Meditacijos
Sekmadienis, lapkričio 1
Visi Šventieji
Mt 5, 1–12
Šiandien prisimename visus visų laikų šventuosius ir Dievo ištikimuosius. Jėzaus kvietimas Jį sekti – tai kvietimas į šventumą. Jis yra kelias pas Tėvą, visokio šventumo šaltinį. Palaiminimais Jėzus moko, ko reikia žmogui, kad jis vieną dieną patektų į šventųjų draugiją. Šv. Augustinas, komentuodamas Jėzaus kvietimą Juo sekti, rašė: „Klausi mane kelio?.. Kristus sakė: „Aš esu Kelias.“ Tik tada Jis pasakė, kur tas Kelias veda: „Aš esu Tiesa ir Gyvenimas.“ Dėl vienybės su Tėvu Jis yra Tiesa ir Gyvenimas; kadangi tapo žmogumi, Jis yra Kelias. Taigi mums nesakoma: stenkis atrasti Kelią, kad pasiektum Tiesą ir Gyvenimą. Pats Kelias ateina pas tave. „Kelkis ir vaikščiok“ (Apie Jono evangeliją, 34. 9).
Dievas mus kviečia gyventi pagal Kristaus kelią. Kad taptume šventi, turime sekti Kristumi, nors dėl gyvenimo sunkumų jaučiamės apšlubę, nepajėgiantys keltis ir vaikščioti. Galbūt mums atrodo neįmanu gyventi palaiminimais ir pasiekti Dievo karalystę. Išties tai neįmanu vien žmogiškomis jėgomis, remiantis tik savo protu bei valia. Privalome atsigręžti į Kristų, kuris yra Kelias, kad Jis mums parodytų kelią.
Kad gyventume palaiminimais, kasdien kelkime savo širdis ir mintis į Dangų, kur mūsų laukia amžinasis paveldas (plg. 1 Pt 1, 4). Siekime to, „kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje“ (Kol 3, 1). Kai sieksime Kristaus, mūsų neįveiks jokios kliūtys, mūsų pastangos kasdien gyventi pagal Dievo valią nenueis perniek. Jėzus, mūsų Kelias, atpirko mus savo brangiausiuoju Krauju. Taigi gyvenkime žinodami, kad ramybė ir džiaugsmas kyla iš gyvo klusnumo Dievo valiai. Tada vieną dieną susivienysime su Juo Dangaus karalystėje, supami angelų ir šventųjų būrių.
Viešpatie, trokštu sekti Tave ir tapti šventas. Ačiū Tau, kad atvėrei man Dangų ir pakvietei mane į savo sosto menę.
Apr 7, 2–4. 9–14; Ps 24, 1–6; 1 Jn 3, 1–3
Pirmadienis, lapkričio 2
Vėlinės
Jn 6, 37–40
Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; todėl aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną (Jn 6, 40).
