ŽODIS tarp mūsų

„O“ PRIEGIESMIAI

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2009
 ››› 
lapkritis–gruodis
 ››› 
Straipsnis 4

Ar girdėjote apie juos? Ar numanote, kas tai yra? Adventui einant į pabaigą ir vis labiau artėjant Viešpaties Gimimo iškilmei – Kalėdoms, Bažnyčia savo džiaugsmingą, netgi kiek nekantrų laukimą Atpirkėjo išreiškia vadinamaisiais „O“ priegiesmiais. Nuo gruodžio 17 iki 23 dienos, t. y. paskutinę advento savaitę, per Valandų liturgijos Vakarinę valandą, prieš giedant Švč. Mergelės Marijos giesmę Magnificat ir ją pabaigus įterpiamas „O“ priegiesmis. Šie priegiesmiai taip vadinami, nes jie yra tarsi šūksniai, prasidedantys žodeliu „O“. Po šio žodelio eina vienas iš Jėzaus vardų, susijęs su Izaijo pranašyste ir kitomis Senojo Testamento vietomis, kalbančiomis apie būsimąjį Mesiją. Jėzus vadinamas Išmintimi, Viešpačiu, Jesės Šaknimi, Dovydo namų Raktu, Aušra, Tautų Karaliumi, Emanueliu. Visi šie Jėzaus vardai yra bibliniai. Ir patys priegiesmiai yra tarsi Senojo Testamento pranašysčių apie būsimąjį Mesiją perpasakojimas. Sykiu jie yra ilgesio persmelktos žmogaus širdies šauksmas, troškimas susivienyti su Dievu, patirti Jo meilę. Nors dėl nuopuolio atsiskyrėme nuo Dievo, bet nepraradome Jo meilės, mūsų Tėvas pažadėjo atsiųsti žemėn Gelbėtoją (plg. Pr 3, 15).

„O“ priegiesmių tradicija labai sena, siekianti bene VIII amžių, ją ypač ištobulino vienuoliai benediktinai. Beje, šią gražią priegiesmių tradiciją išlaikė ne tik katalikai, bet ir nemažai protestantų. Seniau „O“ priegiesmiai buvo giedami lotyniškai. Tad į Kristų buvo kreipiamasi: O Sapientia, O Adonai, O Radix Jesse, O Clavis David, O Oriens, O Rex Gentium, O Emmanuel. Pirmąsias titulų raides ne šiaip sau išryškinome. Perskaitykite išryškintąsias raides nuo pabaigos į priekį. Išeis du lotyniški žodžiai: ERO CRAS. Jie reiškia: „rytoj ateinu“. Taigi šiais priegiesmiais su visa Bažnyčia išsakome džiaugsmingą tikrumą, kad Viešpats ateis. Sykiu į mus tarytum prabyla pats Kristus, sakantis: „Išties netrukus ateisiu, jau nebeilgai lauksite.“

Apie šiuos priegiesmius rašome norėdami jus paskatinti advento metu giedoti arba kalbėti Mergelės Marijos Magnificat giesmę, nuo gruodžio 17 iki 23-osios – drauge su „O“ priegiesmiais. Trumpučiai šių priegiesmių apmąstymai, tikimės, padės jums dar džiugiau laukti mūsų Viešpaties Gimimo. Išsakykime ateinančiam Karaliui savo širdies ilgesį, troškulį, pasitikėjimą, kad Jis – visų Dievo pažadų išsipildymas.

Gruodžio 17 d.
O Išmintie, išėjusi iš Aukščiausiojo lūpų, kuri sieki nuo krašto iki krašto, tvirtai ir maloniai viską tvarkydama; ateik ir išmokyk mus išmintingumo!

Sumišę ir sutrikę šaukiamės Dievo: „Viešpatie, ką man daryti?“ Mes stokojame išminties, nes pasidavėme šėtono melui. Mūsų pirmieji tėvai, deja, pasirinko savo jėgomis jos siekti, nes, patikėję šėtonu, valgė nuo pažinimo medžio, užuot paklusę Dievui (plg. Pr 3, 5–6). Iš meilės mums Dievas atsiuntė Išmintį į pasaulį, kad Ji mus mokytų to, kas Jam patinka (plg. Išm 9, 17–18). Visa tiesa slypi Dievo išmintyje (plg. Išm 7, 17–28). Joje – visa stiprybė, visas supratimas (plg. Išm 7, 7. 15; 1 Kor 1, 20–25). „Spinduliuojanti ir neblėstanti yra išmintis, lengvai pastebima tų, kurie ją myli, ir surandama tų, kurie jos ieško. Juk ji pati eina ieškoti tų, kurie jos verti, geraširdiškai jiems pasirodo jų takuose ir pasitinka juos prie kiekvieno jų užmojo“ (Išm 6, 12. 16).

