybių įsikūnijimą – ir netgi tobulesnį už jį. Lukas taip pat pabrėžia, kad Jėzaus karalystė tvers amžinai, priešingai Dovydo karalystei, gana greitai sunykusiai po jo sūnaus Saliamono mirties. Luko evangelijoje ir Marija vaizduojama kaip Senojo Testamento pranašysčių išsipildymas, kaip naujosios Sandoros arka, arba skrynia, kaip naujasis Dievo artumo Tabernakulis, arba Padangtė.

Naujasis Dovydas

Lukas mums pasakoja, kad Jėzus gimė Betliejuje, miestelyje, kuriame gimė karalius Dovydas. Evangelistas taip pat atkreipia mūsų dėmesį, kad ir Juozapas „buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės“ (Lk 2, 4). Lukui rūpėjo pabrėžti Jėzaus ir Dovydo ryšį. Ši sąsaja su Dovydo namais padėjo ankstyvajai Bažnyčiai suvokti, kad Jėzus yra karalius, kilęs iš karališkosios giminės.

Karalių Dovydą aplankęs pranašas Natanas jam išpranašavo: „Kai pasibaigs tavo dienos ir tu atgulsi su savo protėviais, aš pakelsiu po tavęs palikuonį, kilusį iš tavęs, ir padarysiu tvirtą jo karalystę. Jis pastatys Namus mano vardui, o aš padarysiu jo karališką sostą amžiną. Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus. Jei jis nedorai pasielgs, bausiu jį lazda, kurią žmonės naudoja, mirtingiesiems skirtais smūgiais. <…> Tavo namai ir tavo karalystė bus amžinai tvirti mano akivaizdoje; tavo sostas bus tvirtas amžinai“ (2 Sam 7, 12–14. 16).

Pasak Luko, arkangelas, aplankęs Mariją, kreipėsi į ją šiais žodžiais: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“ (Lk 1, 31–33).

Ar matome, kad Lukas gretina Natano Dovydui duotą pažadą su arkangelo Gabrieliaus pažadu Marijai? Jėzus yra Dovydo įpėdinis. Tad Jėzus yra amžinasis karalius, kurio sostas stovės amžinai.

Naujoji karalystė

Senajame Testamente žodis „didis“ turi ypatingą religinę reikšmę. Pavyzdžiui, Dievas Abraomui pažadėjo: „Padarysiu iš tavęs didelę tautą“ (Pr 12, 2). Paprastai žodis „didis“ buvo išskirtinai vartojamas apibūdinant Dievą (plg. Įst 10, 17; Ps 96, 4; 145, 3; 147, 5; Mal 1, 11). Tad Gabrielius sakydamas Marijai, kad Jos sūnus būsiąs „didis“, išties sako, kad Jėzus yra iš Dievo, taigi Jis yra Dievo Sūnus.

Šv. Paulius vadina Jėzų amžių Karaliumi, nemirtinguoju, neregimuoju, vieninteliu Dievu (plg. 1 Tim 1, 17). Apreiškimo knygoje rašoma apie Sėdintįjį Dangaus soste ir Jam teikiamą gyrių: „Šventas, šventas, šventas Viešpats, visagalis Dievas“ (Apr 4, 8). Žinome, kad Sėdintysis yra Jėzus. Jis apie save paliudijo Pilotui: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. <…> aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“ (Jn 18, 36. 37).

Cituotosios Šventojo Rašto eilutės mums atskleidžia tiesą, kad Jėzus atėjo įkurti naujos karalystės, išpildysiančios viską, ko žmonės tikėjosi iš Dovydo viešpatavimo. Tačiau Jėzaus viešpatystė, kitaip nei Dovydo karalystė, nepriklauso šiam pasauliui. Jo viešpatystė – kupina malonių ir palaiminimų Dangaus karalystė. Tai karalystė, kur nebėra nei kančios, nei baimės, nei mirties. Tai karalystė, kurioje tyrumas, vienybė ir šventumas viešpatauja, kur nėra vietos liūdesiui, apgaulei ir atskyrimui.

