ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2010
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Meditacijos

Penktadienis, sausio 1

Marija, Dievo Motina

Lk 2, 16–21

Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje (Lk 2, 19).

Marija buvo labai pavargusi. Ją iškamavo ilga kelionė, žmonių abejingumas – daugybę kartų jai su Juozapu buvo užtrenktos durys. Išsekino ir gimdymo skausmai. Šalia tvartelyje kantriai kenčiančios Marijos tebudėjo Juozapas. Netrukus į skurdžią pašiūrę atėjo piemenys. Jie pasakojo apie jiems pasirodžiusį angelą ir smalsiai stebeilijo į ką tik gimusį vaikelį. Marija visa dėmėjosi ir maldoje apmąstė prasidedantį naują, nežinomą gyvenimo etapą. Ji nesiskundė užklupusiais sunkumais, nepasidavė nerimui dėl ateities, negalvojo apie praeitį. Ji svarstė šiuos įvykius, kiekviename jų įžvelgė Viešpaties veikimą.

Naujiesiems metams prasidedant ir mes turėtume persiimti tokiu kaip Marijos nusiteikimu. Būdama mąsli ir kontempliatyvi, ji žinojo, kaip atpažinti, kurlink Jis veda. Apmąstydama savo gyvenimo įvykius Marija atsiverdavo Dievo artumui ir taip apsisaugodavo nuo lengvai apninkančių baimių bei nerimo.

Naujųjų metų pradžioje visi pradedame naują savo gyvenimo etapą. Visi tarytum stovime ant kalno viršūnės. Žvelgdami į jau nueitą kelią – praeitį – ir būsimąjį kelią, kuriuo dar tik teks žengti, prisiminkime, ką Dievas nuveikė mumyse, ir su viltimi mąstykime, kiek daug gero Jis nuveiks mumyse ateityje, jei tik būsime Jam atviri.

Taigi šiandien atvira Viešpačiui širdimi apmąstykime Dievo veikimą praėjusiais metais mūsų gyvenime, atraskime tai, ko anksčiau nepastebėjome. Ši nauja pradžia tepadeda siekti Viešpaties kaip niekada iki šiol. Pasitikėdami Dievo pažadais, ženkime į naujuosius metus su didžiulėmis viltimis ir trokšdami išvysti, ką Dievas mums yra parengęs.

Viešpatie, kaip ir Marija, Tau save atiduodu. Noriu praleisti šiuos metus apmąstydamas Tavo gerumą ir kasdien būti Tavo artume.

Sk 6, 22–27; Ps 67, 2–3. 5–6. 8; Gal 4, 4–7


Šeštadienis, sausio 2

1 Jn 2, 22–28

Kalėdų laikotarpiu Bažnyčia toliau mus moko apie Kristų, šįkart pasitelkdama Pirmąjį Jono laišką. Jo autorius, rašydamas apie Kristų, turėjo mintyje daug daugiau, ne tik Mesiją, kurio ištisus amžius laukė žydai. Jonui žodis „Kristus“ yra itin reikšmingas, jis rodo Dievo pilnatvę ir malonės lobius, visiems žmonėms prieinamus per Jį.

Šis laiškas buvo parašytas susiskaldžiusiai Bažnyčiai. Kai kurie žmonės atsiskyrė nuo tikinčiųjų bendruomenės, nes sekė mokymais, paneigiančiais „Jėzų esant Mesiją“ (1 Jn 2, 22). Žinodamas, kad taip atmetama Jėzaus dievystė ir valdžia, galiausiai ir Jo galia atpirkti žmoniją, laiško autorius siekė sustiprinti tikėjimą tų, kurie vis dar laikėsi tiesos.

Jono patirta situacija daug kuo panaši į nūdienę. Nemažai žmonių laikosi atsainaus ar familiaraus, bet vienaip ar kitaip riboto požiūrio į Kristų. Jie manosi žiną, koks turėtų būti Dievas. Jei laikome Jėzų tik draugu ar gero elgesio pavyzdžiu nepaisydami, kad Jis yra visiškai lygus Tėvui ir kad Jis yra pasaulio Gelbėtojas, vadinasi, nepriimame viso Jėzaus Kristaus, atmetame Jo Asmens pilnatvę. Mums, kaip ir ankstyvajai Bažnyčiai, reikia aiškiau suprasti ir patirti Kristų kaip žmogumi tapusį Dievo Sūnų.

