ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2009
 ››› 
liepa–rugpjūtis
 ››› 
Meditacijos

Trečiadienis, 2009 m. liepos 1 d.

Mt 8, 28–34

Ar pastebėjote, kad Jėzus demonams sako vienintelį žodį: „išeik“? Vos persikėlęs per Galilėjos ežerą į Gadarą, Jis sutiko du apsėstuosius. Dieną ir naktį jie baisiai įniršę siautėjo ir niekas nepajėgė jų suvaldyti. Kiekvienam praeiviui grėsė pavojus. Tačiau užteko vieno Jėzaus žodžio, kad demonai apleistų apsėstuosius ir patys gautų galą.

Žodžiai „demono apsėstasis“ gali mums nieko daugiau ir nereikšti. Tačiau stabtelkime ir pasvarstykime, kas iš tiesų atsitiko su šiais demonų apsėstaisiais. Jie buvo visiškai bejėgiai pakeisti savo būklę. Blogis ne tik pritapo prie jų, bet ir užvaldė juos. Jie pateko į tokią blogio valdžią, kad ne tik baugindavo kitus, bet ir patys save daužydavo akmenimis (plg. Mk 5, 5). Jie buvo palikti nevilčiai, kursčiusiai juose žvėriškumą. Niekas nedrįso netgi eiti pro šiuos žmones.

Susidūręs akis į akį su blogiu Jėzus paprasčiausiai priėjo ir ištarė vieną žodį, kad viskas pasikeisią. Šie demonai, kaip ir visa kūrinija, buvo pavaldūs Jėzui. Tas, per Kurį ir Kuriam visa sukurta, turėjo galią viskam – danguje, žemėje ir po žeme. Svarbu tai žinoti, nes blogis, kuris buvo apsėdęs anuos žmones, laiko apsiautęs pasaulį ir šiandien. Niekas nepasikeitė. Ir Jėzaus galia bei valdžia liko tokia pati.

Jėzus nori supančioti blogį ir atnešti savo šviesą į mūsų gyvenimą. Niekada nebijokime Jo prašyti mus išgydyti ir išlaisvinti. Jis pašalins tamsybę ir savo meile apšvies kiekvieną Jo ieškantį. Klausykimės Jo, mums kalbančio maldoje ir Šventajame Rašte. Jis nori gyventi mumyse. Susidūrę su problemomis ar blogiu, būkime tikri, kad Jėzus yra padėties Viešpats. Pasitikėkime Jo pagalba ir pačią tamsiausią valandą.

Viešpatie Jėzau, Tavo galia beribė. Tamsiausią valandą mums reikia tik vieno Tavo žodžio. Patikime Tau savo ir artimųjų rūpesčius. Pašalink tamsą iš mūsų gyvenimo. Pripildyk mus savo meilės spindesio.

Pr 21, 5. 8–20; Ps 34, 7–8. 10–13


Ketvirtadienis, 2009 m. liepos 2 d.

Mt 9, 1–8

Nuodėmė siaubingai sužalojo žmogaus prigimtį. Ji mus kankina dvejopai – visaip griaužia mūsų sielą ir ligomis vargina kūną. Jėzus atėjo suardyti pragaištingų nuodėmės darbų ir sutaikyti mūsų su Tėvu (plg. 2 Kor 5, 19). Pati sunkiausia liga yra nuodėmė – tai proto ir valios liga. Kūno liga kyla iš dvasios ligos, nors Jėzus mokė, kad anaiptol ne kiekvienos ligos tiesioginė priežastis yra sergančiojo nuodėmė (plg. Jn 9, 3).

Jėzus, atėjęs sunaikinti nuodėmės ir visų jos padarinių, laisvina ir mūsų dvasią, ir kūną. Pasakojimas apie paralyžiuotojo išgydymą ir parodo tokį dvejopą gydymą: Jėzus išgydo žmogų iš paralyžiaus ir atleidžia jam nuodėmes. Jėzui netgi svarbiau atleisti nuodėmes, nes nuodėmė yra blogio šaknis. Todėl pirmi Jėzaus žodžiai, kai Jam atnešė ligonį (Jis matė ligonį atnešusiųjų tikėjimą), buvo: „Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“ (Mt 9, 2).

