ŽODIS tarp mūsų

KARALIŠKOJI KUNIGYSTĖ

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2010
 ››› 
kovas–balandis
 ››› 
Straipsnis 1
Kas Senajame Testamente sakoma apie kunigus?

Kai norime paaiškinti, kas yra kunigas, dažniausiai mintyse iškyla arba parapijos kunigo, arba vaikystėje ar jaunystėje sutikto gero kunigo paveikslas. Jis mums netgi geriau pasako, kas yra kunigas, nei koks nors itin tikslus apibrėžimas.

Net pačiuose abstrakčiausiuose kunigystės apibrėžimuose teigiama, kad kunigas yra tarpininkas tarp Dievo ir žmonijos. Pamėginkime šį teiginį sukonkretinti. Čia kalbama apie žmogų, kurio gyvenimo pašaukimas būti tarsi tiltu tarp Dievo ir Jo tautos. Kaskart, kai jis per šventąsias Mišias aukoja duoną ir vyną, į žmonių gyvenimą ateina Jėzus. Kaskart, kai jis per Atgailos sakramentą sako: „Išrišu tave“, atleidžiamos žmogaus nuodėmės, visa tai, kas žmogų skiria nuo Aukščiausiojo Dievo!

Šv. Jonas Marija Vianėjus, kunigų globėjas ir ypatingasis Kunigų metų globėjas, mokė: „Be Šventimų sakramento neturėtume Viešpaties. Kas Jį padeda į tabernakulį? Kunigas. Kas sutinka pradedančią gyventi sielą? Kunigas. Kas pamaitina tavo sielą ir suteikia jai jėgų tęsti kelionę? Kunigas. Kas ją parengia pasirodyti Dievo akivaizdoje, paskutinį kartą nuplauna Jėzaus Kristaus Krauju? Kunigas, visada kunigas.“

Pakalbėkime apie kunigystę, apie kunigo pašaukimą, žvelgdami į Jėzų, mūsų aukščiausiąjį Kunigą. Jis be paliovos mus užtaria pas Tėvą ir yra tobulos kunigystės pavyzdys. Taip pat pakalbėkime apie tai, kad visi mes esame karališkosios kunigystės dalininkai: vieni bendresniuoju būdu, kaip Dievo tautos nariai, kiti esame Bažnyčioje pašaukti tarnaujamajai kunigystei, tai yra būti įšventintais kunigais. Pradėkime kalbėtis apie kunigystę nuo jos ištakų Senajame Testamente, Izraelio istorijoje.

Kunigai ir levitai

Senojo Testamento kunigystės šaknys – Levio giminėje, vienoje iš dvylikos Izraelio giminių. Po išėjimo iš Egipto tautai beužimant Pažadėtąją žemę Dievas Levio giminei suteikė privilegiją tarnauti Jam Izraelio šventovėse. Levitai buvo išskirti iš kitų Izraelio giminių. Jie negalėjo kaip kitos giminės paveldėti žemės. Pats Viešpats buvo jų paveldas, jie buvo pašaukti palaikyti ypatingą ryšį su Juo.

Levio giminei priklausė kunigai – Aarono palikuonys. Levitams buvo skirta rūpintis Izraelio šventovėmis, o kunigai buvo pašaukti tarnauti priešais Sandoros Skrynią (plg. Sk 18, 7). Tad pažvelkime į kunigų ir levitų pašaukimus: žodžio tarnystę ir altoriaus tarnystę.

Žodžio vyrai

Levitai ir kunigai būdami išskirtinė Dievo nuosavybė Izraelyje turėjo užduotį – laiduoti, kad tauta išgirstų Dievo žodį ir išmoktų juo gyventi. Žodžiu, jie buvo tarsi tų laikų pamokslininkai ir katechetai. Jų pareiga buvo aiškinti su Sandora susijusius įstatymus ir žiūrėti, kad būtų atmenami Dievo darbai tautos labui. Taigi jie buvo Izraelio istorijos saugotojai. Tauta nieku gyvu negalėjo prarasti atminties, užmiršti išvedimą iš Egipto, susitikimą su Dievu ant Sinajaus kalno, klaidžiojimus dykumoje ir Pažadėtosios žemės užėmimą.

Kunigai ir levitai nebuvo paprasčiausi istorijos atpasakotojai. Jie ją ir aiškindavo (plg. Neh 8, 1–18). Amžinąjį šventąjį Dievo žodį jie pritaikydavo tautos gyvenime, parodydavo žmonėms, kaip juo gyventi, kaip laikytis Dievo nurodyto kelio. Per didžiąsias šventes – Velykas ir Sekmines – jie žmonėms primindavo įstabius Dievo darbus, atskleisdavo, kuo jie buvo svarbūs praeityje, kodėl yra svarbūs šiandien ir kokia jų reikšmė bus ateityje. Pavyzdžiui, jie mokydavo: „Dievas jus išlaisvino iš vergijos, todėl turite būti malonūs atstumtiesiems ir vergams.“ „Dievas Mozei pasakė savo vardą: „Aš esu, kuris Esu.“ Jis yra vienintelis, tikrasis Dievas. Tad neturėkite jokių stabų, negarbinkite netikrų dievų.“

Skelbiant Dievo žodį ir atpasakojant istoriją, tauta vis iš naujo patirdavo – Dievas yra su ja. Skelbiant Rašte užrašytąjį žodį, žmonės tarsi sugrįždavo prie stebuklingų įvykių ir vėl išgyvendavo Dievo galybę ir didį gailestingumą.

