ŽODIS tarp mūsų

NEAPRIBOKIME DIEVO

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2010
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Straipsnis 1

Štai kelios nepasitvirtinusios „pranašystės“. 1876 m. Amerikos prezidentas Rutherfordas B. Hayesas Alexanderiui Grahamui Bellui sakė: „Nors telefonas yra nuostabus išradimas, kas gi juo norės naudotis?“ 1895 m. Alberto Einsteino mokytojas pareiškė: „Vargu ar jis ką nors reikšmingo nuveiks.“ 1939 m. Niujorko dienraštis Times paskleidė tokią ištarmę: „Televizija negali būti populiari, nes žmonės turi sėdėti įsmeigę akis į ekraną, o dauguma amerikiečių šeimų tikrai neturi tam laiko.“ 1949 m. matematikas Johnas von Neumannas teigė: „Mes jau pasiekėme kompiuterinių technologijų ribas.“ 1873 m. seras Johnas Ericas Ericksenas, karalienės Viktorijos chirurgas, neabejodamas paskelbė: „Pilvas, krūtinės ląsta ir smegenys niekada nebus prieinami chirurgijai.“

Laimei, šios neigėjų „pranašystės“ neišsipildė. Kompiuteriai, telefonas, chirurgija tapo pažangos dalimi. Didžias idėjas įgyvendino žmonės, gebantys svajoti, mąstyti apie tai, kas galėtų būti, o ne iš anksto paneigiantys drąsias mintis.

Be galo galingas Dievas

Viena yra kalbėti apie didžiules technikos galimybes, visai kas kita – apie beribę Dievo galybę. Pamėginkime atsisakyti savo abejonių dėl Viešpaties visagalybės, dėl galingo Jo veikimo mūsų gyvenime ir visoje kūrinijoje. Patikėkime – Jis mūsų gyvenime nori nuveikti didžių dalykų, sykiu trokšta, kad būtume atviri dvasinei tikrovei.

Žinoma, kad Viešpats mumyse nuveiktų didžių dalykų, mes turime įvykdyti savo dalį. Juk jeigu nusprendėme numesti dešimt kilogramų svorio, tikriausiai stengsimės mažiau valgyti ir daugiau sportuoti. Jeigu apsisprendėme perskaityti per metus bent šešias geras knygas, turime kas du mėnesiai vieną įveikti. O jei norime būti imlūs ir atviri Viešpaties veikimui, irgi turime šį tą nuveikti.

Pirmiausia sau užduokime du svarbius klausimus: ar tikiu, kad Dievas turi mano gyvenimui skirtą planą? Ar tikiu, kad šio plano šerdis – Jo troškimas mane vesti ir mokyti per Šventąją Dvasią? Šiedu klausimai susiję su pora kitų klausimų: ar tikiu, kad egzistuoja piktasis, trokštantis, kad aš nusigręžčiau nuo Viešpaties? Ar tikiu, kad piktasis turi savo užmačių – jis mėgina išplėšti mano tikėjimą ir mane kalinti tamsybėse? Jei į visus šiuos keturis klausimus atsakėme „taip“, galime pamėginti atpažinti, kur mums daro įtaką Šventoji Dvasia, o kur mus paveikti gviešiasi piktasis.

Šėtono tikslai

Pažvelkime į kelias Šventojo Rašto ištraukas. Jos mums šiek tiek atskleis šėtono daromą įtaką. Laiške efeziečiams šv. Paulius įspėja: „Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas“ (Ef 6, 11). Apaštalas panašiai įspėja ir korintiečius, „kad nebūtume šėtono apgauti. Mes juk žinome jo kėslus“ (2 Kor 2, 11). Paulius liepia būti apdairiems, nes piktasis yra gudrus: „Juk pats šėtonas sugeba apsimesti šviesos angelu“ (2 Kor 11, 14).

Tad kokie yra piktojo „kėslai“? Labiausiai šėtonas trokšta mums sutrukdyti patirti Dievo meilę ir ja džiaugtis. Jis stengiasi sukliudyti mūsų bendrystei su Viešpačiu. Galiausiai šėtonas su savo demonais mėgina apšmeižti Dievą, sunaikinti pasitikėjimą Juo. Jie mums bruka iškreiptas mintis, suktumu stengiasi mus įtikinti, kad Dievo nėra arba kad Jis yra pieš mus, o ne už mus, perša apgaulę – neva pasaulis mums suteiks viską, ko reikia.

