Meditacijos
Trečiadienis, gegužės 1
Apd 15, 1–6
Apaštalai ir vyresnieji susirinko šio klausimo apsvarstyti (Apd 15, 6).
Paulius ir Barnabas nuvyko į Jeruzalę kilus aštriam klausimui. Kai kurie tikintieji iš Judėjos, atvykę į Antiochiją, kurios Bažnyčiai vadovavo Paulius ir Barnabas, iš pagonių kilusiems krikščionims ėmė piršti mintį: neva jie turi būti apipjaustyti ir laikytis Mozės Įstatymo reikalavimų, kitaip nebus išgelbėti.
Nesunku įsivaizduoti, kad dėl to kilo nemaža sumaištis, tad abu apaštalai nusprendė šį klausimą iškelti dalyvaujant Petrui ir kitiems Jeruzalės Bažnyčios vadovams. O sykiu jiedu stengėsi pajusti, kurlink veda Šventoji Dvasia.
Susirinkę apaštalai ir vyresnieji mėgino išspręsti šį klausimą ne tik tam, kad išsaugotų tvarką ir drausmę Bažnyčioje. Jiems labiausiai rūpėjo išsaugoti Kristaus kūno vienybę. Suvokdami, koks didis lobis jiems patikėtas, jie troško padaryti visa, kas buvo jų galioje, kad jį išsaugotų. Buvo akivaizdu, kad dėl apipjaustymo klausimo radosi grėsmė, Bažnyčia galėjo suskilti, ypač didelė grėsmė kilo naujųjų, labiausiai pažeidžiamų Bažnyčios narių tikėjimui. Tad apaštalai ir vyresnieji susirinko kaip broliai Viešpatyje pasikalbėti, pasimelsti ir įsiklausyti į tai, ką sako Šventoji Dvasia.
Gyvenime visi susiduriame su iššūkiais. Todėl gyvybiškai svarbu prašyti Šventąją Dvasią mus vesti ir mums vadovauti! Taip pat be galo svarbu likti su savo broliais ir seserimis Viešpatyje! Juk negalime net numanyti, kokie išminties ir padrąsinimo žodžiai pasieks mus iš jų lūpų. Ir tai bus paties Viešpaties žodžiai. Apaštalų darbų knygos pasakojimai atskleidžia, kad būdami klusnūs Dvasiai ir laikydamiesi vieni kitų būsime Dievo apdovanoti gyvenimu ir galybe.
Dievas mus veda ir mums vadovauja įvairiopai. Ypač mus guodžia ir sustiprina, kai Jis nusprendžia prabilti į mus per artimą draugą ar šeimos narį. Tad pasekite Pauliaus ir Barnabo pavyzdžiu. Likdami arti brolių ir seserų Kristuje, esate arti Šventosios Dvasios.
Šventoji Dvasia, dėkoju Tau už išminties ir stiprybės pažadą. Atverk mano ausis, kad išgirsčiau Tavąjį balsą. Atverk mano širdį, kad Tavimi dar labiau pasitikėčiau.
Ps 122, 1–5; Jn 15, 1–8
Ketvirtadienis, gegužės 2
Jn 15, 9–11
Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau (Jn 15, 9).
Viešpatie, argi gali būti, kad Tu mane myli taip pat, kaip Tėvas Tave myli? Argi gali būti taip, kad ta meilė, kuri yra pati Trejybės esmė, yra ta pati meilė, kurią Tu lieji man? Tai man per sunku netgi suvokti!
Kartais, mąstydamas apie savo nevertumą, mintiju, kokia maloninga, švelni, kantri ir atlaidi Tavo meilė. Išties ji tokia ir yra, bet ji nepalyginamai didesnė nei atlaidumas už mano nuodėmes!