Kai mus suspaudžia ligos ir negalės, atrodo, kad kur kas svarbiau iš jų išsivaduoti nei gauti nuodėmių atleidimą. Sunku pakelti kūno skausmus. Jėzui rūpi mus išgydyti iš kūno ligų, bet labiausiai Jis nori išrauti visų ligų šaknį – nuodėmę.

Šios dienos Evangelijos pasakojime skaitome, kad Rašto aiškintojai kaltino Jėzų piktžodžiavimu, mat Jis drįso atleisti nuodėmes. Jėzus norėjo atskleisti, kas Jis išties yra, kad kaip Dievo Sūnus turi galią suardyti Šėtono darbus. Tad Jis atsakė: „Kas gi lengviau – ar pasakyti: ‚Tavo nuodėmės atleistos‘, ar liepti: ‚Kelkis ir vaikščiok!‘? Ir todėl, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes, – čia jis kreipėsi į paralyžiuotąjį: – Kelkis, pasiimk neštuvus ir eik namo!“ (Mt 9, 5–6). Taigi Jėzus išgydė žmogaus kūną, kad patvirtintų savo galią gydyti dvasią.

Jėzus yra „tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“ (Žyd 13, 8). Jis visus mus nori išlaisvinti iš nuodėmės. Jis trokšta mums atleisti nuodėmes ir dažnai jas atleidžia išgydydamas ir iš kūno ligų. Tikėkime, kad Jis parodys mums savo galios ženklų, taip pat ir gydymo.

Šventoji Dvasia, ateik ir apšviesk mus, kad suvoktume, kokį didžiulį lobį mums atvėrė Dievas. Suteik nenumaldomą troškimą išgyti iš nuodėmės. Mūsų dvasios ir kūno sveikata teapreiškia Tėvo garbę ir Jo Sūnaus galybę.

Pr 22, 1–19; Ps 115, 1–6. 8–9


Penktadienis, 2009 m. liepos 3 d.

Šv. apaštalas Tomas

Ef 2, 19–22

Jūs esate <...> šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai (Ef 2, 19).

Koks palaiminimas – esame Dievo namiškiai! O ką tai iš tiesų reiškia? Namiškiai – tai tie, kurie gyvena kaip šeima po vienu stogu. Štai kas esame Kristuje. Mes gyvename vienoje karalystėje, dangaus karalystėje. Gyvename po vienu stogu, Viešpaties namuose. Mūsų šeimyna turi vieną vadovą – Viešpatį Jėzų Kristų.

Apaštalas Paulius sako, kad esame „šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“ (Ef 2, 19). Mes priklausome vieni kitiems ir visiems ištikimiems tikintiesiems, išėjusiems anksčiau už mus. Mums skirta vieta karalystėje kartu su Marija ir visais šventaisiais, apaštalais ir net angelais. Dėl Jėzaus mirties ir prisikėlimo mūsų padėtis tapo visai kitokia – gavome naujų teisių ir atsakomybių, esame pakylėti iki dangaus.

Apaštalas Tomas – jo šventę šiandien švenčiame – patvirtina mums, kad niekas, net didžiulė abejonė, nepadaro netinkamų tų, kurie tiki. Visos mūsų silpnybės bei ydos, prašovimai pro šalį ir nesėkmės nėra tokios didelės, kad Dievas negalėtų jų perkeisti. Vien dėl silpnybių ir trūkumų negalime būti atskirti nuo šios šeimos. Jos tik rodo, kad esame nusidėjėliai, kuriems reikia Jėzaus įvykdyto atpirkimo. Jei mūsų pamatas yra geras, jei stengiamės tikėti ir gyventi teisingai, Jėzus kitkuo pasirūpins. Juk Jis yra „kertinis akmuo“, stiprus ir patikimas. Su Juo, kuris yra mūsų galva, galime tapti „šventove Viešpatyje“ (Ef 2, 21).

