ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2010
 ››› 
gegužė–birželis
 ››› 
Meditacijos

Šeštadienis, gegužės 1

Ps 98, 1–4

Giedokite Viešpačiui naują giesmę (Ps 98, 1).

Kai kada sunku giedoti naują giesmę. Atsibundame giedodami senąją: „Sutuoktinis manęs nesupranta. Bijau. Tas žmogus mane skaudina.“ Sena giesmelė – ne tik niurzgėjimas ir nepasitenkinimas. Kartais ji tiesiog niūrus rypavimas, negebėjimas išgyventi jaudulio, patirti nuotykio ar džiaugsmo, pasidavimas rutinai: „Eik dirbti. Išskalbk. Pagamink valgį. Pakeisk vystyklus. Sumokėk mokesčius.“ Nieko naujo.

Bet kasdien viena yra tikra – Dievas nugalėjo, Jis viešpatauja! Jo nuostabūs darbai, teisingumas, gerumas ir ištikimybė įveikia visa, kas kliudo ar graso džiaugsmingam gyvenimui. Jo atjauta ir gailestingumas atsinaujina kiekvieną rytą, Jis nuolat mums duoda naują širdį ir naują dvasią, nes Jėzus buvo prikeltas iš numirusių ir per Jį galime gyventi naujai. Mes turime daugybę priežasčių giedoti naują giesmę Viešpačiui, giesmę, skelbiančią nuostabius, galingus Jo darbus šiame pasaulyje ir mūsų gyvenimuose.

Todėl pirmyn, giedoki! Giedok apie tai, kodėl gali ir turi Juo pasitikėti. Giedok naują giesmę, liudijančią Dievo galią tavo gyvenime: galią tave išgydyti, numalšinti nerimą, išlaisvinti iš nuodėmės ir baimės pančių. Skelbk Jo galią ir troškimą atsiliepti į tavo poreikius, atleisti tau nuodėmes ir vesti atleidimo keliu. Giedok apie dosnias Jo išminties, jėgos ir kantrybės dovanas, suteikiančias viską, ko tik reikia, kad gyventum kaip krikščionis. Giedok apie patį gyvenimą, kupiną ramybės, laisvės, džiaugsmo, pasitikėjimo, vilties, tikrumo, kantriai priimant viską, ko negali pakeisti.

Apie šiuos dalykus kasdien giedok, kalbėk arba užsirašyk popieriuje. Susirask Šventojo Rašto ištraukas, išreiškiančias ar sustiprinančias naująją tavo giesmę. Šventojo Rašto žodžius giedok arba garsiai ištark melsdamasis. Pasirink kurią nors tikėjimo tiesą, ypač tau reikšmingą šiuo metu, ir dažnai ją mintimis arba lūpomis kartok visą dieną. Mesk į šalį senąją giesmę ir džiaugsmingai užtrauk Viešpačiui naują giesmę. Giedok! Pagarbinki Jį!!

Viešpatie, Tu esi geras! Tu nugalėjai viską, kas mane slegia. Tavo ištikimybė mane pakelia, Tavo gerumas kasdien palaiko.

Apd 13, 44–52; Jn 14, 7–14


Sekmadienis, gegužės 2

Apr 21, 1–5

Štai aš visa darau nauja! (Apr 21, 5)

Pradžioje Dievas sukūrė pasaulį be liūdesio ir skausmo. Tame pasaulyje Jis įkurdino vyrą ir moterį, pašaukęs juos tarnauti Jam ir vienas kitam. Bet paskui žmonija pasidavė savo savanaudiškoms užmačioms ir troškimams. Taip į pasaulį įžengė nuodėmė ir sugedimas. Ir nuo pat tos akimirkos, kai netekome malonės, turėjome gyventi su šios nuodėmės padariniu.

Bet istorija tuo nesibaigia. Dievo meilės dėka mes vėl galime gyventi darnoje ir ramybėje. Jis atidavė savo vienatinį Sūnų, kad įgytume amžinąjį gyvenimą danguje. Bėda, kad gyvenimo šiame pasaulyje rūpesčiai mus kartais taip išblaško ar prislegia, jog skiriame mažai laiko apmąstyti, kokie tie mūsų tikrieji namai. O juose nebebus ašarų, „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apr 21, 4).