Kartais piktojo taktika būna gana akivaizdi, pavyzdžiui, kai jis mus gundo pasiduoti geiduliams, gobšumui ar paprasčiausiai apsiryti. Bet sykiais piktojo elgesys būna sunkiau nuspėjamas. Jis stengiasi pasirodyti esąs „šviesos angelas“, o jo mums pakišamos mintys iš pradžių atrodo tikrai geros ir priimtinos, tačiau iš tikrųjų jos veda į sumaištį ir atskirtį. Pavyzdžiui, piktasis gali pastūmėti žmogų dirbti po šešiolika valandų per parą, įteigdamas mintį, kad taip jis pelnysiąs geresnį duonos kąsnį savo šeimai. Iš pradžių atrodo, kad tokiu alinančiu darbu vyras ar moteris pasiaukoja savo šeimos labui, tačiau netrukus išaiškėja, kad ima šlyti jo sveikata, irti šeimos santykiai, nes nebelieka laiko niekam – nei poilsiui, nei bendravimui, nei maldai. Negana to, pats žmogus jaučiasi įvarytas į kampą.

„Eik šalin!“

Turime mokytis išgirsti ir atpažinti Dvasios balsą, atskirti jį nuo mūsų sužeistos prigimties, piktojo ar pasaulio šnabždesių. Apaštalas Petras duoda gerą pavyzdį. Jis pradėjo sekti Jėzų kupinas užsidegimo ir norėdamas visa kuo patikti Viešpačiui. Paklaustas Jėzaus: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“, Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Tai buvo dvasinė Petro pervarta, tad Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“ (Mt 16, 17).

Matome, kad Petre kai kas persimainė, nes jis gebėjo į Jėzų pažvelgti naujaip. Jis suvokė Jėzų esant Dievo išrinktuoju Mesiju. Jėzus jam atsilygino už šią įžvalgą.

Tačiau netrukus Petras pasirodė visiškai neįžvalgus. Jėzui ėmus mokiniams aiškinti, kad Jam teksią eiti į Jeruzalę, kur vyresniųjų Jis bus suimtas ir pasmerktas mirti, o tada trečią dieną prisikelsiąs, Petras šūktelėjo: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ Petrui atrodė net nederama mintis, kad Mesijas turėsiąs kentėti. Jis negalėjo įsivaizduoti kenčiančio ir mirštančio Jėzaus.

Jėzus atsakė skubiai ir tiesmukai: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mt 16, 23). Petras buvo veikiausiai priblokštas. Abiem atvejais jis, rodos, kalbėjo neverčiamas ir pasakė, ką pats galvoja. Tačiau, pasak Jėzaus, pirmąsyk Petro atsakymas kilo iš Dievo, o antrąsyk – iš šėtono.

Gerų norų žabangai

Petro istorija mums atskleidžia, kad net turinčius geriausių norų paveikia piktojo melai ir užmačios. Kartu ši istorija parodo, kaip svarbu mokėti įvardyti mūsų mintyse skambančius balsus. Galbūt tai atrodo itin sunki užduotis, bet ji yra tikrai įmani įveikti. Petras ilgainiui ėmė suvokti, kodėl vienos mintys ateina iš Dievo, o kitos iš piktojo. Jis suprato, kodėl Jėzus turėjo mirti. Iš tiesų Jėzus netgi norėjo mirti už mus. Jėzus subarė Petrą, nes Jis atėjo išgelbėti žmonijos, kryžius buvo Dievo išganymo plano dalis.

Įsidėmėkime Petro patirtį, mat joje lengva atpažinti tai, kas vyksta ir šiandien. Juk taip nesunku įsipainioti į minčių žabangus – minčių, kad Jėzui nevertėjo mirti už mus, kad vargu ar verta kovoti su tuo, kas priešinga Jėzui. Piktasis labai dažnai mėgina mus įtikinti, kad pajėgsime būti geri ir savo jėgomis. Jis mūsų, kaip ir Petro, gerus norus taip išdidina… žiūrėk, nesyk pamanome: gerai pasistengsime ir pateksime į Dangų. Piktasis sugeba pasinaudoti net gerais mūsų darbais. Jis mus įtikinėja reikalauti už juos bent kruopelės pripažinimo, sako, kad turime tam teisę. O jeigu kas nors mums prieštarauja ar, regis, negerbia mūsų darbo, piktasis tuojau prišokęs stumteli mus į nusiminimą ar net neviltį.

Ženkime bent vieną žingsnį

Petras išmoko skirti Šventąją Dvasią nuo piktojo, galime to išmokti ir mes. Be abejonės, netapsime dvasinio gyvenimo mokovai iškart, bet pamažėl darysime pažangą. Iš pradžių pakanka pasiryžimo kas vakarą peržvelgti savo sąžinę, ką ji sako apie mūsų pakilimus ir nuopuolius. Atlikdami tokią peržvalgą nemažai pasistūmėsime priekin.

Pradėkime šiuos metus atsižadėdami riboti Dievą. Atsisakykime abejonių ir minčių, sakančių, kad neįmanoma atpažinti Jo balso. Verčiau svajokime apie Bažnyčią, kurios nariai vis geriau girdi Dvasios balsą ir jam paklūsta, o sykiu vis labiau moka pasipriešinti piktojo pinklėms.