ATSIVĖRĘS DANGUS, ATVERTOS ŠIRDYS
Angelai atneša dangų į žemę… ir žemę į dangų
Jei Jokūbo ir Esavo istorija būtų įvykusi nūdien, ji veikiausiai būtų pakliuvusi į kiekvieno bulvarinio laikraščio pirmąjį puslapį: „Dvynys persirengia žvėrimi, kad apgautų savo brolį“, „Moteris išvilioja savo vyro turtą“, „Vyras pabėga nuo norinčio jį nužudyti įniršusio brolio“.
Tokios antraštės gana tiksliai apibendrintų, kaip Jokūbas iš pradžių elgėsi su Esavu. Savo motinos Rebekos patartas jis suklaidino tėvą ir apgavo brolį. Paskui, vengdamas įniršusio brolio, pabėgo į motinos šeimą. Bet kelionėje Jokūbui kai kas įvyko – tai pasuko jo gyvenimą kita kryptimi ir jis tapo gerbiamu tiek žydų, tiek krikščionių protėviu ir didvyriu.
Jokūbo sapnas
Keliaudamas iš Beer-Šebos į Haraną Jokūbas veikiausiai mąstė, kad jį apniko nelaimės. Jis pasiglemžė savo brolio pirmagimystės teises, bet tai jam pernelyg brangiai atsiėjo. Štai dabar tenka kęsti bėglio dalią. Nakvodamas senovės šventykloje Luze Jokūbas susapnavo sapną. Sapne jis matė laiptus, kylančius tiesiai į dangų. O tais laiptais aukštyn ir žemyn laipiojo Dievo angelai. Be to, sapne Jokūbui pasirodęs Dievas pažadėjo būsiantis su juo. Dievas pažadėjo, kad jį saugos ir kad jo vaikai bus palaiminimas visam pasauliui (plg. Pr 28, 10–16).
Šis sapnas suteikė Jokūbui naujų jėgų tęsti kelionę. Sapnas Jokūbui parodė, kad, nepaisant jo klastų, Dievas jo neapleido ir Jis nepaliks neįvykdytų savo pažadų. Ten buvojantys angelai turėjo patvirtinti visa, ką Dievas sakė. Jokūbo gyvenimas priklauso dangiškajam planui, į šį planą įtrauktas net dangaus dvaras!
Kaip manai, ką angelai veikė? Šventajame Rašte kalbama ne itin konkrečiai. Galbūt jie tiesiog garbino Dievą. Galbūt savo artumu tam tikra prasme guodė Jokūbą. O gal jie Jokūbui atnešė dangaus malonę, suteikusią įžvalgos ir stiprybės – juk jų jam reikėjo, kad įvykdytų Dievo sumanymą. Šiaip ar taip, angelai tikrai ten buvojo ir jų artumas užliejo Jokūbą viltimi. Jis pabudo iš miego ir tarė: „Iš tikrųjų VIEŠPATS yra šioje vietoje, bet aš to nežinojau! <…> Tai ne kas kita kaip Dievo namai ir dangaus vartai“ (Pr 28, 16–17).
Jėzus – naujieji laiptai į dangų
Peršokę septyniolika šimtmečių, pamatysime Jėzų, Natanaeliui, vienam iš naujausių savo mokinių, sakantį kai ką panašaus: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, kylančius ir nusileidžiančius ant Žmogaus Sūnaus“ (Jn 1, 51).
Nepaprastai įdomus vaizdinys! Pats Jėzus tapo „laiptais“. Jis yra „dangaus vartai“, naujos bendrystės tarp dangaus ir žemės pagrindas. Kaip angelai Jokūbo sapne nusileisdavo ir vaikščiodavo šventovėje, taip dabar jie nusileidę ateina per patį Jėzų. Dabar Jėzus yra visos dangiškosios išminties ir visų palaiminimų tarpininkas. Jis yra naujasis kelias pas Dievą, tas, kuris atveria dangų savo žmonėms.
Natanaeliui Jėzus pasakė – ir mums Jis tai sako, – kad mums gali atsiverti dangus. Kaip Jokūbą paguodė ir sustiprino Dievas ir Jo angelai, taip jie gali ir mus paguosti.
Ar kada nors mąstėte, ką angelai sako Jėzui? Jis yra dangaus vartai, angelai kyla ir nusileidžia ant Jo, vadinasi, jie iš tiesų Jam tarnauja! Žinome, kad angelai Jėzų guodė ir stiprino didžiausių gundymų valandomis (plg. Mt 4, 11; Lk 22, 43). Atrodo, kad angelai drauge su Jėzumi džiaugiasi kiekvienu atgailautoju už nuodėmes ir kiekvienu atsivertusiuoju, džiaugiasi dėl jo išganymo (plg. Lk 15, 7). Tikėtina, kad angelai ypatingu būdu buvojo Jėzaus Krikšto ir Atsimainymo metu.
Angelai ant altoriaus
Taigi Dievo angelams teko svarbus vaidmuo Jėzaus ir Jokūbo gyvenime. Būdami dangaus pasiuntiniai ir tarnai, jie guosdavo, stiprindavo, drąsindavo ir vesdavo. Kaip Tėvo atstovai jie atverdavo dangų ir išliedavo malonę žemei. Jie nesiliovė darbavęsi ir šiandien. Angelai supa mus. Jie lieja Dievo meilę ant mūsų. Jie mums perteikia Dievo išmintį, saugo mus pavojų metui atėjus, guodžia išbandymų valandomis.