Niekada nesuabejokite esantys Dievo šeimos nariai ir kad Jis jumis rūpinasi! Abejonės ar nerimo akimirkos niekada jūsų neatskirs nuo Dievo namiškių šeimos. Žinokite, kad mūsų dangiškasis Tėvas nuolat darbuojasi, kad būtume Jo buveinės dalininkai. Tam reikia laiko, kantrybės ir ištvermės, bet visa kita užtikrinta: Dievas, pradėjęs gerą darbą mumyse, jį ir pabaigs (plg. Fil 1, 6).

Tėve, dėkoju Tau, kad priėmei mane į savo šeimą. Mokyk mane, ką reiškia būti Tavo namiškiu ir paklusti Tavo vadovavimui. Savo Dvasia stiprink mano pasitikėjimą Tavo gerumu.

Ps 117, 1–2; Jn 20, 24–29


Šeštadienis, 2009 m. liepos 4 d.

Mt 9, 14–17

Niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius <...> jaunas vynas pilamas į naujus vynmaišius, ir abeji išsilaiko (Mt 9, 17).

Šioje ištraukoje apibendrinama pagrindinė visos Evangelijos žinios tema. Jėzus tapo žmogumi ir mirė ant kryžiaus ne tam, kad tik pagerintų senus dalykus. Jis davė mums jauno vyno ne tam, kad piltume jį į senus, mūsų gyvenimo iki susitikimo su Juo, vynmaišius. Jis atėjo į žemę – ir veikia mūsų gyvenime šiandien, – kad perkeistų mus, kad piltų jauną vyną į naujus naujo gyvenimo, kurį Jis duoda, vynmaišius. Kitaip tariant, Jėzus atėjo ne padaryti mus geresniais žmonėmis, bet kad taptume šventi.

Nuostabu matyti Viešpatį keičiant tam tikras mūsų gyvenimo sritis – tampame geresniais žmonėmis, kai kurios mūsų gyvenimo situacijos palengvėja ir jau nėra tokios varginančios. Šie pokyčiai yra nuostabi Dievo darbo dalis. Tačiau Dievui rūpi ne tik pagerinti mūsų situaciją. Jis pirmiausia trokšta perkeisti mus į tokius, kokius Jis mus sukūrė! Taigi Jis nori, jog išmoktume mąstyti taip, kaip Jis mąsto, mylėti, kaip Jis myli, ir veikti, kaip Jis veikia šiame pasaulyje. Šv. Paulius rašė: „Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 2).

Mūsų mąstysena yra pažeista nuodėmės, todėl mums sunku mąstyti taip, kaip Dievas mąsto. Tačiau nuostabi tiesa yra ta, kad Dievas gali atnaujinti ir atgaivinti mūsų protą. Tai vienas svarbiausių Šventosios Dvasios uždavinių. Tai Jos darbas padėti mums būti tokio nusistatymo kaip Kristus, kad priimtume tą naują gyvenimą, kurį Jėzus taip trokšta mums išlieti.

Tad šiandien skirkite laiko įvertinti savo mąstymo įpročius. Galbūt kai kurie požiūriai, išankstinės nuostatos ar polinkiai neleidžia jums eiti pirmyn? Maldoje tarkite Viešpačiui, jog norite būti atnaujinti ir pripildyti Jo gyvenimo.

Ateik, Šventoji Dvasia. Trokštu tapti Tavo naujojo gyvenimo indu.

Pr 27, 1–5. 15–29; Ps 135, 1–6


Sekmadienis, 2009 m. liepos 5 d.

Ez 2, 2–5

Dažniausiai laikome pranašu tą, kuris nuspėja ateitį. Žinoma, kai kurie Senojo Testamento pranašai iš tiesų žinojo ateitį. Tačiau būti pranašu – tai kur kas daugiau apimantis pašaukimas. Pranašas skelbia gerąją žinią apie Dievo jau nuveiktus darbus ir tai, ką Jis rengiasi daryti. Taip žvelgdami į pranašo pašaukimą suvoksime, kad visi esame pašaukti būti pranašais.

