Palaimintojo Jono Henrio Newmano malda

Žmogus… visada keičiasi. Dienai nepraėjus aš jau priartėju prie mirties. Kad ir koks mano amžius, kad ir kiek man metų, vis siaurėja tarpsnis tarp laiko ir amžinybės… O mano Dieve, aš yru ir dūlu! Aš jau skaidausi į pirminius elementus. Išties mano siela negali mirti, nes Tu ją sukūrei nemirtingą, bet mano kūno pavidalas nuolat virsta dulkėmis, iš kurių yra padarytas.

Viskas po dangumi keičiasi: pavasarį keičia vasara, vasarą – ruduo. Pasaulio likimas keičiasi. Kas buvo aukšta, tampa žema, kas buvo žema, dabar – aukšta. Turtai dingsta ir pranyksta; netenkame artimųjų. Draugai tampa priešais, o priešai – draugais. Mūsų norai, tikslai ir planai keičiasi. Nieko nėra pastovaus, tik Tu, o mano Dieve! Ir Tu esi centras ir gyvenimas visko, kas keičiasi, tų, kurie pasitiki Tavimi kaip savo Tėvu, kurie žvelgia į Tave ir kurie noriai atsiduoda į Tavo rankas.

Aš žinau, o mano Dieve, privalau keistis, jei noriu regėti Tavo veidą! Privalau peržengti mirties virsmą. Kūnas ir siela privalo mirti šiam pasauliui. Mano tikrasis aš, mano siela, privalo keistis, kad atgimtų. Tik šventieji gali regėti Tave… O, paremk savo nekintamumo malone mane, einantį per šį didingą, baimę keliantį, laimingą virsmą… Leisk man diena iš dienos panašėti į Tave ir būti perkeistam iš garbės į garbę, kad visada žvelgčiau į Tave ir remčiausi į Tavo ranką.

Žinau, o Viešpatie, kad privalau pereiti išmėginimus, pagundas ir daugelį konfliktų, kad ateičiau pas Tave. Aš nežinau, kas manęs laukia, bet tai žinau. Taip pat žinau, kad jei Tu nebūtum su manimi, mano keitimasis vyktų ne į gera, o į bloga. Kad ir koks būtų mano likimas, būčiau turtingas ar vargšas, sveikas ar ligonis, turintis draugų ar jų neturintis, visa išeitų į bloga, jei manęs nepalaikytų Pastovusis. Visa išeis į gera, jei turėsiu Jėzų su savimi, tą patį vakar ir šiandien, ir per amžius.

Evangelizacinį katechetinį lankstinuką (12 p.) galima užsisakyti redakcijoje.