Kaip tai padaryti? Jonas savo laiške rašo: „Patepimas, kurį iš jo esate gavę, jumyse lieka“ (1 Jn 2, 27). Per tikėjimą ir Krikštą Šventoji Dvasia apsigyvena mumyse ir nori nuvesti pas Kristų. Galime valandų valandas skaityti ir apmąstyti Šventąjį Raštą, bet vis tiek nepažinsime Jėzaus, jei nesiprašysime Šventosios Dvasios pamokomi.

Per Šventosios Dvasios patepimą Kristų galime pažinti asmeniškai. Galime išgirsti, kaip Jis mums kalba, kurlink mus veda ir kaip primena didžiulę Tėvo meilę. Dvasia mums padeda naujaip žvelgti į Jo kryžių ir prisikėlimą, suvokiant Jo atlaidumo iš meilės pilnatvę. Įtikėję Kristumi, pasiliekame Jame, „kad kai Jis pasirodys, turėtume pasitikėjimą, ir kai ateis, nereikėtų su gėda nuo Jo pasitraukti“ (1 Jn 2, 28).

Viešpatie, trokštu, kad manyje pasiliktų ir tvirtai įsišaknytų Tavo tiesos žodis, idant juo gyvendamas aš pasilikčiau Tavyje.

Ps 98, 1–4; Jn 1, 19–28


Sekmadienis, sausio 3

Kristaus Apsireiškimas – Trys Karaliai

Ef 3, 2–3. 5–6

Kas buvo apreikšta išminčiams, atkeliavusiems iš Rytų pagarbinti Žydų Mesijo (plg. Mt 2, 1–2)? Šių išminčių būta pagonių, ne žydų. Jie buvo pirmasis išsipildymo ženklas to, kas paskelbta Laiške efeziečiams: per atėjusį Jėzų, žydų Mesiją, Dievas pagonis padarė savosios tautos nariais (plg. Ef 3, 5–6).

Tai buvo neabejotinai revoliucingas sprendimas, turint galvoje Dievo veikimo istorijoje kryptį iki tol. Dievas nuo pat pradžių rūpinosi savo išsirinktąja tauta per Abraomą ir kitus patriarchus – Izaoką ir Jokūbą. Jis subūrė tautą, ją išlaisvino iš Egipto vergijos, kad sudarytų su ja Sandorą ant Sinajaus kalno. Savo tautai Jis dovanojo Pažadėtąją žemę – Izraelį, vėliau paskyrė jai karalius, įskaitant Dovydą ir jo palikuonis.

Buvo metas, kai Dievo išsirinktoji tauta buvo ištremta ir taip nubausta už neklusnumą Jam ir sudarytajai Sandorai. Iš meilės savo tautai Dievas parsivedė ją iš tremties ir leido virš jos sušvisti savo šlovei (plg. Iz 60, 1). Jis pažadėjo, kad „tautos ateis prie tavosios šviesos ir karaliai – prie tavojo tekančio spindesio“ (Iz 60, 3). Dievas būsiąs su savo mylima tauta, o Jo šlovė trauks prie jos kitas tautas. Žydų Mesijo gimimas išpildė Dievo pažadą: pagonys Rytų išminčiai atėjo Jo pagarbinti.

Jėzus pašaukė būti Jo apaštalais tik žydus, ir Bažnyčią iš pradžių sudarė tik žydai. Tačiau, pradedant Kornelijaus ir jo namų atsivertimu, vis daugiau pagonių tapo Bažnyčios nariais (plg. Apd 10, 34–48). Per misijų keliones Paulius visada pirmiausia eidavo į žydų sinagogas, tik paskui pas pagonis. Nors Dievas savo Sūnų pirmiausia atsiuntė savo tautai, bet ne tik jai. Jam buvo skirta suvienyti ir žydus, ir pagonis.