Kiekvienas, gyvenantis ir mirštantis Kristuje, bus prikeltas paskutiniąją dieną. Šis pažadas skirtas kiekvienam, tad taip sukuriamas ypatingas ryšys tarp visų pakrikštytųjų Kristuje. Visi esame vienos šeimos nariai, visi esame vieno kūno – Kristaus kūno – nariai. Štai ką rašo popiežius Benediktas XVI apie seną krikščionišką tradiciją melstis už mirusiuosius:
„Tai, kad meilė gali nusidriekti į anapus, kad galime vienas kitam duoti bei vienas iš kito imti, visais šimtmečiais buvo pamatinis krikščionijos įsitikinimas, ligi šiandien išliekantis paguodžiama patirtimi. Kas gi nejaučia poreikio savo į anapus iškeliavusiems artimiesiems pasiųsti gerumo, dėkingumo ar ir prašymo atleisti ženklo? Dabar būtų galima paklausti: jei „skaistykla“ yra tiesiog deginantis skaistinimas susitinkant su teisiančiu bei gelbėjančiu Viešpačiu, tai kaip tam poveikį gali daryti trečiasis, kad ir koks artimas būtų? Tokių klausimų akivaizdoje turime suvokti, kad <…> niekas negyvena vienas. Niekas nenusideda vienas. Niekas neišgelbėjamas vienas. Į mano gyvenimą, į tai, ką mąstau, kalbu, darau, veikiu, įsiterpia kitų gyvenimas. Ir priešingai, mano gyvenimas įsiterpia į kitų gyvenimą – ir geri, ir blogi dalykai. Tad mano prašymas dėl kito, net ir po jo mirties, nėra kas nors svetima, išoriška. <…> Prisiliesti prie kito širdies niekada ne vėlu ir nėra bergždžia. <…> Mūsų viltis visada iš pagrindų yra viltis dėl kitų; tik tada ji tikrai yra viltis ir mano paties atžvilgiu. Kaip krikščionys visada turime ne tik klausti: kaip galiu save išgelbėti? Turime taip pat klausti: ką galiu padaryti, kad išgelbėti būtų kiti ir kad kitiems patekėtų vilties žvaigždė? Būtent tada būsiu daugiausia padaręs ir dėl savo paties išgelbėjimo“ (Spe salvi, 48).
Meilė yra stipresnė nei mirtis, ji įveikia laiką. Atminkime, kad Dievas girdi mus, kai meldžiamės už mirusiuosius. Jam patinka, kad Jo vaikai rūpinasi vieni kitais!
Tėve, dėkoju Tau už visus sutiktus žmones, kurie dabar jau miega Tavyje. Būk mano viltis, pasitikiu Tavo duotu prisikėlimo pažadu.
Išm 3, 1–9; Ps 23, 1–6; Rom 5, 5–11
Antradienis, lapkričio 3
Lk 14, 15–24
Jėzaus meilė tokia didi, kad Jis nori, jog kiekvienas dalyvautų Jo pergalės prieš mirtį puotoje. Jis visiems siūlo negendančios duonos, gyvybės duonos (plg. Jn 6, 48–51). Kokia garbė būti pakviestam į Jėzaus puotą!
Pagal tų laikų Artimųjų Rytų mandagumo papročius svečiai į puotą būdavo kviečiami iš anksto. Galutinai suruošus puotą, būdavo pranešama svečiams, kad jau viskas paruošta, kad jie jau laukiami. Atmesti šį antrąjį kvietimą buvo nepaprastai nemandagu. O kviestieji žmonės, pasiteisinę negalintys atvykti, nes turi nudirbti tuos darbus, kuriuos šiaip galima nudirbti ir kitu metu, kvietusįjį įžeidė dar labiau.
Garbingieji svečiai – tai fariziejai ir Izraelio valdytojai, Dievo tautos vadovai, iš pradžių priėmę Dievo kvietimą – paklusę Įstatymui, bet vėliau atmetę antrąjį kvietimą – atsisakę pripažinti Jėzų Gelbėtoju. Antra žmonių grupė – surinktieji iš miesto aikščių ir skersgatvių – tai paprasti izraelitai, neįpareigoti atsakyti už visą tautą (plg. Lk 14, 21). Trečioji grupė – atvarytieji iš kelių ir patvorių (plg. Lk 14, 23) – buvo pagonys ir netikintieji. Dievas visus pakvietė.
Mums dažnai kyla mintys, kad esame nelabai svarbūs, abejojame, ar Dievui rūpime, ar Jis veikia mūsų gyvenime. Mąstome, kad Jis laukia, kol tapsime geresni, be nuodėmių ir kalčių. Iš tikrųjų yra kitaip. Dangaus duona siūloma kiekvienam. Kai kyla mintys, kad esame niekam verti, prisiminkime visiems mums skirtą Jėzaus kvietimą. Juk be galo didelė garbė būti pakviestam į gyvenimą su Dievu.
Jėzaus meilė ir gailestingumas yra didžiuliai, tad Jis mielai kviečia visus: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20). Jėzus taip trokšta, kad mes dalyvautume Jo puotoje, kad netgi įsakė tarnams žmones varu atvaryti, idant Jo namai būtų pilni (plg. Lk 14, 23). Tad nuolankia širdimi priimkime Viešpaties kvietimą.