Jus tai baugina? Nenuogąstaukite. Jūsų širdyje gyvena ta pati Dvasia, kuri įgalino Ezekielį, Izaiją, Eliją ir kitus. Jūs turite viską, ko reikia, kad taptumėte pranašu savo namuose ir bendruomenėje!

Atminkime, kad pranašas skelbia Dievo žodį, ir šis žodis ateina iš Šventosios Dvasios, o ne iš paties pranašautojo minčių ir įsivaizdavimų. Taigi geriausia, ką galime padaryti, – tai kasdien vis labiau atverti savo širdis Šventajai Dvasiai. Išmokę atsiverti išgirsime Ją, bylojančią į mūsų širdis. Jausime Jos paraginimą kalbėti tam ar kitam žmogui ir suvoksime, ką turime sakyti ir ko ne!

Kaip atskirti, kad tai, kas ateina, yra iš Šventosios Dvasios? Jei tai ragina labiau mylėti Jėzų, būti gailestingesniems, mielesniems ir drąsesniems evangelizuojant, tikriausiai tai iš Šventosios Dvasios. Jei tos mintys veda į norą remtis vien savo jėgomis, baimę ar nusivylimą, ko gero, jos kyla iš kitur. Jei geri dalykai ateina iš mūsų pačių, jie nežeis. Laikas ir vaisiai parodys, iš kur tai atėjo.

Dievas nori, kad mums nebūtų sunku pranašauti. Ženkime tikėjimo žingsnį ir ilgainiui pamatysime vaisius. Mes iš tiesų galime nušviesti kelią žmonėms kalbėdami apie gyvenimo apstybę, kurią Dievas mums yra parengęs. Taip iš tiesų leisime jiems pažvelgti į ateitį!

Jėzau, priimu Tavo kvietimą būti pranašu. Išliek man Šventąją Dvasią, kad galėčiau skelbti Tavo gelbstinčią meilę.

Ps 123, 1–4; 2 Kor 12, 7–10; Mk 6, 1–6


Pirmadienis, 2009 m. liepos 6 d.

Pr 28, 10–22

Jokūbas, keliaudamas per Mesopotamiją matė dideles šventyklas, pastatytas vietinėms dievybėms garbinti. Šios šventyklos buvo skirtos pagonių dievams, siejamiems su tam tikromis žemėmis ar vietomis. Jahvė, pasirodydamas Jokūbui sapne ir įvardydamas save kaip „Dievą [jo] senelio Abraomo ir Dievą Izaoko“ (Pr 28, 13), apreiškia, kad Jis yra susijęs ne su vieta, bet su tam tikra šeima.

Dievas apreiškė Izaoko sūnui Jokūbui pratęsiantis savo sandorą – iš savo dosnumo dovanotą laisvą dovaną. Jokūbas, ką tik dalyvavęs apgavystėje, dėl kurios ilgam suskilo šeima, nepadarė nieko garbingo, kad pelnytų Dievo palankumą. Tik iš meilės ir ištikimybės Dievas suteikia jam išskirtinės draugystės pažadą.

Šio regėjimo sustiprintas ir sujaudintas Dievo meilės Jokūbas prisiima savo dalį sandoroje. Jis duoda įžadą grąžinti dešimtąją dalį visų jam duotų Dievo dovanų. Šis netobulas, tačiau išrinktas žmogus trokšta gauti visa, ką Dievas jam yra numatęs.

Dievas duoda pažadus Jokūbui ir jo palikuonims iki laikų pabaigos! Mūsų laikais Dievas per Kristų pratęsė savo Sandorą, Jis ją teikia kiekvienam iš mūsų, nesvarbu, ar esame Jokūbo vaikai, ar ne. Kaip Jėzus sakė Natanaeliui, taip sako ir mums, kad Jis yra laiptai Jokūbo regėjime (plg. Jn 1, 51). Ištiesęs rankas ant kryžiaus Jis nutiesia tiltą per prarają tarp žemės ir dangaus. Dėl Jėzaus klusnumo Tėvui ir dėl Jo ištikimybės mums buvo sudaryta naujoji Sandora, visiškai ištobulinanti sudarytąją su Jokūbu.

