TAI YRA MANO KŪNAS
Nuolanki Eucharistijos šlovė
Didumą mūsų gyvenimo valdo įvairiausios taisyklės ir įpročiai. Ryte atsikeliame, prausiamės, šukuojamės valgome pusryčius arba išsyk skubame į darbą. Auginantys vaikus dar ir juos skuba išruošti į mokyklą. Tie, kuriems nereikia skubėti į darbą, imasi namų ruošos. Taigi šiokią dieną visi skubame, lekiame. Po darbo užsukame į parduotuvę ar einame sutvarkyti reikalų ir taip toliau. Mes esame tiesiog įpratę suktis kasdienybės ritmu.
Tas kasdienybės ritmas, viena vertus, suteikia mūsų gyvenimui tam tikros tvarkos ir darnos, kita vertus, pernelyg įsijautę į kasdienybės ritmą galime lengvai užmiršti gyvenimo prasmę, iš akių išleisti jo tikslą. Panašus pavojus mums gresia ir Mišiose. Jei nuolat dalyvaujame liturgijoje, gerai žinome, kokius veiksmus reikia atlikti, kokius žodžius kada būtina ištarti. Žinome, kada dera sėdėti, o kada klūpėti ar stovėti. Mišių struktūra vargu ar gali mus nustebinti. Visi žinome, kas po ko eina, ir tai mums nėra netikėta.
Tačiau, nepaisant įprastų, visiems gerai žinomų apeigų, per kiekvienas Mišias įvyksta kai kas unikalaus, nepakartojamo. Kai tik švenčiame Mišias, pas mus ateina Jėzus, nešdamas naują malonę ir naujus palaiminimus. Kaip ir susitikimas su artimiausiais draugais, šis susitikimas su Viešpačiu nepakartojamu būdu mus atnaujina, padrąsina ir pradžiugina.
Šiame straipsnelyje norime pažvelgti į tai, kas slypi už įprastų Mišių apeigų. Kas gali atverti mūsų akis Jėzui ir leisti labiau atsiverti Jo teikiamiems palaiminimams?
„Paslėptosios Mišios“
O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną (Lk 24, 35).
Luko papasakotas įvykis, nutikęs pakeliui į Emausą, kartais vadinamas „paslėptosiomis Mišiomis“. Velykų sekmadienį pora Jėzaus mokinių keliavo į Emausą, esantį maždaug 11 kilometrų nuo Jeruzalės. Jėzus jau buvo nukryžiuotas, ir tiedu mokiniai keliaudami kalbėjosi apie tai, ką jie matė ir girdėjo. Prie jų prisidėjus Jėzui, mokiniai Jo neatpažino. Kai jie papasakojo Nepažįstamajam, kad liūdi dėl Jėzaus mirties, šis juos papeikė ir ėmė jiems aiškinti tuos įvykius remdamasis Šventuoju Raštu. Juk Rašte išpranašauta, kad Jis prisikelsiąs iš mirusiųjų. Mokiniai klausėsi Sutiktojo žodžių ir jų širdys ėmė spurdėti iš jaudulio, jos užsidegė. Valgant Jėzus palaimino duoną, laužė ją ir davė mokiniams. Ir tą akimirką jie atpažino, kas Jis, bet… Jėzus pranyko jiems iš akių.
Mokiniai taip ir nenuėjo į Emausą, jie taip susijaudino, kad sugrįžo į Jeruzalę kiekvienam papasakoti šios Gerosios Naujienos.
Šis pasakojimas mus moko, kad per Mišias visi galime nukeliauti į tokią vietą, iš kurios aiškiau matysime Viešpatį. Visi galime nukeliauti į tokią vietą, kur Jo žodis kaitriau suliepsnos mūsų širdyse. Visi galime nukeliauti į tokią vietą, kur mūsų liūdesys virs džiaugsmu.
Pabardamas mokinius dėl širdies nerangumo tikėti Jėzus juos skatino keisti širdį, atgailoti. Mišių malda: „Viešpatie, pasigailėk. Kristau, pasigailėk. Viešpatie, pasigailėk“ – yra mūsų atgailos ženklas ir išraiška. Kaip Jėzus, pasitelkęs Raštus, atvėrė tųdviejų mokinių širdis, taip Jis atveria ir mūsų širdis per Šventojo Rašto skaitinius, skelbiamus Žodžio liturgijoje.
Jėzui laužant duoną, mokinių akys atsivėrė, ir jie atpažino Jėzų. Taip mūsų širdies akys atsiveria priimant Komuniją.
Galiausiai kaip mokiniai išsiskubino savo draugams papasakoti apie Jėzų, taip ir mes po Mišių esame siunčiami eiti ir šlovinti savo gyvenimu Dievą.
Jis yra vertas mūsų gyriaus
Juk tai Viešpats! (Jn 21, 7).
Vatikano II Susirinkimo tėvai rašė: „Mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką. Taip jis pratęsė savo kryžiaus auką per amžius, iki ateis, ir mylimajai Sužadėtinei Bažnyčiai patikėjo savo mirties ir prisikėlimo atminimą – maldingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės jungtį, velykinį pokylį“ (Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium, 47).
Mišios yra kur kas daugiau nei Paskutinės vakarienės atpasakojimas. Šio sakramento malonė į vieną brangią ir maloningą valandą suima visa, kas vyko Didįjį ketvirtadienį, Didįjį penktadienį ir Velykų sekmadienį. Taigi Mišios yra vartai, vedantys mus į patį Kristaus kryžiaus ir prisikėlimo slėpinį.