Viešpatie Jėzau, noriu dalyvauti Tavo puotoje, nors esu nusidėjėlis ir nevertas Tavo gerumo. Šventosios Dvasios galia priimu Tavo dosnų kvietimą į dangiškąją puotą.
Rom 12, 5–16; Ps 131, 1–3
Trečiadienis, lapkričio 4
Rom 13, 8–10
Taigi meilė – įstatymo pilnatvė (Rom 13, 10).
Kartą Įstatymo mokytojas pasiteiravo Jėzaus, ką reikėtų daryti, kad laimėtum amžinąjį gyvenimą. Jėzus atsakė klausdamas: „O kas parašyta įstatyme?“ Mokytojas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį“ (Lk 10, 27). Jėzus sutiko su šio žmogaus atsakymu. Tai išties daug svarbiau nei daugybė smulkių nuostatų. Evangelijos šerdį galima nusakyti vienu žodžiu – meilė.
Šiandienos pirmajame skaitinyje apaštalas Paulius kviečia apmąstyti visko, ką Dievas mums numatė ir ką Jis mūsų labui padarė, šerdį. Dievo meilė mums yra šaltinis, iš kurio visa išteka. Jis mus mylėjo netgi prieš sukurdamas. Jis mus pašaukė į gyvenimą, nes troško dalytis savo meile su mumis. Nors Jį atmetėme ir nuėjome savo keliu, Jis nepaliovė mūsų mylėjęs. Priešingai, Jis stengėsi mus susigrąžinti, stengėsi, kad Jo meilės planas duotų vaisių mūsų gyvenime.
Dievas mums davė įsakymus ne kad apsunkintų mūsų gyvenimą ar įvarytų baimės. Jo įsakymai veikiau yra kvietimas taip gyventi, kad vis labiau priimtume Jo malonę ir Jam atsivertume. Jo įsakymai grindžiami tiesa, kad mumyse gyvenanti Dievo meilė turi galios mus atvesti į pilnatvę, kurios niekaip nepasieksime savanaudiškumu ir nuodėme.
Tad šiandienos skaitinys skatina klausti: ar leidžiu taisyklėms, įstatymams ir nuostatams užgožti Dievo meilę? Ar teisdamas neaptemdau santykių su kitais žmonėmis, neišveju meilės? Kai mus persmelkia Dievo meilė, imame kitaip matyti žmones, ne teisiame ir ne smerkiame, bet gailimės ir atjaučiame.
Mylėti Dievą ir mylėti artimą – koks paprastas pašaukimas ir koks nepaprastas iššūkis!
Jėzau, perkeisk mano širdį. Tavo meilė teviešpatauja joje. Padėk man atsiverti Tavo meilei, kad galėčiau ja dalytis su kitais žmonėmis. Išmokyk mane meilės paprastumo.
Ps 112, 1–2. 4–5. 9; Lk 14, 25–33
Ketvirtadienis, lapkričio 5
Ps 27
VIEŠPATS yra mano šviesa ir išgelbėjimas, ko turėčiau bijotis? (Ps 27, 1)
Psalmininkas žinojo didžią tiesą: Dievas gelbsti, vien tik Jis gali išgelbėti. „Be manęs, nėra kito gelbėtojo“ (Oz 13, 4). Izraelio saugumas – Jo rankose: „Tik VIEŠPATYJE, mūsų Dieve, tėra Izraelio išganymas“ (Jer 3, 23). Taigi Dievas yra Gelbėtojas. „O aš žvelgsiu į VIEŠPATĮ, dėsiu viltį į savo išganymo Dievą, – išklausys mane mano Dievas!“ (Mch 7, 7). Jis yra mūsų išganymo uola. „Jis paliko Dievą, kuris jį padarė, ir tyčiojosi iš savo išganančios Uolos“ (Įst 32, 15).