Dievo išmintį gauname per Jėzų, nes Kristus yra „Dievo galybė ir Dievo išmintis“ (1 Kor 1, 24). Kristuje „slypi visi išminties ir pažinimo lobiai“ (Kol 2, 3). Melskime Aukščiausiojo išminties, vadovaujančios kūriniams su galybe ir meile. Ateik, Išmintie, ir mokyk mus tiesos kelio.

Gruodžio 18 d.
O Viešpatie, Izraelio namų vade, kuris pasirodei Mozei degančio krūmo liepsnose ir davei jam įstatymą ant Sinajaus kalno! Savo didžia galybe ateik mūsų atpirkti.

Kaip izraelitams reikėjo galingos Dievo rankos, išlaisvinančios juos iš Egipto vergijos, taip ir mums reikia galingojo Vado, išlaisvinančio mus iš vergovės nuodėmei. Viešpats – Adonai – pasirodė Mozei degančiame krūme ir ant Sinajaus kalno (plg. Iš 3, 4–6; 19, 16 – 20, 26). Jis žinojo apie savo tautos kančias ir nusprendė ją išvaduoti (plg. Iš 2, 24; 3, 7–8). Jis izraelitus ne tik išvadavo, bet ir nepaliaujamai vedė bei traukė savęsp (plg. Iš 14, 30–31). Dievas mus pažįsta, žino, kaip trokštame laisvės. Tad Jis atsiuntė Jėzų kartą visiems laikams mus išvaduoti iš nuodėmės ir mirties vergijos (plg. Jn 3, 16) ir nuvesti į Dievo karalystę. Tad nebesielkime kaip vergai, bet pasikliaukime Jėzumi, gręžkimės į Jį.

Gruodžio 19 d.
O Jesės Šaknie, stovinti kaip tautų vėliava, prieš kurią karaliai užčiaups savo burnas ir kuriai melsis tautos! Ateik mūsų išlaisvinti, ilgiau nebedelski.

Pranašas Izaijas skelbė, kad Jesės Šaknis būsianti ženklas (plg. Iz 11, 10. 12), kuris surinks visus žmones ir kurį visi išvys: ir po visus pasaulio kraštus išblaškytieji, ir net netikintys bus jo patraukti (plg. Iz 11, 12). Toks veiksmingas ir visus patraukiantis ženklas – nukryžiuotasis Jėzus. Jis sakė: „O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs“ (Jn 12, 32). Jėzus yra Jesės Šaknis (plg. Iz 11, 1), Tas, kuris išgelbės visas tautas. Savo mirtimi ant kryžiaus Jėzus atskleidė begalinę Dievo meilę ir išpildė Dievo pažadą visus patraukti. Kristuje kryžius tapo mūsų pergale prieš nuodėmę, laikančią mus atstu nuo Dievo. Kryžius įveikia mūsų baimę, tingumą, kaltę, gėdą, baimę, egoizmą. Remkimės Izaijo knygos 11 skyriuje išsakytais pažadais. Ieškokime Dvasios dovanų, ramybės, atnaujinimo ir vilties (plg. Iz 11, 2–16).

Gruodžio 20 d.
O Dovydo namų Rakte ir Izraelio skeptre, kuris atidarai, ir niekas negali uždaryti; uždarai, ir niekas neįstengia atidaryti! Ateik ir išvesk iš kalėjimo belaisvius, sėdinčius tamsybėse, mirties ūksmėje.

Po Adomo ir Ievos nuopuolio Dievas išvarė juos iš Edeno sodo. Prie sodo vartų pastatė cherubinus su liepsnojančiais kalavijais (plg. Pr 3, 22–24). Taip buvome atskirti nuo amžinojo gyvenimo, jis liko už užrakintų vartų. Atskirti nuo Dievo tapome nuodėmės kaliniai (plg. Iz 42, 18–22). Tačiau Dievas pažadėjo atsiųsti Tą, kuriam ant peties uždės Dovydo namų raktą: „kai jis atrakins – niekas negalės uždaryti, kai jis užrakins – niekas negalės atidaryti“ (Iz 22, 22). Buvome bejėgiai susitaikyti su Dievu, patirti Jo gyvenimą, draugystę, meilę. Tai buvo nuo mūsų užrakinta, ir nė vienas negalėjo to atrakinti. Jėzus yra raktas, atveriantis Dangaus vartus ir įvedantis mus į amžinąjį gyvenimą. Per Jo mirtį ir prisikėlimą amžiams buvo atrakinti mūsų kalėjimo vartai, atrakintos mūsų grandinės (plg. Iz 42, 7).

