ŽODIS tarp mūsų

Iš šešėlių į tiesą

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2012
 ››› 
rugsėjis–spalis
 ››› 
1 straipsnis

Abatas Jerome Kodell OSB

 Palaimintasis Jonas Henris Newmanas – ištikimybės pavyzdys

„Man mesti įtarimai išsklaidyti amžiams.“ Taip sakė Jonas Henris Newmanas (John Henry Newman), sužinojęs, kad jis 1879 m. kovo 18 d., kelios savaitės po septyniasdešimt aštuntojo gimtadienio, buvo pakeltas kardinolu.

Skelbdamas jo paskyrimą popiežius Leonas XIII teigė, kad norėjęs „pagerbti Bažnyčią pagerbdamas Newmaną“, ir ši dviguba garbė nepaliauja sklidusi ir nūdien. Newmano vardas visuotinai gerbiamas. Jo raštai nuolat skaitomi. 2010 m. rugsėjį popiežius Benediktas XVI jį paskelbė palaimintuoju. Jo įtaka Vatikano II Susirinkimui buvo tokia svarbi, kad vyskupas Christopheris Butleris iš Anglijos, Vestminsterio, pavadino jį „neatvykusiu Susirinkimo Tėvu“.

Žinant, kaip nūdien gerbiamas Newmanas ir kokia jo įtaka, gana sunku suvokti, kodėl jis taip ilgai buvo laikomas įtartinu. Bet, deja, taip buvo. Daugiau nei du dešimtmečius Newmanas buvo žymus nacionalinis veikėjas ir svarbus Anglijos Bažnyčios dvasininkas. Jo veiksmus nuolat viešai aptarinėdavo ir vertindavo. Keturiasdešimt ketverių metų Newmanui atsivertus į katalikybę, kilo milžiniškas nepasitenkinimas. Negi jis buvo nesąžiningas anglikonas? O gal tapo nesąžiningu kataliku? Abiejų bendruomenių vadovaujantys dvasininkai žiūrėjo į jį įtariai ir manė negalintys juo pasitikėti.

Nors išorinė Newmano gyvenimo kryptis iš esmės pasikeitė, niekas nepasikeitė jo vidiniame gyvenime. Ilgainiui tapo aišku, kad visas jo gyvenimas buvo nuolatinis ir nepaprastai sąžiningas bei nuolankus tiesos ieškojimas.

Orielis ir Šventosios Marijos Bažnyčia

Žinoma, Newmano gyvenimas prasidėjo netemdomas jokių įtarimų. Jis gimė 1801 m. vasario 21 d. Londone, buvo vyriausias iš šešių vaikų uolių anglikonų šeimoje. Gavęs gerą pagrindinį išsilavinimą, šešiolikos metų (tai buvo įprastas amžius) įstojo į Švč. Trejybės kolegiją Oksforde. Į pabaigą trečių mokslo metų išgyveno emocinį lūžį, tai jam sutrukdė, bet po pusantrų metų atsigavęs buvo išrinktas Orielio, pačios prestižiškiausios Oksfordo kolegijos, nariu. Taigi vos dvidešimt vienų metų amžiaus Newmanas atsidūrė tarp pripažintų Oksfordo ir Anglikonų Bažnyčios intelektualų. Pasak Newmano, jis buvo pakeltas iš nežinios ir vargo į pasiturimą ir orų gyvenimą.

Newmanas buvo įšventintas Anglikonų Bažnyčios kunigu 1825 m. ir po to porą metų vikaravo Oksfordo parapijoje. Po trejų metų tapo prestižinės universitetinės Šventosios Marijos bažnyčios klebonu. Šioje bažnyčioje kas savaitę sakydamas pamokslus – jų klausydavosi daugelis žmonių iš universiteto bendruomenės – Newmanas pradėjo daryti didelę įtaką Anglijos Bažnyčios atsinaujinimui. Ilgainiui Newmano pamokslai buvo išleisti knyga „Parapiniai ir paprasti pamokslai“, ji ir nūdien plačiai skaitoma.

Maždaug tuo metu Newmanas pradėjo plačias studijas: jis ėmėsi nuosekliai skaityti ankstyvuosius Bažnyčios Tėvus. Įsigilinęs į jų pamokslus, mokslo veikalus ir raštus, jis ėmė gerai suvokti, kokios yra pačios seniausios krikščionybės tradicijos ir koks išties yra jos mokymas. Tėvų studijos galingai paveikė ne tik Newmano pamokslavimą, bet ir asmeninį jo tikėjimą bei dvasinį gyvenimą.