Leiskime Šventajai Dvasiai atverti mums akis. Tada Ji mus pripildys vis stiprėjančio Jėzaus troškimo. Mes naujai išgyvensime dangiškų namų viltį ir lūkestį. Ne tik mūsų gyvenimas pasidarys kitoks, visas pasaulis pasikeis į gera!

Jėzus giliai trokšta visa atnaujinti. Jam patinka paimti tai, kas mūsų gyvenimuose „sena“ – nuodėmingus įpročius ir tikėjimo stoką, – ir pakeisti tai savo meilės, galybės ir džiaugsmo naujumu. Jėzus tave myli ir, visiškai tau atsiduodamas, stengiasi tave parengti dangui. Jis trokšta, kad priklausytum Jo nuostabiajai naujajai kūrinijai. Kiekvieną iš mūsų Jis pakyli, leidžia žvilgtelėti į dangų, kurį yra mums paruošęs. Jėzus žino, kad juo aiškiau matysime, koks tobulas Jo planas, juo labiau norėsime būti su Juo ir juo noriau atgailausime už visa, kas trukdo tam planui.

Visagali Tėve, girdžiu, kaip Tu kvieti ateiti pas Tave amžiams. Garbinu Tave už man parodytą gerumą ir gailestingumą!

Apd 14, 21–27; Ps 145, 8–13; Jn 13, 31–35


Pirmadienis, gegužės 3

Šv. Pilypas ir Jokūbas, apaštalai

1 Kor 15, 1–8

Apie šiandien minimus apaštalus Pilypą ir Jokūbą žinome mažai. Anot Evangelijos pagal Joną, Pilypas buvo kilęs iš Betsaidos, „Andriejaus ir Petro gimtojo miesto“ (Jn 1, 44), ir veikiausiai buvo jų draugas bei verslo bendrininkas. Prieš duonos ir žuvų padauginimo stebuklą Jėzus paklausė Pilypo, kur jie pirks duonos miniai pamaitinti. Verslininkas Pilypas suskaičiavo, kiek tai kainuos, ir nusprendė, kad už turimus pinigus tikrai neįmanoma pamaitinti tokios galybės žmonių (plg. Jn 6, 5–7).

Pilypas buvo teisus įtikinėdamas Natanaelį ateiti pas Jėzų. Jo draugui suabejojus, ar Jėzus tikrai yra tas, kuo skelbiasi, Pilypas atsakė: „Eik ir pasižiūrėk“ (Jn 1, 46). Tačiau daugiau, išskyrus šias kelias eilutes, apaštalas Pilypas Naujajame Testamente niekur nebeminimas. (Tai ne tas pats ankstyvosios Bažnyčios diakonas Pilypas, apie kurį skaitome Apaštalų darbų 6 skyriaus 5 eilutėje, taip pat 8 skyriaus 6 eilutėje.)

Dar mažiau žinome apie Alfėjaus sūnų Jokūbą. Jis netgi vadinamas „jaunesniuoju“ bei „mažesniuoju“, norint atskirti jį nuo kito Jokūbo, Jono brolio. Kai kurios tradicijos laiko jį tuo pačiu Jokūbu, kuris vadovavo ankstyvajai Jeruzalės bendruomenei (plg. Apd 15; Gal 1, 19; 2, 9), tačiau neaišku, ar tikrai jis tas pats asmuo.

Tačiau nesistebėkime, kad, nors apie šiuos žmones mažai žinoma, jie vadinami apaštalais ir laikomi šventaisiais. Juk Jėzus išsirinko juos ne dėl gebėjimo vadovauti ar teologinio išprusimo. Jis pašaukė paprastus žmones, turėjusius savo darbus, namus bei šeimas. Jėzus visiškai perkeitė atsiliepusiųjų į Jo kvietimą gyvenimą. Sutikę Dievo Sūnų, jie negalėjo gyventi taip, kaip anksčiau. Kodėl? Nes Šventoji Dvasia ėmė keisti juos pagal paveikslą To, kuriam jie tarnavo.

