KAS YRA EVANGELIJA
Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena! (2 Kor 6, 2).
Kiekvienais metais, gavėnios pradžioje, girdime šiuos šventojo Pauliaus žodžius. Jie mus kviečia gavėnios metu įsileisti Jėzų į savo gyvenimą. Gavėnia yra tas palankus metas augti tikėjimu ir pilnatviškiau patirti Dievo meilę. Gavėnia – tai ypatingos Dievo malonės metas, tačiau reikia ją priimti. Bet kaip galime priimti Dievo siūlomą malonę, jei nė nenutuokiame, kas yra išganymas? Ar galime augti tikėjimu ir stiprinti savo ryšį su Dievu, jei nenumanome, ko Jis nori iš mūsų, ką ketina veikti mūsų gyvenime?
Pasaulyje varžosi viena su kita įvairios filosofijos srovės, siūlančios prieštaringų idėjų, kas yra Dievas. Deja, tos idėjos dažnai viena kitai prieštarauja, kartkartėmis mus gali ir suklaidinti, nuvesti neteisinga kryptimi. Pasaulyje linkstama Dievą įsprausti tarsi į dėžę, palikti Jam tik sekmadienių rytus, sumenkinti mūsų viltį ir tikėjimą iki vaikščiojimo į bažnyčią ir klusnumo jos priesakams.
Tačiau Jėzus kiekvieną gavėnią mums siūlo daug daugiau. Jis kviečia patirti galingos malonės metą, iš esmės keičiantį širdį ir visiškai atnaujinantį gyvenimą. Tas metas yra dabar! Kalbame ne apie ateinantį mėnesį ar ateinančius metus, ne apie tą metą, kai turėsime daugiau laiko nuo darbų. Čia ir dabar yra palankus metas, malonės metas, mums duotasis laikas!
Tad pažvelkime į Jėzaus mums laimėtąjį išganymą, kad gebėtume geriau atsiliepti į Jo kvietimą. Pagvildenkime šią pastraipą: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Ką šie žodžiai, nusakantys išganymo Evangeliją, reiškia mūsų gyvenime?
Tikiu
Veikiausiai pačią geriausią trumpą išganymo žinios santrauką rasime Tikėjimo išpažinime. Jį kalbame per kiekvienas sekmadienio Mišias. Tikėjimo išpažinimu išpažįstame, kad Dievas yra mūsų Kūrėjas ir Tėvas, kad Jėzus yra vienatinis Jo Sūnus, dieviškasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo. Kalbėdami Credo išpažįstame, kad Jėzus tapo žmogumi, vienu iš mūsų, kad Jis mirė ant kryžiaus dėl mūsų, dėl mūsų išganymo ir kad prisikėlė iš mirusiųjų. Kiekvieną sekmadienį išpažįstame, kad Jėzus atsiuntė Šventąją Dvasią, idant padarytų mus dieviškojo gyvenimo dalininkais. Taip pat išpažįstame, kad Jėzus įsteigė Bažnyčią – Dievo galios ir buvimo pasaulyje ženklą. Galiausiai išpažįstame, kad Jėzus vėl ateis laikų pabaigoje visų mūsų prikelti amžinajam gyvenimui.
Tai yra mūsų tikėjimo šerdis, išganymo žinios esmė. Tai žinia, kurią Petras skelbė Sekminių dieną, tai žinia, kurią Paulius skleidė per visas misionieriškas keliones. Tai visų apaštalų nešta žinia. Šią žinia Bažnyčia saugo ir skelbia jau daugiau nei du tūkstančius metų. Ši žinia kankiniams įkvėpė drąsos mirti dėl Evangelijos, uždegė daugybę šventųjų, pavyzdžiui, Pranciškų Asyžietį ir Kotryną Sienietę, gyventi maldos gyvenimą. Ji pastūmėjo Motiną Teresę ir Joną Boską su meile tarnauti žmonėms.
Peržvelgę Bažnyčios istoriją pamatysime, kad ji visa yra persmelkta šios perkeičiančios žinios galybės. Visi esame nusidėjėliai. Jėzus mus išgelbėjo iš nuodėmių. Ir per tikėjimą Juo galime gyventi naująjį gyvenimą.
Daugiau nei atleidimas
Apmąstydami Evangeliją beveik savaime išpažįstame, kad Jėzus mirė už mūsų nuodėmes. Tai yra tiesa ir įstabi tiesa. Tačiau Jėzus mirė ne tik todėl, kad mums laimėtų atleidimą.
Pamąstykime. Tarkime, kad esame skolingi milijoną litų. Ir štai ateina nepažįstamasis ir sumoka mūsų skolą. Žinoma, jei taip įvyktų, būtume be galo dėkingi, nesitvertume iš džiaugsmo. Mūsų gyvenimo sąlygos pasikeistų, bet vis tiek liktume tokie patys. Pamėginkime įsivaizduoti, kaip viskas klostytųsi toliau. Galbūt vėl įsiskolintume. Nors mūsų skola sumokėta, bet likome tokie paties, taigi linkę skolintis ar išlaidauti. Vadinasi, niekas iš esmės nepasikeistų.