Neseniai lankydamasis Kipre popiežius Benediktas XVI apie šį esminį mūsų tikėjimo slėpinį štai ką sakė: kryžius „yra kankinimo, kančios ir sužlugdymo įrankis, bet sykiu jis išreiškia visišką perkeitimą, galutinį blogio permainymą; būtent dėl to jis yra pats iškalbingiausias iš visų pasaulio matytųjų vilties simbolis“.
Žodžiais visiškas perkeitimas ir galutinis blogio permainymas mums sakoma, kad Dievas nori, jog švęsdami Mišias patirtume kryžiaus galybę, ne vien mąstytume apie jį. Matydami Jėzų galime pradžiugti, kaip pradžiugo Petras. Jėzui prisikėlus, Petras ir Jonas Galilėjos ežere žvejojo. Netikėtai krante pasirodė Jėzus, tačiau, kaip ir pakeliui į Emausą, mokiniai iš pradžių Jo nepažino. Jonui sušukus: „Juk tai Viešpats!“, Petras šoko į vandenį ir nusiskubino kranto link (plg. Jn 21, 1–14).
Štai tokiu jauduliu mus nori apdovanoti Dievas per Mišias. Juk tai Viešpats! Jis yra čia, Jis esti su mumis ant altoriaus. Tai Viešpats! Jis mums atiduoda save, kad galėtume dalyvauti Jo dieviškajame gyvenime. Juk tai Viešpats! Jis kiekvieną iš mūsų apkabina ir kužda mums meilės žodžius. Jis mums sako norįs galingai veikti mūsų gyvenime.
Tai Viešpats! Tad ateikime pas Jį dėkinga širdimi, pasirengę Jį pagarbinti. Ateikime pas Jį išpažindami, kad mes Jo trokštame, kad mums gyvybiškai reikia priimti Jį, Gyvybės Duoną. O tada eikime į pasaulį, sustiprinti gyventi šventą ir Viešpačiui patinkantį gyvenimą.
Šlovės knyga
O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs (Jn 12, 32).
Daugelis teologų Jono evangeliją skirsto į Prologą (1 skyrius), Ženklų knygą (2–13 skyriai) ir Šlovės knygą (13–21 skyriai). Šlovės knyga atspindi visų ankstesnėje dalyje aprašytųjų ženklų išsipildymą kryžiuje, pačiame akivaizdžiausiame Jėzaus šlovės ženkle, ženkle, kuris kiekvieną patrauks prie Jo.
Kaip negyvas, nukankintas kūnas gali būti pats paveikiausias Viešpaties šlovės vaizdinys? Tai neabejotinai pats svarbiausias Evangelijos žinios paradoksas. Kryžius atskleidžia Dievo meilės mums gelmes. Jis atveria Jėzaus ryžtą vykdyti savo Tėvo valią, kad ir kiek tai Jam atsieitų. Kryžius apreiškia šventumą ir nuolankumą To, kuris apsisprendė mirti už kiekvieną iš mūsų. Ant kryžiaus Jėzus apiplėšė save, kad mes būtume apdovanoti dieviškuoju gyvenimu. Jis nusižemino ir susimenkino, kad mes būtume išaukštinti ir pagerbti.
Niekur kitur aiškiau nesuspindi šioji garbė, sklindanti iš nuolankumo, kaip šventosiose Mišiose. Kiekvienoje pasaulio šalyje, ant kiekvienos bažnyčios altoriaus amžinasis Dievo Sūnus Jėzus atsiduoda mums neraugintos duonos paplotėlio pavidalu. Tas, kuris yra visos kūrinijos Viešpats, atsiduoda į mūsų rankas. Tas, kuris visa laiko draugėje, pats leidžiasi nuodėmingų žmonių liečiamas ir valgomas.
Taip, Jėzus tampa visiškai priklausomas nuo mūsų, vildamasis, kad mes Jį priimsime tikėjimu ir leisimės Jo keičiami. Jis žino, kad nors Jis mums atiduoda visą save, iš daugelio mūsų gali tikėtis tik labai maža. Bet Jis vis tiek ateina pas mus.
Matydami tokią meilę, tokį kilnumą ir dosnumą, tokį nuolankumą, negi nesuklupsime prieš Viešpatį dėkinga ir mylinčia širdimi? Negi nepatikėsime Jam savo širdies ir nemelsime Jo keisti mus į savo atvaizdą, į Nukryžiuotojo ir Išaukštintojo atvaizdą?
Štai aš
Keliaudami Velykų link ir švęsdami džiaugsmingą Velykų laiką ne tik mes ieškome Viešpaties. Pirmiausia Jis skuba mūsų pasitikti ir patraukti mus arčiau savęs. Jis per kiekvienas Mišias mums dosniai ir ištikimai atsiduoda. Štai čia Jis, Garbingasis, trokštantis, kad priimtume Jo kvietimą.
Per kiekvienas Mišias Jėzus mums sako: „Myliu tave, trokštu, kad Tu būtum šalia manęs.“ O kad visi išdrįstume į šiuos Jo žodžius atsiliepti: „Štai čia aš, Viešpatie. Trokštu pas Tave ateiti.“
Dievas jus apsčiai tepalaimina šią gavėnią ir Velykų laiku. O kad visi ateitume pamatyti Jo šlovės ir sykiu patys Jį pašlovinti.