Kaip mes galime dalyvauti šioje sandoroje? Trokšdami sutikti Viešpatį taip, kaip Jokūbas. Kreipdami savo akis į Jėzų ir eidami ten, kur Jis veda. Būdami klusnūs Dievui iš meilės ir dėkingumo, o ne iš pareigos ar prievolės. Tačiau Jokūbo tikėjimo neužtenka. Esame Jokūbo palikuonys kasdien asmeniškai tikėdami Dievo mums pažadėta sandora.

Tėve, Tu kasdien tūkstančius kartų kreipiesi į mus savo sandorine meile. Padėk man išgirsti Tavo balsą, Tave mylėti ir vykdyti Tavo valią.

Ps 91, 1–4. 14–15; Mt 9, 18–26


Antradienis, 2009 m. liepos 7 d.

Mt 9, 32–38

Evangelistas Matas parodo veikiantį Mesiją, ne tik skelbiantį Dangaus karalystę, bet ir ją skleidžiantį tarp žmonių. Jėzus gydė paralyžiuotuosius, nebylius ir neregius (plg. Mt 9, 1–8. 20–22. 27–33). Jis netgi mergaitę prikėlė iš numirusių (plg. Mt 9, 18–26).

Skyriaus pabaigoje Matas perteikia svarbią įžvalgą apie Jėzaus širdį. Jėzus mato puldinėjančias bejėgių žmonių minias ir Jam be galo tų žmonių pagailsta. Jis žino, kad Tėvas trokšta patraukti tas išsibarsčiusias avis arčiau savęs.

Jėzus atveria savo širdį draugams ir kviečia juos prisidėti prie maldos, kad ši kaimenė turėtų ganytojų. Paskui Jėzus išsiunčia savo mokinius ja rūpintis. Palenkęs rūpinimuisi kaimene mokinių širdis Jėzus suteikia jiems ir galių, reikalingų šiai tarnystei.

Šv. Antanas Marija Zacharijas keliavo panašiu keliu, kokį Jėzus buvo patikėjęs Dvylikai. Jis gyveno šešioliktajame amžiuje Italijoje, buvo gydytojas. Jo tarnystė apėmė ne tik rūpinimąsi žmonių kūno reikmėmis, bet drauge ir jų dvasinių reikmių nuodugnų pažinimą. Antanas melsdavosi už savo pacientus, tad Dievas jį pašaukė tapti kunigu. Jis įkūrė nedidelį vienuolių ordiną, padėjusį gydyti Bažnyčios žaizdas, šaukti žmones nuoširdžiau išgyventi liturgiją ir sakramentus.

Kokios reikmės besimeldžiant iškyla tau prieš akis? Kaip melstis Dievas tave ragina? Ką daryti Jis tave kviečia? Gal jaudiniesi dėl savo sesers slaugos namuose? Tikriausiai Viešpats nori, kad ją lankytum kas savaitę. O gal tave pribloškė prievarta vietos mokykloje? Gal esi raginamas maldoje užtarti tos mokyklos mokinius. O gal tau neduoda ramybės genocidas Afrikoje? Klausk savęs, ar Dievas nori, kad padėtum pabėgėliams iš tų šalių ar kad įsitrauktum į žmonių teises ginančią organizaciją.

Čia klausiame ne apie tai, ar tinki tam tikslui, bet ar nori artintis prie Jėzaus ir leidi Jam tave visa kuo aprūpinti.

Viešpatie Jėzau, Tavo širdis – kupina atjautos. Padėk man būti dėmesingam, kai sujudinsi mano širdį rūpesčiu dėl tų, kuriuos trokšti paliesti per mane.

Pr 32, 23–33; Ps 17, 1–3. 6–8. 15