Viešpatie, Tėvas Tave myli begaline meilė! Ji yra kuriamoji ir gyvybę teikiančioji meilė, ji be paliovos srūva, yra visada nauja, bet niekada nekintanti. Tokią pačią meilę Tu parodei sukurdamas pasaulį. Tai meilė, daranti Tavo kūriniją gerą, darnią ir kilnią. Tokia meile Tu myli ir mane. Tu sukūrei mane, nes norėjai, kad aš būčiau Tavo meilės ir kilnumo dalininkas. Tu sukūrei mane, nes norėjai, kad būčiau Tavo gerumo pasauliui atspindys. Ir tai ne viskas. Diena iš dienos Tu nuolat lieji savo meilę į mane, lieji netgi tada, kai aš nepajėgiu jos jausti, matyti ar pajusti!
Jėzau, mąstydamas apie Tėvo žvilgsnį į Tave, aš netenku žado. Mėgindamas įsivaizduoti į Tave džiugiai ir maloniai žvelgiantį Tėvą, pristingu žodžių, mano iškalba ir vaizduotė per menkos. O paskui, Jėzau, nustėrstu iš susižavėjimo ir nuostabos, kad Tu žvelgi į mane su tokia pačia meile. Aš iškaistu nuo Tavo meilės liepsnos. Juk Tu matai mane tokį gerą, kokį mane sukūrei, matai mane kaip savo atvaizdą, Tu paremi kiekvieną mano žingsnį Tavęsp.
Dėkoju Tau, Jėzau! Savo nepaprasta meile Tu mane panardini į Trejybės meilę! Tu mane padarai dalininku dieviškojo gyvenimo, kuriuo danguje džiaugiesi su Tėvu ir Šventąja Dvasia. Tu taip išpleti mano akiratį, kad aš galiu matyti ne tik save, mano žvilgsnis gali pasiekti ir Tavo tobuląją amžinybę. Žinau, kad visa tai tėra trupiniai, palyginti su Tavo meile man. Bet aš vis tiek sakau: Jėzau, myliu Tave!
Viešpatie, padaryk mano širdį tokią plačią, o dvasią tokią skaidrią, kad aš bent truputėlį suvokčiau Tavo man liejamą milžinišką meilę!
Apd 15, 7–21; Ps 96, 1–3. 10
Penktadienis, gegužės 3
Šv. apaštalai Pilypas ir Jokūbas
Jn 14, 6–14
Viešpatie, parodyk Tėvą (Jn 14, 8).
Nežinome, kaip klostėsi šių apaštalų gyvenimas po Jėzaus prisikėlimo. Tačiau Evangelija pagal Joną pateikia keletą įdomių įžvalgų apie apaštalą Pilypą. Jam kelis kartus pavyko žodžiais nusakyti tai, ką kiti mintijo ar norėjo sužinoti. Tikėtina, kad Jėzaus atsakymai sustiprino visų jų, o ypač Pilypo, turėjusį drąsos uždavinėti klausimus, tikėjimą.
Pačioje Jėzaus tarnystės pradžioje ne kas kitas kaip Pilypas papasakoja savo draugui Natanaeliui apie rabį iš Nazareto (plg. Jn 1, 43–46). Užuot vėlęsis į teologinį ginčą su abejojančiu Natanaeliui, Pilypas jį pakviečia ateiti ir pačiam įsitikinti. O Jėzus, kiaurai permatantis Natanaelį, padaro visa kita.
Jėzus, prieš pamaitindamas tūkstantinę minią, teiraujasi Pilypo, kur reikės imti duonos žmonėms pavalgydinti (plg. Jn 6, 5–7). Pilypo atsakymas rodo, kad mokiniai dėl to suko galvą. Jų akimis, nebuvo jokios išeities. Bet laikydamasis Jėzaus nurodymų Pilypas drauge su kitais tampa stebuklo liudininku. Iš jo paaiškėja, kad Jėzus duoda tokį maistą, kokio nepristigsime per amžius. Pagonims panorus pamatyti Jėzų, Pilypas perdavė Jėzui jų prašymą (plg. Jn 12, 20–22). O šiandienos skaitinyje būtent Pilypas pasakė tai, ko visi norėjo: „parodyk Tėvą“.