Priėmę Krikštą, ir mes dalijamės apaštalų pašaukimu. Graikų k. žodis apostolos reiškia „tą, kuris yra siunčiamas“. Kristuje visi mes esame įgalioti nešti Evangelijos šviesą pasauliui. Savo gyvenime sutikę prisikėlusį Kristų, kaip ir Pilypas bei Jokūbas, esame siunčiami liudyti perkeičiančios Dievo meilės galią.

Viešpatie, kai šiandien būsiu su Tavimi, parodyk man savo meilę ir gerumą, padaryk, kad galėčiau apie tai liudyti kitiems, kuriems reikia pažinti Tavo meilę.

Ps 19, 2–5; Jn 14, 6–14


Antradienis, gegužės 4

Jn 14, 27–31

Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi! <…> nes Tėvas už mane aukštesnis (Jn 14, 27–28).

Atrodo, kad mokiniai tikrai turėjo dėl ko jaustis prislėgti. Jėzus jiems pasakė, kad Jis juos paliekąs ir kad šio pasaulio kunigaikštis siautėja. Bet Jėzus norėjo ne juos prislėgti, o suraminti. Jis stengėsi, kad mokiniai suprastų, jog Jo išėjimas iš tikrųjų atneš jiems ramybę. Jėzus, sėdįs Tėvo dešinėje, galės lieti savo Dvasią į mokinių širdis. Ir Dvasia galės juos iki pašaknių įtikinti, kad Dievas juos myli ir turi nuostabių jiems skirtų sumanymų. Tad nerimaujančios širdys turėjo nurimti.
Ko reikia, kad pažintume Tėvą, kaip mokiniai Jį pažino? Kaip galime patirti Jėzaus pažadėtąją ramybę? Per galingą maldą.

Katalikų Bažnyčios katekizme sakoma, kad malda turėtų sužadinti mūsų „mintį, vaizduotę, jausmus, troškimus“ (KBK 2708). Sutelkę Dievo duotus gebėjimus galime giliau suvokti tikėjimo tiesas ir labiau jomis gyventi. Malda tampa veiksminga, kai prašome Šventąją Dvasią pakylėti mūsų prigimtinę vaizduotę ir suteikti mums dvasinę įžvalgą.

Šv. Ignacas Lojola dažnai pasitelkdavo vaizduotę apmąstydamas Evangelijas maldoje. Jis įsivaizduodavo skaitomo pasakojimo aplinkybes, vietą ir laiką, kur jis vyko, mėgindavo toje scenoje įsivaizduoti ir save, klausti Jėzaus apie tai, ką jis mato. Ignacas ypač mėgo įsivaizduoti save valgantį Paskutinę vakarienę, klausantį Kalno pamokslo, netgi stovintį Kalvarijoje ir regintį Jėzų, kuris atiduoda savo gyvybę už mus.

Pamėgink tai pats. Šiandien melsdamasis įsivaizduok vieną iš Ignaco pamėgtųjų vaizdų. Ką Jėzus sako ir daro? Kokia Jo veido išraiška? Kaip skamba Jo balsas? Įsivaizduok, kad Jėzus kalbėdamas žvelgia tiesiai į tave. Kokią žinią Jis tau nori perduoti? Kaip gali geriausiai atsiliepti? Įstabu, kad gali patirti tokią didelę ramybę. Jėzus iš tikrųjų nutildo neramias mūsų širdis, kaip kad nuramino mokinius per Paskutinę vakarienę.

Tėve, noriu Tave labiau pažinti! Parodyk man savo didybę, meilę ir rūpinimąsi manimi. O kad suvokčiau, jog Tu pašalini mano nerimą bei baimę ir suteiki man ramybę.

Apd 14, 19–28; Ps 145, 10–13. 21


Trečiadienis, gegužės 5

Jn 15, 1–8

Aš esu vynmedis, o jūs šakelės (Jn 15, 5).

Koks tobulas mūsų ryšio su Jėzumi įvaizdis! Jis rodo, kad Jėzus mus nori užlieti savo gyvenimu, o jis taip skiriasi nuo mūsų gyvenimo. Viešpaties dovanojamas gyvenimas – tai pati gyvenimo pilnatvė. Ši pilnatvė įgyjama ne savo jėgomis, o yra Viešpaties dovana.