Jėzus numirė už mūsų nuodėmės – už visas mūsų nuodėmes. Jis mus atpirko iš mirties ir išlaisvino iš pelnyto nuosprendžio. Tai įstabus dosnumas, bet jis tėra Jo pergalės mūsų labui ant kryžiaus dalis. Jėzus atėjo ne tik išgelbėti mus iš nuodėmių, bet ir dovanoti mums naująjį gyvenimą. Jei Jėzaus pasiuntinybė būtų apsiribojusi tik mūsų nuodėmių atleidimu, Jis nebūtų siuntęs Šventosios Dvasios į mūsų širdis, nebūtų įsteigęs Bažnyčios, sakramentų, neturėtume ir Bažnyčios mokymo. Taigi Jėzus atėjo ne tik atleisti nuodėmes, bet ir suteikti naująjį gyvenimą. Jis atėjo paversti mus naujais kūriniais!
Pasilikime Kristuje
Penki šimtai metų iki Jėzaus gimimo pranašas Ezekielis pavaizdavo būsimą įstabų Jėzaus darbą. Pasak pranašo, Dievas nori mus apvalyti, suteikti mums naują širdį ir naują dvasią. Ezekielio pranašystė išties nuostabi. Jis sakė, kad Dievas nori mums duoti savo Dvasią (plg. Ez 36, 26–27). Kitais žodžiais tariant, Dievas nori mus išgelbėti ir įdiegti į mus savo dieviškąjį gyvenimą.
Pats Jėzus kalbėdamasis su Nikodemu turėjo galvoje šį didį pažadą: „jums reikia atgimti iš aukštybės“ (Jn 3, 7). Dar aiškesniais žodžiais Jėzus tai nusakė per Paskutinę vakarienę: „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės“ (Jn 15, 5) ir „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu“ (Jn 15, 4).
Žvelgdami į vynmedį matome lapus, šakeles, šaknis, vaisius. Visos šios augalo dalys yra suaugusios tarpusavyje ir sudaro vieną augalą. Jėzus trokšta, kad ir mes panašiai būtume susivieniję su Juo, kad būtume viena su Juo, „Jame“. Jėzus trokšta, kad Jo galybė ir gyvenimas tekėtų į mus, kaip kad maitinamos vynmedžio šakelės. Jėzus trokšta mus pripildyti savo gyvybės taip apsčiai, kad būtume visa kuo viena su Juo.
Mes galime būti sudievinti
Pasak Bažnyčios tėvų mokymo, Evangelijos žinios esmė – kad žmogus pripildomas paties Dievo gyvenimo. Bene aiškiausiai ir raiškiausiai šį pažadą aprašė šventasis Atanazas, vyskupas, gyvenęs trečiojo amžiaus pabaigoje Aleksandrijoje, Egipte. Savo veikale Apie Įsikūnijimą jis parašė šiuos garsius žodžius: „Dievas tapo žmogumi, kad žmonės galėtų tapti Dievu“ (54).
Jis paaiškino, kad Dievas mus „sudievino“ suvienydamas mus su Kristumi per Krikštą. Kaip Jėzus prisiėmė mūsų žmogiškąjį kūną, taip, pagal Dievo sumanymą, mes, žmonės, turėtume prisiimti Jėzaus dievystę. Žinoma, „sudievinimas“ nereiškia, kad tapsime dievais ir deivėmis, kad būsime garbintini asmenys. „Sudievinimas“ veikiau reiškia, kad Dievo Šventoji Dvasia gali mus iš pašaknių perkeisti, kad mes imtume galvoti ir veikti, gyventi ir mylėti taip, kaip Jėzus.
Pasak šventojo Atanazo, Adomas ir Ieva Edeno sode patyrė tiesioginę ir stiprią vienybę su Dievu. Jie nuolat patirdavo Dievo palaiminimus ir buvo Jo gyvenimo dalininkai. Taigi diena iš dienos jie vis labiau panašėjo į Jį.
Bet visa tai apsivertė aukštyn kojomis, mūsų pirmiesiems tėvams nepaklusus Dievui ir įpuolus į nuodėmę. Jie prarado pirminė malonės būklę. Šis praradimas juos – sykiu ir visus mus – suluošino. Bet Jėzus, miręs už mus ant kryžiaus, ne tik dovanojo mums nuodėmes, bet ir pakėlė mus iš mirties, į kurią nuodėmė mus buvo nubloškusi. „Jis mus ir išvadavo iš mirties, ir atnaujino“ (Apie Įsikūnijimą, 16).
Pasak Atanazo, sudievinimas neįmanomas be Dievo malonės ir galybės. „Niekas kitas negali to, kas sugedę, padaryti negendama, tai gali tik pats Išganytojas“ (26). Prisiimdamas žmogiškąją prigimtį Jėzus ne tik nusižemino ir tapo panašus į mus, sykiu Jis ir pakylėjo mus, kad taptume kaip Jis (49).
Štai dabar metas
Gavėnia išties yra itin palankus metas artintis prie Jėzaus ir patirti Jo meilę ir galybę. Visa gavėnia yra „išganymo diena“ (2 Kor 6, 2). Tad naudokimės gavėnios laiku, kad išganymas taptų mūsų. Išsižadėkime nuodėmių ir melskime Dievą atleidimo. Neišleiskime iš akių sudievinimo pažado.
Atsisėskime prie Jėzaus kojų ir prašykime Jį atskleisti mums, kaip Jis „sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija“ (2 Tim 1, 10).