Jėzus retai kada tiesmukai atsako į Pilypo klausimus. Pilypas turi įdėmiai klausytis ir vis permąstyti Jėzaus žodžius, kad juos geriau suprastų. Nežinome, kaip toliau susiklostė graikų ir daugumos kalbos šlaituose sėdėjusių žmonių gyvenimas, bet Pilypas įsitikino – verta atiduoti savo gyvenimą ir gyvybę už Jėzų. Galbūt ir tu gali naudotis tokia dovana kaip Pilypo – užduoti Viešpačiui klausimus.
Kartais naudojimasis tokia dovana reiškia ištvermingai melstis, kol išgirsi Viešpatį atsakant į giliausius tavo širdies apmąstymus. Kartais tai reiškia užtarti kurį nors žmogų savo širdies tyloje, kartkartėmis tai reiškia gilintis į Raštą, norint pagrįsti savo įsitikinimus. O kartais tai reikš pasiteirauti draugo, ar negalime kokia nors intencija pasimelsti drauge?
Svarbiausia kviesti Viešpatį būti drauge ir akylai stebėti, ką Jis daro. Jėzau, išmokyk mane būti tikru draugu, koks buvo Pilypas.
1 Kor 15, 1–8; Ps 19, 2–5
Šeštadienis, gegužės 4
Apd 16, 1–10
Po šio regėjimo mes nedelsdami nutarėme keliauti į Makedoniją, įsitikinę, jog Dievas mus pašaukė skelbti jiems Evangelijos (Apd 16, 10).
„Ar girdi mane? Ar bent klausaisi, ką sakau?“ Tokiais ar panašiais žodžiais tėvai arba mokytojai kartais subara nedėmesingus vaikus. Bet ne tik vaikams reikia išmokti ir girdėti, ir klausytis. Ir visiems mums. Mes girdime kalbančius žmones, bet jei norime užmegzti su kuriuo nors iš jų ryšį, turime mokėti aktyviai klausytis. Ypač svarbus šis įgūdis kalbant apie mūsų ryšį su Dievu.
Kalbant apie Dievo klausymąsi, dažna problema yra ta, kad mes ne visada žinome, ko turėtume klausytis. Mat Dievas kartais kalba tokiais žodžiais, kurių negirdi mūsų ausys. Kartais vargiai atpažįstame Jo balsą dėl savo iškreiptų lūkesčių. O kartais net nesumojame, kaip Dievas turėtų kalbėti. Ir mums, kaip mokinukams, reikia mokytis įdėmiai klausytis, be to, nenumoti ranka, neva mes nieko negirdime, tai Dievas ir neturi ką pasakyti.
Apaštalų darbų knygoje rašoma, kaip apaštalai mokėsi klausytis Šventosios Dvasios. Ir mes sekime jų pavyzdžiu. Pradėję misijas Paulius ir jo palydovai turėjo nuolat klausytis, kurlink juos veda Šventoji Dvasia. Jie išmoko iš Petro, Jono ir kitų pirmųjų mokinių nuolatinės maldos, ji tapo jų įpročiu, išmoko bendrystės ir meilės Raštui (plg. Apd 2, 42). Jiems to reikėjo, nes per maldą, bendrystę, per Raštą kalba Dievas. Bet jie išmoko išgirsti Jo balsą ir kitaip: mesdami burtus (plg. Apd 1, 26), priimdami angelo vedimą (plg. Apd 8, 26) ir įžvelgdami ženklą matytame regėjime (plg. Apd 9, 3; 10, 11).