Viešpatie, šiandien švęsdami žydų Mesijo apsireiškimą pagonims, meldžiame vienybės su visomis tautomis, ypač su Tavo išrinktąja tauta, mūsų vyresniaisiais tikėjimo broliais žydais.

Iz 60, 1–6; Ps 72, 1–2. 7–8. 10–13; Mt 2, 1–12


Pirmadienis, sausio 4

1 Jn 3, 22 – 4, 6

Kiek daug balsų! Aplinkui ir savyje girdime balsus, perduodančius prieštaringas žinias: žiūrėk savęs; mylėk savo artimą kaip save; elkis, kaip patinka; tu švaistai savo laiką; štai tai – šis vaistas, leidinys, ši programa, mokykla, šis darbas – yra raktas į pilnatvę. Kaip atpažinti, kurie balsai yra iš Dievo ir kurie pasirinkimai „Jam patinka“ (1 Jn 3, 22)?

Apaštalas Jonas sako, kad norint atpažinti, ar ši dvasia, mintis yra iš Dievo, reikia pažvelgti, patvirtina ji ar paneigia Jėzų esant įsikūnijusiu Dievo Sūnumi. Mes, katalikai, tikime, kad nesame kūne įkalintos dvasios – Dievas atpirko ir mūsų kūną, ir sielą. Mūsų kūnas Jam yra labai svarbus. Juk Jo Sūnus atėjo pas mus žmogaus kūne ir su prikeltuoju kūnu įžengė į dangų.

Ką tai reiškia mūsų gyvenime? Jėzaus sekėjui turi rūpėti ne vien „dvasiniai“ dalykai, ne tik malda ar bažnyčios lankymas, nors jie labai svarbūs. Iš tiesų piktasis kartais gali netgi raginti susitelkti tik į pamaldumo praktikas ir apleisti kasdienį gyvenimą, atlaidumą bei meilę aplinkiniams žmonėms. Šventoji Dvasia niekada neįkvėptų mums tokių žodžių: „Atleisk, negaliu tau dabar padėti, nes esu labai užimtas, meldžiuosi.“

Jėzaus sekėjas rūpinasi savo kūnu ir visa kuo, ką Dievas sukūrė. Dievas nori, kad neštume Jėzų į savo namus ir darbovietes. Ar mokome teologijos ar gaminame kniedes – tai turime daryti Dievo garbei, kad Jo karalystė žemėje plėstųsi. Nežinia, ar būsime pašaukti „dideliems dalykams“, tačiau, anot Motinos Teresės iš Kalkutos, visi esame kviečiami daryti mažus dalykus su didžia meile.

Skirkite laiko peržvelgti savo dieną su Viešpačiu. Kokie jūsų įsipareigojimai ir planai? Ką tikitės sutikti? Kuri jūsų dienos dalis nėra suplanuota? Prašykite Jėzaus pagalbos, kad kiekvieną suplanuotą įvykį ir naujas galimybes priimtumėte su meile, kurią Jis jums lieja.

Jėzau, dėkoju, kad atėjai į žemę pasidalyti savo gyvenimu su manimi. Šiandien atiduodu Tau savo darbus ir pramogas, užduotis bei santykius, savo kentėjimus ir džiaugsmus. Tavo meilė manyje tepaliečia visa, ką aš darysiu.

Ps 2, 7–8. 10–12; Mt 4, 12–17. 23–25


Antradienis, sausio 5

Mk 6, 34–44

Jie buvo tarsi avys be piemens (Mk 6, 34).

Ar kada pamąstote, ką reiškia ganytojui rūpintis avimis? Mes spėriai susikuriame ramumos ir tylumos, žaliuojančių pievų ir banguojančių kalvų vaizdinius. Tačiau ne viskas yra taip ramu ir tylu. Jei piemeniui nepavyksta suvaryti savo kaimenės krūvon ir ginti ją norima kryptimi, avys išsibarstys katra kur. Beje, avys nėra labai sumanios. Tinkamai neganomos avys nuklys parupšnoti viliojančių, tačiau joms kenksmingų žolelių. Pasiklydusi dykumoje avis ėstų viską, ką įmanytų, netgi piktžoles bei kitą netinkamą ėdesį.

Ką tai sako mums? Kadangi Jėzus yra Gerasis Ganytojas, Jis nori, kad mes valgytume tinkamą maistą. Žinoma, nesame kvaili gyvūnai kaip avys. Bet jei nesileidžiame Jėzaus vedami, klaidžiosime abejonių, egoizmo, puikybės ar baimės pievose.

Jėzus nori, kad Jį sektume, nes žino, kas mus sotina, ir trokšta duoti mums gerų dalykų. Jis nori maitinti mus dangiškuoju savo Kūno ir Kraujo maistu – Eucharistija. Jis žino, kad valgydami Jo maistą prarasime norą maitintis pasaulio „maistu“ – tokia pasaulėžiūra, kuri mus paikina ir silpnina.

Evangelistas Morkus sako, kad Jėzaus duotą duoną valgę žmonės buvo „pasotinti“ (Mk 6, 42). Jėzus pasotins ir mus. Jausime Jo meilę savo širdies gelmėse. Jo ramybė perskverbs mūsų mintis, nutildys baimes. Patirsime džiaugsmą žinodami, kad Kristus yra mumyse. Rasime atsakymus užgriuvus sunkiausiems išbandymams ir problemoms. Ir būtent todėl, kad Jėzus yra mūsų Ganytojas ir Vedlys.

Prisiminkite tai eidami į šv. Mišias. Šlovindami Viešpatį giesmėmis, klausydamiesi Jo žodžio ir priimdami Jį Komunijoje prašykite, kad Jis pripildytų jus. Dėkokite Jam, kad jus veda, ir sakykite norį likti su Juo ir būti saugūs Jo kaimenėje.

Dėkoju Tau, Jėzau, kad esi mano Gerasis ganytojas, kad duodi man taip reikalingo dvasinio maisto. Viešpatie, noriu būti Tavo pasotintas!

1 Jn 4, 7–10; Ps 72, 1–4. 7–8


Trečiadienis, sausio 6

Mk 6, 45–52

Dievas džiaugiasi apsireikšdamas savo vaikams, net jei jie tam dar nėra pasirengę. Morkus aiškiai parodė, kad Jėzus yra Viešpats: mokinių Viešpats ir kūrinijos Viešpats.

Jūros suvaldymas liudija Dievo esatį ir galybę. Tai Dievo Dvasia sutelkė vandenis daiktan kurdama pasaulį (plg. Pr 1, 9–10), tai Viešpats žydams perskyrė Raudonąją jūrą (plg. Iš 14, 21). Dievas sutramdo šėlstančias jūras ir įtūžusias bangas (plg. Ps 89, 10) ir jomis žengia (plg. Job 9, 8). Eidamas vandeniu Jėzus parodo valdąs visą kūriniją.

Jėzus dar aiškiau atskleidė savo dieviškumą mokiniams tardamas: „Tai aš“ (Mk 6, 50). Senajame Testamente (plg. Iš 3, 14; Iz 41, 4; 43, 10) Jahvė save įvardijo tais pačiais žodžiais. Jėzus, gyvenęs su savo mokiniais, šiais žodžiais patvirtino esąs viena su Dievu.

Kristus taip pat parodė, kad Jis yra savo mokinių Viešpats. Kai Jėzus padaugino duonos kepaliukus ir žuvis (plg. Mk 6, 37–44), atrodė, kad mokiniai pajėgė priimti apreikštą dieviškąją galią. Tačiau jie buvo vargiai pasiruošę sukrečiančiam įvykiui, juos ištikusiam trečią valandą nakties, sunkiai iriantis per audringą Galilėjos ežerą. Pamatę Jėzų, ateinantį pas juos vandeniu, mokiniai suvokė, kas Jis iš tiesų yra, ir persigando iki sielos gelmių. Savo žodžiu Jėzus juos nuramino, aiškiai parodydamas lygiai esąs ir jų širdžių, ir vandenų Viešpats.

Jėzus „buvo bepraeinąs pro šalį“, kaip Dievas praėjo pro Mozę uolos plyšyje (plg. Mk 6, 48; Iš 33, 22). Bet tai, ką tąnakt išgyveno Jėzaus mokiniai, iki tol dar buvo negirdėta. Jėzuje jie pamatė Dievo veidą – ir išgyveno.

Viešpatie, aš numanau, kad Tau patinka savo vaikams vis labiau atidengti savo Veidą. Vis aiškiau rodyk man, kas yra Kalėdų Kristus. Kai būnu sukrėstas Tavo galybės, būk šalia ir nuramink mano širdį, nes Tu esi kūrinijos Valdovas, savo mokinių Viešpats ir mano gyvenimo Viešpats.

1 Jn 4, 11–18; Ps 72, 1–2. 10. 12–13


Ketvirtadienis, sausio 7

1 Jn 4, 19 – 5, 4

Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo (1 Jn 4, 19).

Luktelėkite! Prieš skaitydami kitą eilutę, apmąstykite šią besąlyginę ir pamatinę tiesą. Kadangi Dievas pirmas mus pamilo, Jis mus sukūrė. Kadangi Jis pirmas mus pamilo, niekada nuo mūsų nenusigręžė. Kadangi Jis pirmas mus pamilo, Jis susigrąžino mus per savo Sūnaus klusnumą ir auką. Mūsų bendrystės su Dievu esmė ir versmė slypi šioje nepajudinamoje tiesoje: Dievas mus myli.

Šventasis Raštas nuo pirmo iki paskutinio puslapio liudija Dievo ištikimybę, nepaliaujamą Jo meilę, gailestingumą ir malonės darbus savo tautai. Nors mūsų pirmieji tėvai dėl savanaudiškumo nusigręžė nuo Jo, Dievas jų nepaliko. Jis ir toliau mūsų ieško ir traukia mus prie savęs. Jis išlaisvino izraelitus iš vergystės ir atvedė į Pažadėtąją žemę.

Kad ir kokią krizę Izraelis patirdavo savo naujuosiuose namuose, Dievas visada parodydavo jiems išeitį. Jis vadovavo Izraeliui per teisėjus ir karalius, Jo žodis pasiekdavo tautą per pranašus, Jis padėdavo savo tautai per kunigus. Dievas visada buvo pasirengęs izraelitams atleisti, kai jie Jo šaukdavosi, ir mokyti juos, kai jie laukdavo Jo žodžio.

Dievas taip pat siekia apglėbti ir visus mus Kristuje. Jis yra mūsų amžinasis kunigas, pranašas ir karalius. Jis išlaisvina mus iš nuodėmės, kad galėtume įeiti į pažadėtąją dangaus žemę.

Ar tikite, kad Dievas myli jus visa širdimi? Ar nujaučiate, kad Jis lydi kiekvieną jūsų žingsnį? Jis jus sergsti netgi tada, kai einate pavojingais keliais. Kai paklystate ir sutrinkate, Jis jus kalbina ir veda. Kai liūdite ir sielvartaujate, Jis jus apkabina ir tiesiog būna su jumis. Jis visada jums kalba per Šventąjį Raštą ir maitina jus Eucharistija. Jis visada yra su jumis, Jį atpažinsite draugo balse, mylimo žmogaus prisilietime ar net saulės skleidžiamoje šilumoje. Dievo meilė tokia apsti, kad Jis jos neišlaiko, Ji liejasi per kraštus!

Viešpatie Dieve, myliu Tave, nes Tu pirmas mane pamilai! Visada dėkosiu Tau, kad mane pašaukęs savęsp niekada neleidai nutolti. Padėk man statyti savo gyvenimą ant Tavo nepajudinamos meilės pamato.

Ps 72, 1–2. 14–15. 17; Lk 4, 14–22