Dievas išgelbsti pas vienas, niekieno nepadedamas, vien savo galybe: „jam padėjo jo paties ranka, parėmė jį jo paties teisumas“ (Iz 59, 16). Taigi tikėti kitais dievais yra bergždžia. Jie negali išgelbėti. Apie stabą pranašas Izaijas rašo: „Dedas jį ant savo pečių, nešiojas visur, kai pastato jį vieton, ten stovi sustingęs, iš vietos nepajuda. Nors jie šaukiasi, negali jis atsiliepti nei jų iš nelaimės išgelbėti“ (Iz 46, 7). Tikėtis išgelbėjimo iš ko nors kito nei Dievas Gelbėtojas yra kvailystė. „Juk ne savo lanku aš pasitikiu, nė mano kalavijas neneša man pergalės“ (Ps 44, 7). „Mes buvome nėšti, raitėmės skausmuos, tačiau pagimdėm vėją, – išgelbėjimo žemei neatnešėm“ (Iz 26, 18).
Dievas išgelbsti savo tautą iš priešų. „Ateik, VIEŠPATIE! Išgelbėk mane, mano Dieve! Juk tu mano priešams antausius skaldai, nedorėliams dantis išdaužai“ (Ps 3, 8). Jis išgelbsti izraelitus iš blogio. „Išgelbėk mane nuo tų nedorėlių, išvaduok mane nuo tų žmogžudžių!“ (Ps 59, 3). Dievas išgelbsti iš savo gerumo. „Pažvelk į savo tarną gerumu, gelbėk mane savo ištikima meile“ (Ps 31, 17).
Dievas gelbsti tuos, kurie ateina pas Jį atgailodami. „Jeruzale, nuplauk nedorumą nuo savo širdies, kad dar galėtum būti išgelbėta!“ (Jer 4, 14). Jis gelbsti teisiuosius. „Dievas yra man skydas, kuris gelbsti doros širdies žmones“ (Ps 7, 11). Klusnieji yra išgelbėjami. „Kas aukoja padėkos atnašą, mane pagerbia, ir tam, kuris taiso savo kelią, aš parodysiu Dievo išganymą“ (Ps 50, 23).
Viešpatie, Tu esi meilės ir gailestingumo Dievas. Tavo gerumas ir maloningumas tiems, kurie Tave myli, pranoksta mūsų vaizduotę. Aš tikiu, kad išties „VIEŠPATS yra mano šviesa ir išgelbėjimas, ko turėčiau bijotis?“ (Ps 27, 1).
Rom 14, 7–12; Lk 15, 1–10
Penktadienis, lapkričio 6
Lk 16, 1–8
Šis palyginimas iš pirmo žvilgsnio atrodo keistokas. Nesąžiningas prievaizdas pristatomas kaip sektinas pavyzdys? Juk šis palyginimo žmogus išeikvojo, iššvaistė šeimininko turtus. Buvo apskųstas, bet mitriai surado išeitį ir taip darsyk iššvaistė šeimininko gerą… Argi toks žmogus gali būti pavyzdys?
Rytų kraštuose buvo neįprasta vesti tikslią ūkio apyskaitą. Taigi prievaizdas mikliai sukosi. Prireikus duoti apyskaitą, greitai suuodė, kad žemė slysta iš po kojų. Veikiai sumąstė: „Jau žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos“ (Lk 16, 4). Apsukrusis prievaizdas kviečiasi skolininkus ir neregėtai dosniai dovanoja skolas. Žodžiu, sukasi iš padėties.
Tačiau labiausiai mus nustebina suktojo prievaizdo šeimininkas, pagyręs jį už gudrumą. Gudrumas čia nusakomas graikišku žodžiu fronimos, tai reiškia įžvalgiai, apdairiai, gudriai, nuovokiai. Tą patį žodį randame palyginime apie penkias paikas ir penkias protingas mergaites (plg. Mt 25, 4. 8. 9). Tad ką reiškia šis nuovokumas?