Visi turime ir vienokių ar kitokių prigimtinių dovanų. Atkakliai darbuodamiesi galime šias dovanas ugdytis ir nuveikti daug gerų dalykų. Bet susivienijus su Jėzumi, kai Jis mus maitina ir palaiko, prigimtinės dovanos ir talentai įgauna naują prasmę, postūmį ir tikslą. Tai taip pat reiškia, kad mumyse vyksta dieviškasis gyvenimas ir kad jame yra dar nuostabesnių – dvasinių dovanų.

Pavyzdžiui, išlaikydami ryšį su Viešpačiu pajusime, kad santykiai tampa pilnatviškesni. Įgausime dieviškosios stiprybės, padedančios mums ištverti sunkią situaciją. Aiškiau suvoksime, kaip elgtis painiose situacijose, pavyzdžiui, kaip išnarplioti sudėtingus santykius ar įveikti sunkumus darbe. Pajusime, kad esame dosnesni, noriau atleidžiantys, gailestingesni ir rūpestingesni. Atrasime džiaugsmą, kylantį giliai iš vidaus, nepaisant aplinkybių. Bet svarbiausia – įgysime ramybę, pranokstančią visokią išmintį (plg. Fil 4, 7).

Visi šie palaiminimai pas mus ateina, kai susijungiame su Jėzumi. Dievas mus sukūrė džiugius ir sumanius, bet Jis nori mums duoti daugiau. Jis trokšta mums suteikti dieviškų bruožų, kurie yra Jo paties Dvasios vaisiai, mums leidžiantys gyventi dangišką gyvenimą net atliekant žemiškas pareigas.

Taigi giliai įsisąmoninkime vynmedžio ir šakelių vaizdinį. Šakelę įsivaizduokime stiprią ir gyvybingą, kasmet duodančią gausių vaisių. Šis įvaizdis mus tepadrąsina ir toliau tvirtai laikytis Kristaus. Tada pajusime, kad mūsų gyvenimas keičiasi – keičiasi mūsų mąstymas ir veikimas, mūsų santykiai ir net požiūris į gyvenimą. Šis įsisąmonintas vaizdinys gali mums net padėti ištarti „ne“ pagundai tiesiog todėl, kad mes nenorime prarasti dieviškojo gyvenimo apstybės savo širdyse.

Viešpatie, įskiepyk į mano širdį vaizdinį: Tu – vynmedis, o aš – šakelė, – kad niekad nepamirščiau, kaip man Tavęs reikia.

Apd 15, 1–6; Ps 122, 1–5


Ketvirtadienis, gegužės 6

Jn 15, 9–11

Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų (Jn 15, 11).

Daugybė žmonių nemažai sumokėtų, kad sužinotų absoliutaus džiaugsmo paslaptį. Šiandienos skaitinyje Jėzus ją atskleidžia nemokamai!

Jėzus mums sako: jūsų džiaugsmui nieko netrūks, jei „pasiliksite mano meilėje“. Ir kaip tai padaryti? „Jei laikysitės mano įsakymų, <...> kaip aš kad vykdau savo Tėvo įsakymus“ (Jn 15, 9–10).

Tai štai kur visa gudrybė. Privalu vykdyti Dievo valią. Na, ne visai. Mes visi savaimingai jaučiame esą laimingi, kai darome tai, ko nori Dievas – net kai sunku. Taip pat numanome, kada nevykdome Jo valios! Kardinolas Johnas Henry Newmanas šią mintį atskleidė viename savo pamoksle:

„Ar pamenate tokį atvejį, kai ką nors blogo padarėte žinodami, kad tai blogai? Ar prisimenate, kokį veriantį, geliantį jausmą po to pajutote? Ar yra labiau kankinantis jausmas nei nešvarios sąžinės graužatis? Kol sąžinės neatbukinome, tai labai skausminga.“

Kodėl tai šitaip skaudina? Nes Dievas mus sutvėrė gyvenimo Jame laimei. Vietoj Jo kelio pasirinkdami savo, mes priešinamės savo prigimčiai. Nutraukiame meilės versmę, teikiančią mums gyvybę. Užgniaužiame ilgesį, esantį giliai kiekvieno žmogaus širdyje: „Mano džiaugsmas – vykdyti tavo valią, mano Dieve“ (Ps 40, 9).

