GYVOJI AUKA
Visi esame pašaukti būti Jėzaus kunigiškosios tarnystės dalininkais
Ar žinojote, kad…
– pasaulyje yra apie 410 tūkstančių katalikų kunigų, tarnaujančių maždaug milijardui dviem šimtams milijonų katalikų;
– Jungtinėse Amerikos Valstijose yra daugiau kaip 40 tūkstančių katalikų kunigų, tarnaujančių daugiau kaip 65 milijonams katalikų;
– katalikų kunigų Lietuvoje yra apie 700;
– katalikų Vakarų pusrutulyje daugėja, o kunigų mažėja;
– vidutinis katalikų kunigo amžius Jungtinėse Valstijose – per 60 metų.
Statistika nelabai drąsinanti. Nors katalikų pasaulyje nemažėja, bet kunigų gana smarkiai mąžta. Kita vertus, ar žinome, kad kiekvienas turime kunigiškąjį pašaukimą? Be abejonės, negalime konsekruoti duonos ir vyno per Mišias ar klausyti išpažinčių, bet kiekvienas esame pašauktas ir pašventintas dalyvauti kunigiškojoje Jėzaus tarnystėje. Pažiūrėkime, ką tai reiškia.
Kunigiškasis pasauliečių gyvenimas
Vatikano II Susirinkimo tėvai mokė, kad Bažnyčioje būtent vyskupams suteikta Šventimų sakramento pilnatvė, tai reiškia, kad jie yra pilnutiniai Jėzaus kunigystės dalininkai. Jų pašaukimas – skelbti Evangeliją savo vyskupijoje ir rūpintis savo Bažnyčios bendruomene. Aišku, vyskupas šią pareigą atlieka įvairiais būdais, bet pirmučiausias iš jų yra Eucharistijos šventimas. Ją „atnašauja pats arba paveda atnašauti kitiems“ (Lumen gentium, 26). Vienybėje su savo vyskupu esantiems kunigams irgi tenka ypač svarbi užduotis: jie turi „skelbti Evangeliją, ganyti tikinčiuosius ir atlikti dieviškojo kulto pareigas kaip tikri Naujojo Testamento kunigai“ (Lumen gentium, 28).
Be įšventintųjų, į kunigiškąjį gyvenimą yra kviečiami ir pasauliečiai. Dievas nori, kad kiekvienas taptume Jo buvimo pasaulyje tarpininku. Drauge su kunigais dalijamės žodžio ir sakramentų tarnybomis.
Kalbėdamas apie sakramentų tarnybą Vatikano II Susirinkimas moko, kad tarnaujantysis kunigas savo turima šventąja galia ugdo ir veda kunigiškąją tautą, atstovaudamas Kristaus asmeniui visos tautos vardu atnašauja eucharistinę auką Dievui, „o tikintieji savo karališkąja kunigyste susijungia Eucharistijos aukoje ir tą kunigystę išreiškia sakramentų priėmimu, malda bei padėka, švento gyvenimo pavyzdžiu, savęs išsižadėjimu ir veiklia meile“ (Lumen gentium, 10). Drauge su kunigu atnašaujame Kristaus Kūną ir Kraują Tėvui. Drauge su kunigu ir gauname iš Eucharistijos visas malones bei palaiminimus.
Žodžio tarnyboje visų mūsų vaidmuo itin svarbus. Jėzaus Eucharistijoje pamaitinti ir sustiprinti, esame įpareigoti skleisti Jo žinią pasaulyje. Kaip kunigas yra pašauktas atstovauti Kristui altoriaus tarnyboje, taip mes esame pašaukti būti Kristumi pasauliui. Jėzus, gyvendamas žemėje, uoliai veikė: skelbė, pamokslavo, mokė, guodė, stiprino, maitino, gydė, draugavo… Taigi ir mes kviečiami veikti. Ne visada galime nuvesti žmones prie tabernakulio bažnyčioje, tad patys turime tapti Viešpaties padangtėmis – tabernakuliais.
Kvapi atnaša ir auka
Jėzus kasdien su meile ir malda vykdė savo kunigiškąją tarnybą. Jį visada supo žmonės, Jis niekada jų nevengdavo, neatstumdavo stokojančiųjų. Ir mes turėtume taip elgtis. Šv. Paulius ragino: „Būkite Dievo sekėjai, kaip jo mylimi vaikai, ir gyvenkite meile, nes ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui“ (Ef 5, 1–2).
Kai kam nors pasakojame apie Jėzų ir Šventosios Dvasios galybę, atliekame kunigiškąjį darbą. Mes dovanojame gautąjį gyvenimą, taigi tarsi dalijame tiems žmonėms komuniją. Kai vargšus pamaitiname ar aprengiame, kai slaugome ligonį, aplankome senelį, – sekame Jėzumi, paaukojusiu savo gyvybę už mus. Kai malda užtariame namiškius, ligonius, keleivius, atsakinguosius, priklausomybių kamuojamus, atsidūrusius lemtingų apsisprendimų kryžkelėse, nuodėmėse skendinčius, tarytum atspindime didįjį vyriausiąjį kunigą, kuris „amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (Žyd 7, 25).