Altoriaus vyrai

Kunigai ne tik mokė Viešpaties žodžio, bet ir buvo Viešpaties altoriaus tarnai. Izraelio istorijos ankstyvuoju laikotarpiu, dar iki pastatant šventyklą, kunigai sergėdavo Sandoros Skrynią, laikomą specialioje palapinėje (plg. 1 Sam 1, 3; 6, 10 – 7, 1). Kartu su levitais jie prižiūrėdavo Izraelio šventoves. Karaliaus Dovydo laikais gentims susivienijus ir Jeruzalei tapus suvienytos tautos sostine, kunigų vaidmuo tapo pagrindinis.

Dovydas Sandoros Skrynią atgabeno į Jeruzalę (plg. 2 Sam 6, 12–19). Jeruzalė tapo ne tik politiniu, bet ir religiniu tautos centru. Dovydo įpėdinis Saliamonas pastatydino didingus namus Sandoros Skryniai. Tai buvo šventykla, kurion susirinkdavo visas Izraelis švęsti didžiųjų metinių švenčių. Būtent kunigai, Aarono palikuonys, tarnavo šventykloje. Jie aukodavo aukas ir mokydavo žmones gyventi pagal šventąjį Dievo žodį.

Svarbiausias pareigas kunigai atlikdavo Permaldavimo dieną. Tądien vyriausiasis kunigas paimdavo paaukotų gyvulių kraujo į patį vidinį šventyklos kiemą ir išliedavo jį ant altoriaus. Vyriausiojo kunigo paaukotas kraujas nuplaudavo visas praėjusių metų tautos nuodėmes. „Šis bus jums amžinas įstatymas: atlikti permaldavimą izraeliečių labui už visas jų nuodėmes kartą per metus“ (Kun 16, 34). Tik vyriausiajam kunigui būdavo leidžiama atlikti šį permaldavimą ir tik pats pirma apsivalęs jis galėdavo stoti Viešpaties akivaizdon.

Žinoma, aukos už nuodėmes buvo aukojamos šventykloje beveik kasdien. Bet Permaldavimo diena – ypatinga, nes tądien visa tauta būdavo apvaloma. Tai būdavo iškilminga šventė. Tauta švęsdavo Dievo maloningumą ir gailestingumą, Dievo, kuris visada pasirengęs sutikti pas Jį sugrįžtančius (plg. Kun 16, 29–34).

Tautai patirti Dievo gerumą ir gailestingumą buvo įmanoma tik kunigų tarnystės dėka.

Žodis ir altorius šiandien

Žvelgiant į istoriją nesunku pamatyti sąsajas tarp Senojo Testamento laikų ir nūdienos kunigų. Kaip Senojo Testamento laikais kunigai ir levitai turėjo pareigą būti Dievo žodžio tarnais, taip ir mūsų laikų kunigai yra kviečiami skelbti Dievo žodį. Tai jų užduotis – išlaikyti gyvą mūsų išganymo Kristuje istoriją. Jie yra pašaukti mus įkvėpti ir paraginti taip gyventi, kad būtume verti Kristaus ant kryžiaus laimėto atpirkimo. Pamokslais, Mišių aukojimu ir kitomis tarnystėmis kunigai yra pašaukti atskleisti tikinčiajai liaudžiai, kaip išsaugoti Jėzaus laimėtą mūsų labui išganymą.

Kunigų tarnystė nesibaigia Dievo žodžio skelbimu. Ji apima ir žodį, ir sakramentą. Taigi nūdienos kunigai, kaip ir Senojo Testamento, yra altoriaus vyrai. Tačiau apeigos, kurioms jie vadovauja, yra kai kas daugiau nei tik permaldavimas už nuodėmes. Jų tarnystės altorius yra Eucharistijos stalas. Čia švenčiamas mūsų amžinasis atpirkimas. Nūdien kunigai neaukoja gyvulių, jų auka yra gyvybės duona ir išganymo taurė.

Broliai seserys, šiais Kunigų metais prisiminkime ir pagerbkime tuos vyrus, kurie atsidėjo šiai tarnybai. Pažvelkime į juos naujai, atkreipkime dėmesį ne tik į jų privilegijas, bet ir į jiems tenkančias naštas. Mūsų dvasinis gyvenimas su jais susijęs. Daugelis jų metai iš metų visą save atiduoda žmonėms. Atsilyginkime jiems dėkingumu, meile ir pagarba!

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2024 m. KOVO–BALANDŽIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu: prenumeruok.lt.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių!