APSTUS GAILESTINGUMO
Mūsų išganymo slėpinį dera apibūdinti kaip gailestingumo darbą: „Dievas, apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi“ (Ef 2, 4–5). Šiuose straipsneliuose norime kuo giliau panerti į Dievo gailestingumo apreiškimą ir šio gailestingumo kilniausią išraišką – Jėzaus prisikėlimą iš mirusiųjų. Dvasios apreiškimas mums leidžia pamatyti Jėzų, „už mirties kentėjimus apvainikuotą didybe ir garbe. Reikėjo, kad Dievo malone už kiekvieną jis paragautų mirties“ (Žyd 2, 9). Pažvelkime į Jėzaus prisikėlimą kaip į gyvenimo dovaną, teikiamą visiems Jį tikintiems, kaip į gailestingumo dovaną, liejamą nuo Dievo sosto.
Šį apreiškimą apmąstysime trimis aspektais. Pirmajame straipsnelyje gilinsimės į Dievo gailestingumo apreiškimą Senajame Testamente. Antrajame straipsnelyje pažvelgsime į Jėzų kaip į patį kilniausią ir didžiausią Dievo gailestingumo pasireiškimą. Galiausiai pagvildensime mūsų pašaukimą būti ir Dievo gailestingumo priėmėjais, ir jo skleidėjais savo gyvenimu.
Dievo atjauta
103 psalmėje sakoma, kad Viešpats mūsų gaili, mus atjaučia, su mumis kenčia kaip tėvas, užjaučiantis savo vaikus: „Juk jis žino, kokie mes padarai, – atsimena, kad mes esame dulkės“ (Ps 103, 14). Gailestingumas – labai stiprus žodis. Hebrajų kalbos žodžio „gailestingumas“ šaknis siejama su žodžiu „įsčios“. Jis primena galingą motinos ar tėvo atsidavimą, meilę savo vaikeliui. Kokia didi Dievo meilė mums, jei Jis savo meilę apreiškia kaip visa įveikiančią, visa apimančią motinos meilę vaikui! „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu“ (Iz 49, 15).
Dievo gailestingumą tesuprasime tik pažvelgę į Jo atjautą bejėgiams. Dievas Mozei sakė, kad, pamatęs savo tautos vargus ir kančias Egipte, išgirdęs jos maldavimus, pasiuntė pas ją Mozę (plg. Iš 3, 7–9). Karta iš kartos išrinktoji tauta apmąstydavo Dievo gailestingumą, parodytą, kai ji kentėjo vergijoje nepajėgdama išsilaisvinti. Šimtmečiams prabėgus po išvadavimo iš Egipto Nehemijas stovėdamas tarp išlikusiųjų per visa nusiaubusį karą ir tremtį meldė Dievą atleidimo ir globos: „Tu pamatei mūsų protėvių vargą Egipte, išgirdai jų šauksmą prie Nendrių jūros. Kad ir buvo jie nusilieję veršį ir tarė: „Tai yra tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto“, – ir buvo padarę didelių užgaulių, tu, būdamas didžiai gailestingas, nepalikai jų dykumoje. Debesies stulpas, vedęs juos kelionėje, nepasitraukė nuo jų dieną nei ugnies stulpas, švietęs naktį jiems kelią, kuriuo jie turėjo eiti“ (Neh 9, 9. 18–19).
Paminint Izraelio nuodėmę atskleidžiamas esminis Dievo gailestingumo aspektas. Patys giliausi mūsų bejėgiškumo klodai – tai mūsų nuodėmės. Kitaip tariant, esmingiausia mūsų bejėgiškumo priežastis – pasirinkimas eiti mirties keliu. Tik Dievas iš šio mirties kelio gali išvesti. Įsiklausykime į psalmininko nuolatinį maldavimą: „Pasigailėk manęs, Dieve, iš savo gerumo, iš savo begalinio gailestingumo sunaikink mano maištingus darbus“ (Ps 51, 3). „Atsigręžk į mane ir būk man gailestingas, nes aš esu vienišas ir nuskurdęs“ (Ps 25, 16). Pažįstantys Dievą žino, kad nusidėję niekaip kitaip neišsuksime iš mirties, kuriai save pasmerkėme, kelio, kaip tik atsigręždami į mus mylintį ir mums gyvybę teikiantį Dievą.
Dievo ištikimybė
Peržvelgiant šiuos tekstus atsiskleidžia kita tema, susiejanti juos it auksinė gija. Tai nepalaužiamos Dievo ištikimybės tema. Mes galime glaustis prie Dievo, Juo kliautis, nes Jis mus myli ir yra pastovus. Dievas sudarė sandorą su savo tauta, kad atskleistų jai savo ištikimąją, nepajudinamą meilę. Ta ištikimybė sandorai hebrajų kalba nusakoma įstabiu žodžiu hesed. Izraelitai, girdėdami šį žodį, vaizduojasi tą, kuris entuziastingai ištikimas sandoros įsipareigojimams. Kai šis žodis taikomas Dievui, turimas galvoje visiškas patikimumas ir Jo ištikimybės džiaugsmingumas. Dievas yra ištikimas savo sandorai, nes Jis yra teisus. Jis pažadėjo ir savo žodžio neatsiims.
Atjauta ir gailestingumas nusako Dievo meilę mums, o žodžiai „ištikimoji meilė“, „teisumas“ parodo, kad Jo meilė kitokia nei žmogiškoji, kuri kinta laikui bėgant. Dievo meilė yra pastovi tikrovė. Mes ja galime pasitikėti, nes ji priklauso ne nuo mūsų nuopelnų, jos šaltinis – pats Dievas. Jis ištikimas savo pažadui, jį Jis davė iš grynos meilės, taigi mes galime Juo remtis ir kliautis. Dievo meilės tikrasis veidas yra gailestingumas.
Mus mylėdamas Dievas myli tuos, kurie Jam neištikimi. Juk Jis pažadėjo mus mylėti ir mums atleisti. Vienintelė kliūtis Jo gailestingumui – sudiržusi širdis, atsisakanti pripažinti savo nuodėmes ir neištikimybę ir nenorinti prašyti pasigailėjimo. Pranašas Michėjas taip nusako savo nuostabą dėl gailestingosios Dievo meilės: „Kur yra Dievas, kaip tu, kuris atleidžia kaltę ir dovanoja nusižengimą savo paveldo likučiui? Jo pyktis netveria amžinai, nes jam malonu būti gailestingam. Jis vėl mūsų pasigailės, kojomis sutryps mūsų kaltes, – įmesi į gelmes visas mūsų nuodėmes. Parodysi atsidavimą Jokūbui, ištikimą meilę Abraomui, kaip esi prisiekęs mūsų protėviams senovės dienomis“ (Mch 7, 18–20).
Besiskleidžiantis sumanymas
Dievo atjauta ir ištikimybė – Jo gailestingumas – skleidėsi visu Senojo Testamento laikotarpiu. Jo ištikimumas sužibdavo it šviesa tamsybėse, nutvieksdavo nuodėmės ir maišto dykynes. Pradėdamas nuo Abraomo Jis surinko sau tautą, ją rengė išganymui. Jis kantriai darbavosi, kad ateitų laiko pilnatvė (plg. Gal 4, 4), kai Jo sumanymas mus išganyti visiškai išsiskleis Jo Sūnuje.
Turėjo būti atidengta visa baisi nuodėmės tikrovė, turėjome pripažinti visišką savo nepajėgumą atsiliepti į Dievo kvietimą ir subrandinti gerų vaisių. Amžiams bėgant kruopščiai darbuodamasis Tėvas apreiškė savo ištikimąją meilę ir teisumą. Per išminčius Jis suteikė prisikėlimo ir mirties viltį. Per pranašus nurodė išganymo kelią – vienas mirs už visus kaip aukos avinėlis.
Be paliovos skleidėsi Dievo gailestingumas. Dievas nė akimirką neapleido savo tautos. Dar tada, kai maištavome ir nusidėjome, Jis pažadėjo mus atpirkti (plg. Pr 3, 16). Jis liko su savo tauta amžiams tekant, ją perspėdavo, primindavo sandorą, savo meilę ir išganymą. Net leisdamas Šventyklą sulyginti su žeme ir tautą ištremti, Dievas liko su ja ir stiprino ją pažado žodžiu (plg. Ez 36, 25–28) ir paguoda (plg. Iz 40, 1–2).
Kiekvieną įvykį – palaiminimą ar nelaimę, nepasisekimą ar sėkmę – Dievas panaudoja vykdydamas tobuląjį savo sumanymą. Visa veda į vieną tikslą – visišką Dievo gailestingumo apreiškimą. Dievo Sūnus prisiėmė kūną ir su tobulu klusnumu bei nuolankumu paaukojo save kaip auką už nuodėmes, kad mes nebūtume sudarkyti ir atskirti nuo Jo. Jis ne tik mirė, Jis buvo Tėvo prikeltas ir visiems žmonėms išliejo prisikėlimo malonę. Mes būsime prikelti su Juo.
