KVIETIMAS IMTIS NAUJOSIOS EVANGELIZACIJOS
Pradėjęs skaityti šį straipsnį pamėgink kelis kartus giliai įkvėpti. Po kelių akimirkų iš visų jėgų iškvėpk. Kaip jautiesi? Juk gerai?
O dabar pamėgink elgtis kitaip. Giliai įkvėpk, bet šį sykį neiškvėpk. Stenkis kuo ilgiau išlaikyti įvėptą orą. Galbūt pavyks nekvėpuoti kokią minutę, bet paskui vis tiek jį iškvėpsi, nevaliodamas ilgiau sulaikyti. Dievas tiesiog sukūrė žmogų tokį. Mes turime ir įkvėpti, ir iškvėpti.
Iš šio pratimėlio galime išmokti kai ko svarbaus apie krikščioniškąjį gyvenimą. Mes, katalikai, turime daugybę progų įkvėpti visas Dievo mums teikiamas dovanas per maldą, Šventąjį Raštą, tikinčiųjų tarpusavio bendrystę ir labiausiai per Eucharistiją. Tačiau visus šiuos palaiminimus reikia ne tik įkvėpti, bet ir iškvėpti. Apie tai ir kalbame šiuose straipsneliuose – apie Viešpaties meilės ir gailestingumo iškvėpimą, dalijantis tikėjimu su mus supančiais žmonėmis.
Pašaukti evangelizuoti
Žodį „evangelizuoti“ tik pastaraisiais dešimtmečiais katalikai ėmė nuolat vartoti. Iki tol buvo priprasta evangelizaciją sieti veikiau su mūsų broliais bei seserimis protestantais, nei su katalikais. Juk dažniausiai būtent jie belsdavosi į duris arba pamokslaudavo gatvėse. Padėtis pasikeitė popiežiui Pauliui VI paskelbus apaštališkąjį paraginimą apie evangelizaciją šiuolaikiniame pasaulyje Evangelii nuntiandi. Šiame dokumente Paulius VI atskleidžia, kad Bažnyčia gyvuoja, jog evangelizuotų, ir kad Dievas visus mus kviečia dalyvauti šioje misijoje.
Tiek Jonas Paulius II, tiek Benediktas XVI, tęsdami Pauliaus VI mokymą, pabrėžė, kad mūsų laikais nepaprastai reikia Naujosios evangelizacijos. Jie mus kvietė atsigręžti į tuos mūsų brolius bei seseris, kurie atsiskyrė ar nutolo nuo Viešpaties ir Bažnyčios, ir į tuos, kurie dar niekada negirdėjo apie Viešpatį, kad jie galėtų priimti Jį ir išganymą. Benediktas XVI netgi įkūrė naują tarnybą Vatikane, skirtą vien tik Naujosios evangelizacijos sklaidai.
Nesusidarykime klaidingo įspūdžio, kad visa tai, ko moko popiežiai, ką skelbia Vatikano tarnybos, tėra profesionalų reikalas ir skirta pirmiausia jiems. Prisipažinkime, kad tūlas pagalvojame sau: „Ką gi aš galiu pasiūlyti? Nesu nei teologas, nei patyręs kalbėtojas. Net nežinau, nuo ko vertėtų pradėti.“ Na tai pažiūrėkime.
Pradėti nuo savęs
Veikiausiai geriausia pradėti nuo savo gyvenimo peržvalgos ir pamąstyti, ką išties galime pasiūlyti. Pamėginkite šią savaitę maldoje apmąstyti jums išlietą Dievo gerumą. Užsirašykite, jūsų nuomone, svarbiausius palaiminimus.
Pirmiausia pamąstykite apie tai, kad Dievas jau prieš sukurdamas jus numanė, kas jūs būsite, ir be galo jus mylėjo. Nuo pat pradžių Jis nusprendė jus palaiminti „visokeriopa dvasine palaima“ (Ef 1, 4). Jis tarsi sudarė jūsų gyvenimo planą, o tas planas – jus nuolat laiminti ir vesti į Jo meilę ir artumą (plg. Jer 29, 10; 2 Pt 1, 6).
Apmąstykite kasdienį Dievo buvimą su jumis. Net niūriausią valandą Jis esti šalia jūsų, net tada, kai esate susitepęs didelėmis nuodėmėmis, Viešpats jums siūlosi padėti. Jis jums teikia nesuskaičiuojamų progų drauge su psalmininku šaukti: „Dėkokite VIEŠPAČIUI, nes jis geras, nes jo ištikima meilė amžina“ (Ps 136, 1).
O dabar pamąstykite apie tos meilės – asmeninės Dievo meilės jums – stiprumą. Juk Jis iš meilės už jus paaukojo savo vienatinį Sūnų. Pamąstykite apie Jėzų, noriai paguldžiusį galvą, kad jūs būtumėte atpirktas ir pripildytas Jo Dvasios (plg. Jn 10, 9).
Taip pat pamąstykite apie visas Tėvo jums duotas dovanas ir ypač apie pačią įstabiausią Dovaną – Šventąją Dvasią. Apmąstykite visa tai, ką Jis jums suteikė per Krikštą, visa, ką Jis nepaliauja teikęs per Eucharistiją, Sutaikinimo sakramentą, jūsų šeimos narius, parapijos bendruomenę ir draugus. Jis vis pakelia jus suklupusį, atleidžia ir dovanoja, išgydo visas jūsų žaizdas. Užkluptiems iššūkių ir išmėginimų Jis teikia savo išmintį, stiprybę ir paguodą!
