ŽODIS tarp mūsų

IŠTIRK, ĮSIMINK IR LAUK

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2010
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Straipsnis 3

Ar tikrai galiu tapti Dvasios vedamu žmogumi? O gal tai teliks geras noras? Paprasčiausia į tokius klausimus atsakyti: taip, mes visi galime. Ženkime mažus žingsnelius, nurodomus šiame straipsnelyje, ir atversime duris Šventajai Dvasiai. Išmoksime atpažinti Dvasios balsą ir leisimės Jos keičiami. Pasijusime sakantys: „Nesulaukiu, ką Šventoji Dvasia man šiandien parodys…“

Pirmiausia atpažinkime Šventosios Dvasios kasdienę įtaką savo mintims, tada bus laikas atpažinti ir piktojo išdaigas bei gudrybes, kad galėtume jas atmesti, ir jos mūsų nesuklaidintų.

Nepamirškime, kad mūsų protas yra sudėtingas, mes niekada nepatiriame tik šėtoniškų arba tik dvasinių įtakų. Nuodugnus tyrimas gali mums atskleisti, su kokiomis įtakomis yra susiję kai kurie mūsų požiūriai ir sprendimai. Juk kai kurios mintys mus artina prie Jėzaus, o kitos, atvirkščiai, tolina nuo Jo. Vienos mintys kyla iš mūsų nuostatų, o kitos tarytum padiktuojamos iš šalies. Mes ne visada gebame tiksliai įvardyti savo minčių kilmę, kaip kad gebėjo Jėzus, perspėjęs Petrą (plg. Mt 16, 23). Bet viskas gali paaiškėti, jei kasdien žengsime tris paprastus žingsnelius: ištirsime, įsiminsime ir lauksime.

Ištirkime dvasias

Rašydamas Korinto tikintiesiems šv. Paulius ragino: „Patikrinkite patys save, ar laikotės tikėjimo. Ištirkite save! O gal nenutuokiate, kad jumyse yra Jėzus Kristus?“ (2 Kor 13, 5). Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog Paulius korintiečiams liepė ištirti savo elgesį, kad atpažintų, kas dedasi jų širdyse. Tam tikra prasme taip. Bet po paraginimo ištirti tuojau eina žodžiai: „O gal nenutuokiate, kad jumyse yra Jėzus Kristus?“ Pauliui rūpėjo, kad korintiečiai ištirtų ir savo vidinį gyvenimą, ir savo elgesį. Šv. Jonas irgi panašiai rašė: „Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų“ (1 Jn 4, 1).

Turime įdėmiai ištirti viską: mintis, ateinančias į galvą, požiūrius ir vertybes, veikiančius mūsų mąstymą ir darbus. Stebėkime save, tikrinkime ir pamatysime, kad piktasis nesiliauja mums šnibždėjęs, stengdamasis nugręžti mus nuo Jėzaus ir Jo mokymo. Įgykime įprotį paimti nelaisvėn kiekvieną mintį, kad galėtume ją patikrinti ir ištirti (plg. 2 Kor 10, 5).

Tad kaipgi galime pasakyti, ar mūsų mintis kreipia piktasis ar Šventoji Dvasia? Atminkime, šėtonas verčia susitelkti savin. Jam kniečia, kad lindėtume susipainioję savo rūpesčiuose. Ar piktasis mus skatins vos ne sprogti iš puikybės, ar privers lieti kaltės ašaras, šiaip ar taip visos jo įteigtos mintys remsis itin siauru, egoistišku akiračiu, iškreiptu savęs, kitų ir pasaulio matymu. Šventoji Dvasia, priešingai, stipriai plečia mūsų akiračius. Ji skatina mus save suvokti ne kaip teisuolius ar nepataisomus nusidėjėlius, bet kaip nepakartojamus žmones tarp kitų nepakartojamų žmonių, kaip vienos didžiulės šeimos narius, Dievo šeimos narius, pašauktus mylėti vieni kitus Kristuje.

Pastebėkime priešingybes

Iš pradžių susekti įtakas gali būti sunku. Tad geriau pradėti nuo visiškai priešingų situacijų.

Atkreipkime dėmesį, kada jaučiamės ypač arti Viešpaties, kada mūsų mintys būna itin tyros, girtinos ir persmelktos meilės. Klauskime savęs, iš kur kilo tokios mintys. Taip pat sekime, kaip atsiliepiame į tokias mintis ir patyrimus. Ar jie turi įtakos mūsų darbams? Jei taip, ar ilgai ir kaip.

Ištirkime ir tas situacijas, kai praradome kantrybę ar pasakėme ką nors, ko paskui gailėjomės. Apmąstykime tas valandas, kai pykome ant Dievo ar kaltinome Jį nesirūpinant mumis ar mūsų mylimais žmonėmis. Pažiūrėkime, kas paskatino mintis nukeliauti tokia kryptimi. Ar pajutote savyje įsisukusią neigiamą jėgą, raginančią pasiduoti piktumui, paniurimui ar savanaudiškumui? Ar ta jėga atėjo iš jūsų vidaus, ar tarytum iš išorės? Kodėl patraukėte paskui šias mintis? Ar jos buvo labai stiprios, ar buvo sunku joms priešintis?