„Smūgiai iš Romos“

Kitus dešimt metų Newmanas ir jo kolegos iš Orielio buvo anglikonybės atsinaujinimo judėjimo, vadinamojo Oksfordo judėjimo, branduolys. Jie parašė daugybę trumpų apybraižų apie esmines krikščionybės tiesas: tikėjimą, Krikštą, apaštališkąsias ištakas, nuteisinimą. Reiklus šių raštų tonas šalyje kėlė susižavėjimą, o kai kada ir priešiškumą. 1839-aisiais Newmanas jau buvo tapęs pačiu įtakingiausiu Anglijos dvasininku.

Būtent pasiekęs pačias savo karjeros aukštumas Newmanas skaitydamas Bažnyčios Tėvus patyrė tai, ką jis pavadino „smūgiais iš Romos“. Jo anglikoniški įsitikinimai susilpnėjo ir jis ėmė tikėti, kad Romos Katalikų Bažnyčia yra tikroji Kristaus įsteigta Bažnyčia. Jis mėgino sutvirtinti silpnėjančius savo įsitikinimus 1841 m. išleisdamas veikalą, įrodinėjantį, kad Trisdešimt devyni tikėjimo straipsniai (Anglikonų Bažnyčios Credo) galėtų būti aiškinami katalikiška prasme. Šis veikalas sukėlė tokį triukšmą Anglijos Bažnyčioje, kad šalyje Newmano imta rimtai nemėgti. Apie jį imta skleisti gandus, žmonės pradėjo netikėti jo nuoširdumu, mokytumu, abejoti jo tikėjimu.

Newmaną sukrėtė tokia reakcija ir kai kurie Anglikonų Bažnyčios vadovybės žingsniai, atskleidę, kad Romos ir Kenterberio doktrinos samprata labai stipriai skiriasi. 1843 m. rugsėjį Newmanas atsistatydino iš Šventosios Marijos bažnyčios klebono pareigų ir pasitraukė į Litlmorą, kaimišką Oksfordo priemiestį, turintį misijų koplyčią. Čia jis atsidėjo maldai ir Bažnyčios istorijos studijoms. Šiuo intensyvių apmąstymų laikotarpiu Newmanas paskelbė savo tapusia klasika studiją „Esė apie krikščioniškosios doktrinos raidą“. Negana to, jis apsisprendė tapti kataliku. Į Katalikų Bažnyčią jis buvo priimtas 1845 m. spalio 9 d.

Katalikas

Newmanui palikti anglikonybę reiškė nutraukti ryšius su viskuo, ką jis mylėjo ir mėgo. Tik tikėjimas galėjo jį paskatinti priimti taip brangiai jam atsiėjusį apsisprendimą. Viena iš Newmano seserų nutraukė bet kokį bendravimą su juo ir niekada nesusitaikė.

Vyskupas Nicholas Wisemanas, ėmęsis globoti Newmaną, jį ir grupelę jo bičiulių išsiuntė studijuoti į Romą. 1847 m. Newmanas buvo įšventintas katalikų kunigu ir grįžęs į Angliją su draugais įsteigė Oratoriją. Tai tam tikra vienuolinės bendruomenės forma. Oratorijas ėmė steigti šventasis Pilypas Neris šešioliktajame amžiuje. Newmanas dešimt metų vadovavo naujajai bendruomenei ir skaitė viešas paskaitas, skirtas anglikonų ir katalikų savitarpio supratimui skatinti.

Iš pažiūros atrodo, kad nuo tol jam viskas sklandžiai klojosi. Newmanas atrado tikruosius savo namus ir čia buvo sutiktas išskėstomis rankomis. Deja, buvo ne visiškai taip. Kai jis užėmė aukštą padėtį Anglikonų Bažnyčioje, daugelis katalikų jį laikė priešu. Kai jis tapo kataliku, kai kurie katalikai ėmė laikyti jį tarsi savo laimikiu. Vėliau Newmanas aprašė šį niūrų jausmą, persekiojusį jį pirmaisiais metais, kai jis, daugelio nuomone, buvo tarsi „koks laukinis neperprantamas žvėris, sugautas medžiotojo“.