Kiekvienas geras davinys ir kiekviena tobula dovana ateina iš mūsų dangiškojo Tėvo (plg. Jok 1, 17). Tai žinant daug lengviau skelbti aplinkiniams žmonėms gerąjį ir maloningąjį Dievą. Pasak popiežiaus Benedikto XVI, mes paprasčiausiai dalijamės „ta neįkainojama dovana, kurią Dievas panoro mums suteikti“.
Tiesiog ženkime pirmąjį žingsnį
Ar to pakanka, kad pasitikėdami eitume į pasaulį? Išlieka kliūtys: „Juk pamokslauti turėtų kunigai.“ „Aš neturiu dalijimosi savo tikėjimu dovanos.“ „Esu per senas / per jaunas / pernelyg drovus / pernelyg baikštus, kad evangelizuočiau.“ „Neesu toks patrauklus / uždegantis / sumanus / mokantis bendrauti / šventas, kad imčiausi evangelizuoti.“
Išties kiekvienam iš mūsų kyla vis kitokių sunkumų, kiekvienas turime vis kitokių silpnybių. Kiekvienas iš mūsų galėtų būti geresnis krikščionis ar išraiškingesnis kalbėtojas. Bet tai nėra lemiantis dalykas. Svarbiausia yra tai, kad Jėzus mus pašaukė, o Jis žinojo, ką daro. Dievui patinka pasirinkti vykdyti Jo valią tuos, kurie pasauliui atrodo kvaili ir silpni, kad sugėdintų išminčius ir galiūnus (plg. 1 Kor 1, 27). Taip Dievas parodo, kad Jis vienas yra viršum visų. Taigi nesvarbu, ar laikote save tinkamu šiam darbui, Dievas jus pasirinko būti Jo liudytoju!
Savo vaikų labui tėvai viską padarys. Jie niekada nepaliaus mylėję savo vaikų. Jų meilė niekada nesibaigs. Jie netgi imsis nemielo darbo dėl savo vaikų, padarys dėl jų tai, ko šiaip nė neįstengtų. Ir padarys tai vien dėl to, kad yra tėvai. O Dievas juos už tai palaimins!
Jūs galite būti nenorus, bet drauge uolus evangelizuotojas, panašiai kaip tėvai, prisiverčiantys visa daryti dėl savo vaikų. Dievas vis tiek veikia per jus. Jis laimina netgi patį menkiausią jūsų žingsnelį evangelizacijos linkme. Tereikia atsistoti ir žengti žingsnį. Labai tikėtina, kad tolesnį žingsnį žengti bus lengviau. O toliau viskas eisis dar lengviau, tarsi savaime.
Nelygus bendradarbiavimas
Vienądien, dar tik pradėjęs savo viešąją tarnystę, Jėzus paliepė žvejui, vardu Simonas Petras, irtis gilyn ir užmesti tinklus, nors šis buvo ką tik grįžęs iš žvejybos nieko nesugavęs. Nors Petras ir paprieštaravo tokiam poliepiui, bet vis dėlto padarė, ko Jėzus prašė, ir žūklė buvo stebuklingai sėkminga (plg. Lk 5, 1–11).
Suprantama, Lukas šį nutikimą pasakoja ne norėdamas pamokyti išmoningos žvejonės. Jis nori mus pamokyti, kaip tapti žmonių žvejais. Tam reikia ištvermės ir gebėjimo pasitikėti Viešpačiu. Lukas ketina parodyti, kad evangelizacija – tai išties nelygus bendradarbiavimas su Jėzumi. Teisybė, kad mes turime jai skirti laiko ir kūrybiškai dalytis savo tikėjimu. Teisybė, kad kartais evangelizuoti mums bus sunku. Tiesybė ir tai, kad kartais galime pristigti drąsos evangelizuoti. Bet iš esmės evangelizacija pirmiausia yra Dievo darbas.
Kad ir koks sunkus darbas mums atrodytų evangelizacija, kad ir kokiomis bergždžiomis laikytume savo pastangas evangelizuoti, atminkime, kad mes teesame tik žinios nešėjai. Svarbiausias yra Viešpats, keičiantis žmonių širdis ir suteikiantis jiems gyvą tikėjimą. Mes turime atlikti savo dalį, bet Dievo dalis daug didesnė ir daug įstabesnė. Tad jei jaučiatės neryžtingas, jei stinga drąsos, kaip Petrui tąryt Galilėjos ežere, atsiminkite, kad evangelizacija pirmiausia yra ne jūsų darbas, o Jėzaus. Nėra taip, kad viskas priklauso tik nuo jūsų. Tad pamėginkite atsipalaiduoti. Duokite Viešpačiui erdvės veikti. Pamatysite, kad Jis palaimins jūsų pastangas daug apsčiau, nei tikitės.
Aš esu su jumis
Kalno pamoksle Jėzus mokiniams sakė, kad jie yra „pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14). Jis jiems liepė: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“ (Mt 10, 8). Šie Jėzaus žodžiai lygiai taip pat tinka ir mums. Juk ir mes esame Jėzaus mokiniai. Jis kiekvieną iš mūsų pašaukė eiti į pasaulį ir padaryti Jo mokiniais visų tautų žmones (plg. Mt 28, 19). Tai ką Jėzus pažadėjo mokiniams Velykų sekmadienį, Jis žada ir mums, kai dalijamės savo tikėjimu: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).
