Straipsniai
Savo gyvenimo liudijimu, darbų tvarumu ir raštų skelbiama tiesa Jonas XXIII ir Jonas Paulius II parodo, kas iš tiesų yra šventumas. Šventumas skirtas ne tik popiežiams. Jis skirtas kiekvienam, mylinčiam Viešpatį ir branginančiam Jo tautą.
Dievas pasinaudojo savita Jono XXIII gyvenimo istorija, kad išugdytų jį vyru, gebančiu įvesdinti Bažnyčią į naują amžių. Žmonėms Jonas XXIII buvo gyvas visus mylinčio, malonaus, švelnaus, kantraus, kupino gerumo ir gailestingumo žmogaus įsikūnijimas.
Dave Heney rašo apie žmogų, turėjusį nepaprastos įtakos Bažnyčiai ir pasauliui, žmogų, mokiusį mus: „Nebijokite.“ Žmogų, mokiusį, ką reiškia būti tikru žmogumi, – gyventi taip laisvai ir oriai, kaip turi gyventi žmogus, sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Tas žmogus – Jonas Paulius II.
Dievas myli linksmą davėją. Žmonės, gyvenantys giliu tikėjimu, traukia kitus, o ypač jei gyvena juo ne gailėdami ar tarsi verčiami (plg. 2 Kor 9, 7). Ir Jonas XXIII, ir Jonas Paulius II buvo džiaugsmingi „Dievo tarnų tarnai“. Žinoma, abiejų linksmumas reiškėsi savitai. Popiežius Jonas savo dienoraštyje rašė: „Gyvenu Jėzaus gailestingumu, Jėzaus, kuriam aš už viską skolingas ir iš kurio visko tikiuosi.“ Ir jis, ir popiežius Jonas Paulius galėtų pridurti: todėl ir šypsausi!