Tiesa ta, kad nuolankumas yra varginančios pareigos priešingybė. Nuolankumas – auksinis raktas, vieną po kito atrakinantis dvasinių lobių kambarius. Tai žinojo kiekvienas šventasis. Net kai būdavo skaudu ir reikėdavo daug jėgų, norint išlikti klusniam, šventieji tvirtai laikėsi Dievo valios, nes žinojo, kad tai atvers kelią į giliausią žmogaus širdies troškimą – būti su Jėzumi. Anot kardinolo Newmano, taip gyventi nėra nepakeliama našta. Nuolankumas suteikia „neapsakomą džiaugsmą ir laimę“.

Ką tau reiškia nuolankumas? Ar tavo raktą reikėtų nušveisti?

Jėzau, padėk man šią dieną gyventi, rankoje laikant nuolankumo raktą, kad galėčiau atsidaryti duris į šventumą ir artumą su Tavimi. Parodyk man džiaugsmą paklusti Tavo valiai. Vesk mane į gyvenimo Tavo meilėje džiaugsmą.

Apd 15, 7–21; Ps 96, 1–3. 10


Penktadienis, gegužės 7

Jn 15, 12–17

Jūs būsite mano draugai (Jn 15, 14).

Geras draugas yra didžiulis džiaugsmas ir palaiminimas, ir Jėzus pasirodė esąs geriausias draugas, nes nė vieno neatmetė. Jo gailestingumas kaip magnetas traukė žmones. Štai kodėl visi atstumtieji – svetimavusi moteris, apie kurią rašoma Evangelijos pagal Luką 7 skyriuje, sukčiaujantis mokesčių rinkėjas Zachiejus, aprašomas šios evangelijos 19 skyriuje, ir „gerasis plėšikas“, minimas 23 skyriuje, – į Jėzų kreipėsi Juo pasitikėdami.

Valgydamas Paskutinę vakarienę Jėzus žinojo, kad mokiniai Jį paliks ir išduos, vis tiek Jis juos vadino savo draugais (plg. Jn 15, 15). Jis jiems net parodė tikros draugystės ženklą sakydamas, kad už juos atiduos savo gyvybę.

Dabar, būdamas išaukštintas danguje ir valdydamas visą kūriniją, Jėzus kiekvieną iš mūsų vis dar vadina savo draugu. Jis kviečia mus drauge su Juo atiduoti savo gyvybę už vargšus, stokojančius ir apleistuosius. Jie aplink mus – mūsų parapijos bendruomenėje, kaimynystėje, parduotuvėse, kuriose apsiperkame, gatvėse, kuriomis keliaujame.

Kartais atiduoti savo gyvybę tereiškia šiltai nusišypsoti, draugiškai pasisveikinti ar kam nors atverti širdį. Gerą pavyzdį pateikia Jonas. Neseniai jis susidraugavo su vienišu ir prislėgtu vyru iš savo parapijos. Šį vyruką sujaudino, kad Jonas susidomėjo jo rūpesčiais, tad jis nusprendė Joną pakviesti susitikti su savo šeima, motina, mėginančia įveikti alkoholizmą, ir dviem įsūnytais berniukais, praradusiais savo motiną dėl AIDS. Joną nustebino šios šeimos nuoširdumas ir noras priimti jį kaip savą. Jonas manė darąs eilinį gerą darbą, bet šis darbas buvo naujų santykių pradžia, o šie santykiai Jonui suteikė daug didesnę palaimą, nei jis tikėjosi. Jonas davė šiam vyrukui draugystės grūdelį, bet pats gavo dar daugiau.

Net gyvendami labai įtemptai ir apsivertę skubiais darbais, galime atrasti laiko mus supantiems žmonėms. Užmezgę ryšį su greta esančiu žmogumi, suprasime, kad prisilietėme ne tik prie vienišo žmogaus, bet ir prie paties Jėzaus!

Viešpatie, išmokyk mane būti draugu mane supantiems žmonėms. Atverk mano akis, kad pamatyčiau Tave vienišuose, prislėgtuose ir stokojančiuose žmonėse.

Apd 15, 22–31; Ps 8–10, 12