Pirmaisiais metais po atsivertimo į katalikybę Newmanui teko įveikti daug kliūčių dėl jį supusių žmonių įtarimų ir kai kurių apgailėtinų jo vyresniųjų sprendimų. Vienas ekskunigas iškėlė jam bylą dėl šmeižto, nors Newmano apie jį išsakytos pastabos buvo teisingos. Airijos vyskupai jį pakvietė įsteigti katalikų universitetą Dubline. Šį didžiulį užmojį jis sėkmingai įgyvendino devynioliktojo amžiaus šeštąjį dešimtmetį. Tačiau vyskupai lemtingu metu nusprendė nutraukti paramą katalikų universitetui dėl nesutarimų, koks jis turėtų būti. Tad Newmanui teko pažemintam grįžti į Angliją.

Praėjus keleriems metams arkivyskupas Wisemanas, tuo metu jau pakeltas kardinolu, paprašė Newmaną būti naujojo Biblijos vertimo į anglų kalbą redaktoriumi. Newmanas skyrė daug laiko šiam projektui, netgi pats darbavosi su vertėjais. Tačiau paaiškėjo, kad kardinolas pakeitė savo nuomonę.

Nepaisant pažeminimų, Newmanas liko ištikimas Bažnyčiai. Jis tikėjo, kad jei eis klusnumo keliu, Dievas deramu metu jį apgins. Galbūt tai įvyks tik po jo mirties, bet tai įvyks, jei jis liks ištikimas. Tad nors Newmanas pasitraukė iš viešumos, tai įvyko ne todėl, kad jį būtų apėmęs kartėlis. Jis nusprendė verčiau atsidėti kitiems dideliems darbams. Jis savo jėgas atidavė Oratorijos berniukų mokyklai, kurią įkūrė 1859 m. Taigi jo įtaka tapo ne tokia akivaizdi, pridengta, todėl vienas komentuotojas pareiškė, kad Newmanas prarado savo galią.

„Apologija“

1864-ųjų pradžioje Newmanas netikėtai vėl pateko į laikraščių puslapius. Apžvelgdamas knygą apie Anglijos istoriją populiarus anglikonų autorius Charles Kingsley parašė: „Tėvas Newmanas mums sako, kad tiesos dėl tiesos nereikia ir kad iš viso ji neturi būti vertybė Romos dvasininkijai.“ Newmanas buvo priblokštas ir pasipiktinęs. Tai buvo perkūnas iš giedro dangaus. Jis žinojo nieko panašaus nesakęs. Straipsnyje jis buvo puolamas dėl savo asmeninio sąžiningumo. Jam iki tol jau buvo tekę patirti daug tokių puolimų. Bet šį sykį puolimas apėmė katalikų kunigiją ir pačią Bažnyčią.

Kingsley neatsiėmus savo teiginių, Newmanas pasijuto priverstas veikti. Jis ėmė kas savaitę spaudoje dalimis skelbti kai ką panašaus į autobiografiją. Tai buvo Apologia Pro Vita Sua (Mano gyvenimo paaiškinimas, arba apgynimas). Šiame veikale jis papasakojo savo tikėjimo istoriją, kelią į atsivertimą ir sykiu karštai, bet intelektualiai tiksliai ir griežtai gynė Katalikų Bažnyčią.

Kardinolas

Veikiai Newmaną pasiekė teigiami įvairių pusių atstovų atliepai. Jam plaukė laiškai iš jo draugų anglikonų, jis sulaukdavo padėkų iš katalikų kunigų grupių. Žodžiu, Newmanas gaudavo pripažinimo ženklų iš visos Anglijos. Jo įtaka atgijo. Jis vėl ėmė spausdinti savo veikalus ir vesti dialogą su savo buvusiais draugais anglikonais.

Į devynioliktojo amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigą tiek anglikonų, tiek katalikų šviesiausios galvos padarė tokias pačias išvadas dėl Newmano sąžiningumo, meilės ir ištikimybės ieškant tiesos. 1877 m. jis buvo išrinktas pirmuoju savo alma mater – Oksfordo Švenčiausiosios Trejybės kolegijos – garbės nariu. 1879 m. kovą atėjo žinia, kad popiežius Leonas XIII paskelbė Newmaną kardinolu: „Man mesti įtarimai išsklaidyti amžiams.“

Kitus vienuolika metų Newmanas toliau studijavo, rašė ir kalbėjo, kiek jo sveikata leido. Mirė 1890 m. rugpjūčio 11 d., sulaukęs 89 metų. Newmano antkapį puošia jo sukurta epitafija Ex umbris et imaginibus in veritatem –„Iš šešėlių ir vaizdinių į tiesą“.