Taip lengva prisirišti prie šio pasaulio ir visas savo jėgas atiduoti namams statydintis jame. Tačiau tikrieji mūsų namai yra kitur, kitoje karalystėje. Žinoma, teisinga norėti šį pasaulį padaryti geresne vieta. Teisinga džiaugtis gerais šio pasaulio dalykais. Bet Jėzus nori mus išmokyti taip džiaugtis šiuo pasauliu, kad pasiruoštume būsimajam. Jis nori mus išmokyti taip perkeisti šį pasaulį, kad jis vis labiau atspindėtų amžinąją Jo karalystę.

Naujoji padangtė

Rašydamas apie Jėzaus gimimo ir Senojo Testamento pranašysčių sąsajas Lukas užsimena ir apie Mariją. Jai pasirodęs arkangelas Gabrielius paskelbė, kad ji būsianti Dievo Motina, tokiais žodžiais: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1, 35).

Šie žodžiai skamba panašiai kaip Susitikimo palapinės, kurioje buvo laikoma Sandoros skrynia, aprašymas Išėjimo knygoje: „Tada debesis uždengė Susitikimo palapinę, ir VIEŠPATIES šlovė pripildė Padangtę“ (Iš 40, 34). Pats Dievas buvo Sandoros skrynioje, Jis apsigyveno tarp žmonių!

Remdamasis šiais vaizdiniais Lukas rodo Mariją kaip naująją Viešpaties padangtę, naująją Sandoros skrynią. Štai kodėl tikime, kad Marija pradėta be gimtosios nuodėmės. Kaip galėtų būti nuodėme suteršta Viešpaties buveinė? Dievo padangtė, Jo tabernakulis, turi būti tyras, be dėmės. Tokia yra Marija.

Lukas taip pasakoja apie Marijos apsilankymą pas pusseserę Elzbietą: „Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius!“ (Lk 1, 41–42). Vėl matyti glaudžios sąsajos su Senuoju Testamentu.

Elzbietos įsčiose šoktelėjęs kūdikis primena karalių Dovydą, šokinėjusį ir šokusį iš džiaugsmo, atnešus Sandoros skrynią į Jeruzalę (plg. 2 Sam 6, 14–15). Dovydas pagarbiai klausė: „Kaip galiu leisti VIEŠPATIES Skryniai ateiti pas mane?“ Elzbieta irgi klausė: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ (Lk 1, 43).

Lukas, susiedamas Mariją ir Sandoros skrynią, teigia, kad Marija užima ypatingą vietą Dievo plane. Ji yra ypatinga Viešpaties padangtė, joje patiriamas Jėzaus artumas. Sykiu Lukas mums pasako, kad Jėzus yra su mumis, ir mes galime jausti Jo artumą. Jėzus taip gyvena mumyse, kaip gyveno Marijos įsčiose devynis mėnesius. Taigi kiekvienas tam tikru būdu esame gyvoji Viešpaties padangtė. Kaip Elzbietos kūdikis Jonas šoktelėjo įsčiose, atėjus Marijai, nėščiai Jėzumi, taip ir mes būsime užlieti džiaugsmo Dievo artume. Dievas atėjo gyventi tarp mūsų! Jis atėjo mūsų išlaisvinti iš nuodėmės! Taigi yra ko džiaugtis!

Visi pažadai išsipildė

Švęsdami adventą įsiskaitykime į nuostabų Luko pasakojimą apie Jėzaus gimimą ir kūdikystę. Jis padės mums patikėti, kad Jėzus tikrai yra Dievo Sūnus, visų Senojo Testamento pranašysčių išsipildymas.

Karalius Dovydas stebėjosi, kaip pas jį gali atkeliauti Sandoros skrynia. Panašiai stebėjosi ir Elzbieta, kodėl ji tokia palaiminta, kodėl naujoji padangtė, Viešpaties Motina, ją lanko. Ir mes panašiai klauskime. Kodėl Dievas atėjo pas silpnus ir nuodėmingus žmones? Kodėl Jis atėjo pas neklusniuosius ir nedėkinguosius? Jis atėjo, nes mus myli beribe meile ir trokšta mus išlaisvinti bei atnaujinti.

Jėzus sako: „Ar matai mane tabernakulyje – Eucharistijos ir savo širdies tabernakulyje? Jei matai, pažįsti mano džiaugsmą. Žinai, kad esu visatos Viešpats. Suklupsi ir pagarbinsi mane, nes aš esu tavo Karalius ir mano karalystė – amžina.“