Tokios aukos yra kur kas daugiau nei geri, kilnūs darbai. Kai visa tai darome vienybėje su Viešpačiu, paklusdami Dvasios galiai, vadovaudamiesi Jos, o ne savo išmintimi, iš tikrųjų pašventiname pasaulį! Mes žmonėms darome Dievą esantį čia ir dabar, atnešame Jėzų net ten, kur įšventintas kunigas negali ateiti, kur jis netgi nebūtų priimtas.
Tad mūsų širdis teišlieka atvira, o protas – budrus. Kasdien atrasime galimybių ir progų tarnauti. Prisiminkime Jėzų. Kad ir kokios būdavo aplinkybės, Jėzui pirmiausia rūpėdavo apreikšti Tėvo meilę ir Jo artumą. Ar būtumėte įstaigos tarnautojas, ar verslininkas, ar slaugas, ar mokytojas, ar ūkininkas, ar darbininkas, turite daugybę progų vykdyti kunigystės tarnystę. Sykiais ši tarnystė tėra paguodos ar vilties žodis kenčiančiam draugui. Kartais tai būna malda už kitą žmogų. Žmogų galime net pavedėti Viešpaties link. Pasisotinę per Mišias, įgyjame jėgų malšinti pasaulio dvasinį alkį. Tereikia atiduoti bent dalį to, ką dovanai gavome per Mišias, ir pasaulis pasikeis.
Namų kunigai
Be tarnystės pasaulyje ir pasauliui, visi galime būti savo namų kunigais. Jėzus mokė, kad nėra didesnės meilės, kaip vienam už kitą gyvybę atiduoti (plg. Jn 15, 13). Taigi nėra didesnės meilės, kaip daryti tai, ką pats Jėzus darė, kad mes būtume atpirkti. O kur galingiau meilė gali pasireikšti, jei ne šeimoje? Šv. Paulius Efezo tikinčiuosius mokė, kad santuoką turi lydėti tokia meilė, kokia Jėzus „mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų“ (Ef 5, 25–26).
Kaip Jėzus pašventino Bažnyčią, taip kunigas pašventina jam patikėtus žmones, taip vyras ar žmona gali padaryti savo sutuoktinį šventą, tarnaudami vienas kitam su meile. Toks pašventinimas kartais vyksta beveik nepastebimai, rodos, per smulkmenas. O kartais pašventinimas būna netgi skaudus, pavyzdžiui, rūpinantis sunkiai sergančiu sutuoktiniu.
Kunigo tarnystę vykdome ir savo vaikų atžvilgiu. Kai jiems pasakojame apie Tėvo meilę ir mokome juos laikytis Dievo įsakymų, atliekame žodžio tarnystę. Kai mokome vaikus melstis ir patys su jais meldžiamės, vykdome altoriaus tarnystę, nes atveriame kelią Dievo artumui ir vaikams leidžiame pajusti Jo buvimą.
Tai gali atrodyti gana lengva, nors iš tikrųjų taip nėra. Juk pasaulis vertina ir skleidžia visiškai kitokias vertybes. Bet pradėkime nuo mažų žingsnelių, nuo kasdienybės. Pavyzdžiui, jei mes, tėvai, stengsimės vienas kitam rodyti pagarbą ir meilę, mūsų vaikai pamažėl irgi išmoks meilės, nebijos vieni kitiems duoti, pasiaukoti. Atlaidumo, gerumo, dosnumo liudijimas yra toks pat galingas kaip ir žodžiai, kuriais auklėjame vaikus. Išties be pamatinio meilės liudijimo mūsų žodžiai bus neišgirsti, jie tarsi atšoks nuo surambėjusių širdžių.
Kad pasaulis būtų šventas
Jėzus tapo žmogumi, kad pašventintų pasaulį, savo gyvenimą padarydamas kunigiškąja atnaša. Jis atidavė savo gyvenimą kaip auką už mus, kad būtume atpirkti iš nuodėmės ir sutaikinti su dangiškuoju Tėvu.
Tačiau Jėzaus auka apima kur kas daugiau, ne tik malonės ir palaiminimų išliejimą. Jis suvienijo mus su savimi, taip įpareigodamas būti Jo kunigiškosios tarnybos dalininkais. Kiekvienas esame tarsi kunigas pasaulyje ir šeimoje. Kiekvienas esame pašauktas atiduoti savo gyvybę, kaip Jėzus ją paaukojo, padėti laisvinti kitus žmones iš nuodėmių, kad ir jie taptų pašventinti Kristuje.
Tad per šiuos Kunigų metus pasistenkime gyventi kaip kunigai Dievui (plg. Apr 5, 10). Žvelkime į Jėzų, mūsų didį vyriausiąjį kunigą ir naujosios bei amžinosios sandoros tarpininką!