Ši tiesa akivaizdžiausiai atsiskleidžia šventosiose Mišiose. Švenčiant Mišias dangus atsiveria ypatingai: „Liturgijoje Bažnyčia vienijasi su angelais, šlovindama triskart šventą Dievą“ (Katekizmas, 335). Per kiekvieną perkeitimą angelai nužengia ant altoriaus, atnešdami dangaus malonę ir palaiminimus. Jie nužengia patvirtindami tarp mūsų vykstantį stebuklą.
Šventosiose Mišiose angelai tarsi patvirtina savo vardą – jie veikia kaip žinios nešėjai: jie mums perduoda, kad Jėzus yra laiptai, vedantys į dangų, ragina neprarasti vilties, nes Dievas ateina pas mus, pasirengęs daryti įstabius darbus. Angelai mus akina prašyti gyvojo vandens, juk Jėzus atėjo mums jo duoti (plg. Jn 4, 10). Jie mus moko būti kaip maži vaikai, kurie tikisi sulauksiantys iš Jėzaus kai ko ypatingo (plg. Lk 10, 21). Angelai ragina prašyti, ieškoti, melsti, belsti, nes mūsų dangiškajam Tėvui patinka mums duoti gerų dalykų (plg. Mt 7, 11). Per kiekvienas Mišias nužengę angelai garbina Viešpatį ir lieja džiaugsmą į mūsų širdis.
Garbės nešėjai
Angelų tarnystė nesibaigia nužengimu ant altoriaus ir tarnavimu mums. Jie kyla į dangų, nešdami garbę Tėvui. Jėzui gyvenant žemėje, angelai kildavo dangun nešdami Jo teikiamą garbę Tėvui. Kiekvienas Jėzaus padarytas stebuklas, kiekvienas Jo ištartas gailestingumo žodis, kiekviena išgydyta liga šlovindavo Dievą. Panašiai, tik kur kas kukliau, Jokūbas teikė garbę Dievui, pervadindamas vietą, kurioje užmigęs sapnavo, Bet-Eliu, t. y. Dievo namais. Nors Jokūbo gyvenime nestigo raizgalynių ir vingių, jis galiausiai irgi nešė, teikė Dievui garbę, nes vis didėjo jo nuolankumas ir pastangos gyventi pagal Dievo jam duotus pažadus.
Mūsų Bet-Elis yra Bažnyčia. Ji – Dievo namai, dangaus ir žemės susitikimo vieta. Tad ką angelai nešasi kildami pas Dievą per liturgiją? Jie Jam neša mūsų giesmes, himnus ir maldas – viską, ką aukojame mūsų dangiškojo Tėvo šlovei. Jie drauge su mumis gieda galybių Viešpačiui: „Šventas, šventas, šventas“ (plg. Iz 6, 3; Apr 4, 8). Jie drauge su mumis traukia: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14). Jie nusileidę lenkiasi mums žiūrint į Jėzų, Dievo Avinėlį, kuris naikina pasaulio nuodėmes (plg. Jn 1, 29). Taigi daug Mišių giesmių išmokome iš angelų ir šventųjų, ir jie jas su mumis drauge gieda.
Dievui garbę teikia ne tik mūsų maldos. Mes Jį garbiname ir aukodami Jam pirmuosius savo darbo vaisius. Garbiname Jį aukodami Jam save ir visa, ką darome. Jį garbiname, kai Jo garbei ir Jo Karalystės statydinimui pavedame savo šeimas, darbą, tarnystę, netgi savo poilsį. Garbiname Viešpatį aukodami Jam savo džiaugsmą ir skausmą, viltis, prašymus ir stoką. Visa, ką Jam atnešame, užuot pasilaikę sau ar ieškoję išeities savo jėgomis, teikia Jam garbę, nes taip patvirtiname, kad Jį mylime, kad Juo pasitikime ir kad tikime Jo pažadais.
Taip, angelai nusileidžia ant altoriaus ir kyla nuo jo. Jie yra čia, jie paima mūsų atnašas Tėvui ir savo ruožtu atneša Jo palaiminimus ir malonę mums. Niekur ši tiesa gražiau neišsakoma kaip Pirmojoje Eucharistijos maldoje:
„Karštai maldaujame Tave, visagali Dieve: paliepk šventajam savo Angelui nunešti šią auką prie Tavo aukštojo sosto – Tavo dieviškosios didybės akivaizdon, kad, priėmę nuo šio altoriaus Tavo Sūnaus švenčiausiąjį Kūną ir Kraują, mes taptume pilni dangaus palaimos ir malonės.“
Nepražiūrėkime!
Jokūbas, pabudęs iš miego, tarė: „Iš tikrųjų VIEŠPATS yra šioje vietoje, bet aš to nežinojau!“ (Pr 28, 16).
Jokūbą nustebino Dievo apsilankymas. Jis buvo užkluptas. Jokūbas nesitikėjo, kad Dievas pas jį taip ypatingai ateis. Tad mes nebūkime kaip Jokūbas. Pasižadėkime būti budrūs per Mišias. Pasinaudokime Jokūbo žodžiais, tik pakeiskime juos: „Iš tikrųjų VIEŠPATS yra Mišiose, ir aš Jo nepražiūrėjau!“ Klausykime angelų, susibūrusių aplink altorių, raginimo: „Nepraleiskite to, ką Dievas daro tiesiog priešais jūsų akis!“