Kvietimas atsiversti
Dievo gailestingumas yra toks didis, kad Jis mums ne tik atleidžia, jei į Jį atsigręžiame, bet ir pats mūsų ieško kviesdamas sugrįžti. Ozėjo knygoje Dievas kalbasi pats su savimi, apmąstydamas savo tautos išlaisvinimą iš Egipto ir rūpinimąsi ja dykumoje. Jis mini tautos neištikimumą ir nedėkingumą, kalba apie jai gresiančią bausmę: „Kalavijas siautėja jų miestuose, sunaikina jų vartų sijas, suryja juos už jų sąmokslus“ (Oz 11, 6).
Bet Dievo rūstybę nugali Jo meilė: „Efraimai, kaip galiu tave atmesti? Izraeli, kaip galiu tave apleisti? Negi galiu padaryti tave kaip Admą ar pasielgti su tavimi kaip su Zebojimais? Mano širdis neleidžia man to padaryti! Mano gailestingumas tau yra per stiprus! Nebausiu tavęs degančiu įniršiu, nebenaikinsiu Efraimo, nes aš esu Dievas, o ne žmogus, – Šventasis tarp jūsų, – su pykčiu neateisiu“ (Oz 11, 8–9).
Dievo gailestingumas yra it nepaliaujamai kaitinanti ir deginanti liepsna. Štai kodėl Jis ketina susigrąžinti Izraelį leisdamas jam paragauti skausmo: „Nei jos vaikų nepasigailėsiu, nes jie yra kekšystės vaikai. Taip! Jų motina buvo kekšė, – ta, kuri juos pradėjo, gėdingai elgėsi. „Eisiu paskui savo meilužius, – ji sakė, – nes iš jų gaunu savo duoną ir vandenį, savo vilnas ir linus, savo aliejų ir gėrimą“ (Oz 2, 6–7).
Pažvelkime į savo gyvenimą didžio Dievo gailestingumo šviesoje. Galgi ilgai nepaisome Jo kvietimo nusigręžti nuo nuodėmės ir sugrįžti pas Jį? Kokiose gyvenimo srityse man reikia susitaikinimo malonės? Galbūt turiu nuodėmingą įprotį – pykti, pavydėti, keršyti, pasiduoti geiduliams, – kliudantį Dievo meilei veikti mano gyvenime? Dievo gailestingumas – tai atjaučianti meilė, ištverminga ir nepalaužiamai ištikima meilė, ištikimybė viskam, ką Jis pažadėjo mums.
„Grįžk, Izraeli, pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, nes tu sukniubai per savo kaltę. Pasiimkite su savimi žodžius ir sugrįžkite pas VIEŠPATĮ. Sakykite jam: „Atleisk visas kaltes, priimk, kas gera, ir mes tau aukosime savo lūpų vaisių. Asirija mūsų neišgelbės, ant žirgų mes nebesėsime, savo rankų darbams daugiau nebesakysime: 'Mūsų Dievas'. Tu parodai našlaičiui gailestingumo“. Pagydysiu jų neištikimybę, mylėsiu juos visa širdimi, nes mano įniršis nuo jų nusigręžė. Izraeliui būsiu lyg rasa, – jis žydės kaip lelija, įleis šaknis kaip Libano {kedrų}. Skleisis jo atžalos, jo grožybė bus kaip alyvmedžio, jo kvapnumas kaip Libano. Vėl jie gyvens mano paunksnėje, vėl augins javus; žydės jie kaip vynmedis, kvepės kaip Libano vynas. Efraimai, ką aš turiu bendra su stabais? Tai aš, kuris išklauso ir rūpinasi tavimi. Aš esu lyg amžinai žaliuojantis kiparisas, – tavo ištikimybė ateina iš manęs“ (Oz 14, 2–9).
Visagali Tėve, Tu prikėlei Jėzų Kristų iš mirties ir padarei Jį savo gailestingumo versme. Mes, girdėdami Tavo kvietimą ir pažadus, trokštame sugrįžti pas Tave. Trokštame atrasti Tavyje ramybės ir atjautos vaisius. Atleisk mums mūsų kaltes ir išgydyk mus. Amen.