Gruodžio 21 d.
O Aušra, amžinosios šviesos ir teisingumo saulės spindesy! Ateik ir apšviesk esančius tamsybėse, mirties unksmėje.

Jėzus ne tik paprasčiausiai atvėrė mūsų kalėjimo duris ir išvedė mus laukan. Jis yra amžinosios šviesos Spindesys, atėjęs nušviesti tamsybių, apšviesti kelio pas Tėvą (plg. Iz 60, 19–20). Jo šviesoje matome tiesą apie save, Jo spindesys mus gydo, per jį gauname atleidimą. Viskas, kas mus skiria nuo Dievo, tampa regima Kristaus šviesoje. Taip išsipildo pažadas, apie kurį giedojo Zacharijas: „Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“ (Lk 1, 78–79). Auštant naujai dienai ar palydėdami begęstančią melskime, kad amžinoji Šviesa nepaliautų spindėjusi mūsų širdyse, kad vestų iš tamsybių į šviesą, kad lydėtų mus ramybės keliu.

Gruodžio 22 d.
O tautų Karaliau, jų trokštamasis; kertinis akmenie, kuris jungi tai, kas buvo išskirta! Ateik ir išganyk žmogų, kurį iš žemės sukūrei.

Pirmiesiems tėvams paragavus uždraustojo vaisiaus, pairo jų tarpusavio santykiai (plg. Pr 3, 9–14). Dievas trokšta ir mūsų tarpusavio vienybės, todėl Jis visus vienija savo Sūnuje, Jame sudarome vieną kūną. Esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26), taigi turime būti vieningi. Jėzus yra visų tautų trokštamas karalius, Bažnyčios pamatas ir kertinis akmuo (plg. Iz 28, 16), padėtas Tėvo, kad išgydytų mus nuo susiskaldymo negalės. Jėzus yra „mūsų sutaikinimas, iš abejų padaręs viena, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešybę. Jis panaikino įsakymų Įstatymą su jo potvarkiais, kad iš dviejų jame būtų sukurtas vienas naujas žmogus. Jis įkūrė taiką ir viename kūne kryžiumi abejus sutaikino su Dievu, pats savyje sugriaudamas priešiškumą“ (Ef 2, 14–16). Melskime, kad mūsų trokštamas Karalius išgydytų Bažnyčios susiskaldymą.

Gruodžio 23 d.
O Emanueli, mūsų Karaliau ir įstatymų Leidėjau, tautų lūkesti ir jų Išganytojau! Ateik ir išganyk mus, Viešpatie, mūsų Dieve.

„Štai ta mergelė laukiasi, – ji pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanuelio vardu“ (Iz 7, 14). Šis vardas reiškia „Dievas su mumis“. Jėzus įsikūnijo laike ir erdvėje. Šventojoje Dvasioje Jis išpildo pažadą visada būti su mumis (plg. Mt 28, 20). Jis yra su mumis kaip karalius, teisėjas ir įstatymų leidėjas (plg. Iz 33, 22), kaip Gelbėtojas (plg. Lk 2, 11), mokytojas (plg. Jn 13, 14) ir brolis (plg. Mk 3, 35). Jis yra Dievo esatis tarp mūsų, Jis – visų Karalius, visa suvienijantis. Jo teisumas ir teisingumas nušviečia mūsų tamsybes, Jis mums duoda Įstatymą, parodantį, kas teisinga. Jis – Gelbėtojas, visus mylintis ir surenkantis draugėn. Jis – Mokytojas, vadovaujantis su galybe ir vedantis išminties keliu. Sykiu Jis yra mūsų Brolis. Nors Jis – Karalius, bet yra nuolankus ir prieinamas. Jėzau, Emanueli, kaip mes ilgimės Tavęs. Padėk mums, ištiktiems bejėgiškumo, nešk teisingumą ten, kur jo stokojama, patiriantiems vienišumą siųsk meilę ir paguodą. Tu sutaikinai mus su Dievu ir atvėrei Dangaus karalystės vartus. Džiūgaujame ir pasitikėdami meldžiame: „Ateik ir išgelbėk mus, Viešpatie, mūsų Dieve!“