Šiuo žodžiu apibūdinami žmonės puikiai suvokia savo eschatologinę padėtį. Valanda jau atėjusi. Reikia būti sumaniam ir budriam. Palyginimo prievaizdas nenuleidžia rankų, puola gelbėtis. Užuot atkūręs teisingumą ir griežtai išreikalavęs skolas iš skolininkų, jis jas dovanoja. Prievaizdas tarsi permano savo šeimininką. Šis negalės jo kaltinti eikvojimu, godumu. Žodžiu, prievaizdas randa silpniausią šeimininko pusę. „Žaisdamas“ gailestingumą jis susilaukia šeimininko pagyrimo.
Tad palyginimas mus skatina būti ne suktiems, bet išmintingiems, t. y. suvokti, kad visi esame tikrojo Šeimininko skolininkai. Visi – ir tie, kuriems mes skolingi, ir tie, kurie mums skolingi. Visi viską gavome dovanai, todėl ir turime atleisti savo broliams ir sesėms, tokiems patiems skolininkams kaip mes, jų skolas. Tik taip sulauksime atleidimo iš Viešpaties. Atlaidumu būti panašiems į Dievą – štai ko moko šiandienos Evangelija.
Viešpatie, padėk įžvelgti Tavo veidą kiekviename sutiktame žmoguje. Trokštu skleisti Tavo gailestingumą ir atlaidumą.
Rom 15, 14–21; Ps 98, 1–4
Šeštadienis, lapkričio 7
Lk 16, 9–15
Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai (Lk 16, 13).
Jėzus prabyla apie ištikimybę – tarno šeimininkui, žmogaus Dievui. Jau Senajame Testamente, skaitydami apie Sandoros lentelių atnaujinimą, aptinkame gailestingo ir maloningo Dievo, lėto pykti, pilno gerumo ir ištikimybės, paveikslą. Ir psalmininkas gieda apie per visas kartas trunkančią Dievo ištikimybę (plg. Ps 119, 90). Dievas ištikimas Sandorai su savąja tauta, Jo ištikimybė tautai yra nepajudinama ir neatšaukiama. Sandora yra dovana ir abipusis įsipareigojimas, amžius trunkantis ryšys. Tačiau išrinktoji tauta dažnai nutraukia šį ištikimybės ryšį. Jėzus, kaip žinome, atėjo įvykdyti Dievo pažadą iki galo. Jis yra ištikimas Tėvui ir savo mokinius, t. y. ir mus, moko ištikimybės. Kai Šventajame Rašte kalbama apie tikėjimą, tikintį žmogų, turimas galvoje pasitikėjimo ryšys, ištikimybė. „Tikėjimo vyras“ (plg. 1 Tim 1, 12) – tai vertas pasitikėjimo žmogus. Taigi šiandien Jėzus mus ragina būti ištikimus Dievui, išlaikyti Sandorą su Juo.
Anot Šventraščio, žmogus visada kam nors tarnauja, prie ko nors yra prisirišęs. Arba jis pasitiki Dievu, arba kliaujasi mamona (aramėjiškai šis žodis reiškia turtą, medžiaginį tikrumą ir galiausiai suasmenintą pinigo dievybę). „Rinkitės, – sako Jėzus, – Dievą arba mamoną. Vidurio čia negali būti.“ Jėzui pinigas tėra priemonė („darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona“ (Lk 16, 9), jokiu būdu ne tikslas (Jėzus neragina tapti Mamonos bičiuliu). Ši priemonė dažnai parodo tikrąjį mūsų santykį su artimu ir su Dievu. Kuo mes kliaujamės, kuo tikime? Kas mūsų tikslas? Ar siekiame „amžinųjų padangčių“?
Viešpatie, kaip gera šlovinti tave, giedoti šlovės giesmes Tavo vardui, Aukščiausiasis, skelbti kas rytą Tavo ištikimą meilę, Tavo ištikimybę kas naktį (Ps 92, 2–3).
Rom 16, 3–9. 16. 22–27; Ps 145, 2–5. 10–11