Reikės žengti tolesnius žingsnelius, padėsiančius mokytis iš praeities įvykių ir nūdienoje pritaikyti tai, ko išmokote. Geriausia tai daryti užsirašant savo patirtį. Užrašykite savo pakilimus ir nuopuolius, potvynius ir atoslūgius, neužmirškite įrašyti ir datos. Puikus įprotis – kas vakarą trumpai įvardyti svarbiausias mintis, įžvalgas ir veiksmus. Tokie apmatai labai padeda atpažinti piktojo ir Šventosios Dvasios veikimą. Gydytojai veda ligos istorijas, teisininkai rašo kryžminių apklausų protokolus, o mes turėtume vesti dvasinius užrašus. Pakanka kelių sakinių svarbiam įvykiui ar pokalbiui nupasakoti. Po kiek laiko nustebsime, kad pamažėl taip išaštrėjo mūsų protas, tapome daug pastabesni.

Laukime Viešpaties

Pranašas Habakukas sakė: „Stovėsiu savo sargybos vietoje, atsistosiu ant pylimo; lauksiu, kad išgirsčiau, ką jis man sakys, koks bus jo atsakymas į mano skundą.“ Jis tyliai stovėjo ir laukė. Stebėjo ir laukė. Ir kas įvyko? „Tuomet VIEŠPATS man atsakė ir tarė: – Užrašyk regėjimą, įrėžk taip aiškiai į lenteles, kad ir bėgikas jį perskaitytų. Paskirtu laiku išsipildys regėjimas, dabar jis skuba prie galo ir nemeluoja. Jei atrodo, kad jis gaišuoja, lauk; tikrai jis išsipildys, nesuvėluos“ (Hab 2, 1–3).

Dievas ir mus ragina Jo laukti, tyloje įsiklausyti į Jo balsą. Kalbame ne apie nieko neveikimą, ne apie abejingumą ar pasyvumą. Veikiau kalbame apie veiklų klausymąsi, pakėlus savo širdį Viešpatin ir kantriai laukiant Jo žodžio.

Kaip turėtume laukti? Pirmiausia kasdien skirti laiko būtent pabuvimui su Viešpačiu. Valandėlei verta atidėti visus darbus ir atsidėti vien Viešpačiui. Laukimas apima įdėmų klausymąsi, ką Dievas nori pasakyti. Sykiu tai reiškia pasitikėjimą Dievo sumanymais. Jis mums kai ką tikrai yra sumanęs. Tad neužgriozkime savo minčių, neišsiblaškykime, kad išgirstume, ką Jis sako.

Taip pat verta įsitikinti, kad mūsų santykis su Viešpačiu yra teisingas. Nuodėmė trukdo klausytis ir išgirsti, tad atgaila būtina pašalinti nuodėmių trukdymus. Neužmirškime švęsti Sutaikinimo sakramento, kad liktume atviri ir imlūs Viešpačiui.

Kaip Dievas mums kalbės? Tikriausiai Jis leis pajusti Jo meilę, veikiausiai mūsų pasitikėjimas Juo išaugs. Dievas gali prašnekti ir per mūsų jausmus: meilę, džiaugsmą, ramybę. Jo žodis mus pasiekia per Šventąjį Raštą – užtenka atsiversti Bibliją ir permesti akimis pirmą pasitaikiusią pastraipą. O galbūt pajusime, kad Dievas mus kur nors kreipia. Galbūt pajusime, kad Jis skatina Jam tarnauti naujaip, galbūt Jis ragina gyventi drausmingiau ir tvarkingiau, o galbūt kaip tik laisviau, kūrybiškiau. Dievas mus skatina ieškoti naujų meilės šeimai išraiškų, Jam rūpi ir mūsų požiūris į save: galbūt turime būti sau atlaidesni ir gailestingesni. Švelnūs Dvasios įkvėpimai ir paraginimai būna patys įvairiausi.

Jūs tai galite!

Dievas trokšte trokšta pasidalyti savo mintimis su mumis. Jis trokšta mums kalbėti ir padėti išsivaduoti iš piktojo pinklių. Tad ištvermingai laukime, kol išgirsime Jo balsą. Įpratę užsirašyti atėjusias mintis, jas apmąstyti, ištirti, darysimės vis jautresnės dvasios. Tapsime vis paslankesni priimti Dievo paraginimus, o juos priėmę laimėsime vis apstesnę ramybę ir didesnį pasitikėjimą Juo. Patikėkime, tai įmanu. Tereikia tam skirti laiko, Dievas padarys visa kita. Tad laukime Jo ir džiaukimės mumyse įsiviešpataujančia Dvasia ir šalin sprunkančiu piktuoju!