Mūsų galbūt neaplanko regėjimai ar angelai, kaip aplankė Paulių, Luką ir kitus mokinius, bet jei liksime budrūs, išvysime kitų ženklų. Pirmiausia tikėkimės jų gauti per Šventojo Rašto žodžius ir Bažnyčios mokymą. Bet Dievas dažnai prabyla ir per mūsų gyvenimo aplinkybes, per brolius bei seseris krikščionis, netgi per kūrinijos grožį ir didybę. Dievas nori mus mokyti ir vesti. Ir Jis mus įvairiopai veda. Tad šiandien įdėmiai stebėkime ir klausykimės. O tada išgirsime, ką Dievas mums nori pasakyti.
Šventoji Dvasia, tikiu, kad Tu nori man kalbėti. Mokyk mane Tavęs klausytis.
Ps 100, 1–3. 5; Jn 15, 18–21
Sekmadienis, gegužės 5
Jn 14, 23–29
Aš jums palieku ramybę (Jn 14, 27).
Retai kada Šventojo Rašto pastraipa būna tokia trejybinė kaip šios kelios eilutės. Tai ištrauka iš Jėzaus atsisveikino kalbos per Paskutinę vakarienę, tai paskutiniai Jo žodžiai mokiniams prieš Jį suimant ir nukryžiuojant (plg. Jn 13–17). Penkiuose atsisveikinimo kalbos skyriuose Jėzus kalba apie Dievo–Trejybės santykį su savo tauta. Tie skyriai mums atskleidžia, kad Dievas trokšta kiekvieną asmenį patraukti savęsp, drauge jie parodo, ką turėtume daryti, kad būtume pilni Dievo ramybės.
Daugelį šiandienos ištraukos temų galime rasti visuose penkiuose Jėzaus atsisveikino kalbos skyriuose. Jėzus mokiniams sako, kad Tėvas juos be galo myli, Jis jiems atskleidžia, kad Jo Tėvas nori įsikurti visų Jį mylinčių žmonių širdyse. Jėzus kalba apie Šventosios Dvasios vaidmenį mūsų gyvenime ir apie palaiminimus, kuriuos patirsime klausydami Dievo įsakymų. Keliais glaustais sakiniais Jėzus pasako nepaprastai daug apie Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią!
Trejybė yra mūsų tikėjimo slėpinys, bet tam, kad patirtume Trivienio Dievo teikiamą ramybę, nereikia jo tobulai suvokti. Tik kai kurie iš mūsų išmano laikrodžio, mašinos ar kompiuterio mechanizmą, bet visi šiais prietaisais naudojamės. Netgi sunkiai be jų išsiverčiame. Taip ir su Dievu. Jėzus, sakydamas: „Aš jums palieku ramybę“, mums siūlo dalyvauti Trejybės darnoje ir bendrystėje. Jis mums dovanoja tikrą ir tvarią ramybę.
Ta ramybė – ne tik mielas jausmas. Tai malonė būti šventam ir pasipriešinti blogiui. Tai malonė atleisti. Tai malonė, primenanti mums, kad Dievas yra su mumis ir kad mums nereikia nieko bijoti (plg. Jn 14, 27). Tau dvasinė ramuma, kylanti iš Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.
Jėzau, trokštu dabar ir visados būti kupinas Tavo ramybės.
Apd 15, 1–2. 22–29; Ps 67, 2–3. 5–6. 8; Apr 21, 10–14. 22–23
Pirmadienis, gegužės 6
Apd 16, 11–15
Viena dievobaiminga moteris, vardu Lidija, <…> ėmė klausytis, ir Viešpats atvėrė jos širdį Pauliaus žodžiams (Apd 16, 14).
Melsdamasi ant upės kranto Filipuose Lidija tikriausiai nesusivokė stovinti ir prie kitos upės – prie čiurlenančios dieviškosios malonės srovės. Tą šabą ji išgirdo Paulių, skelbiantį Jėzų. Ir išgirsta žinia iš esmės pakeitė jos gyvenimą. Lidijos istorija – puikus pavyzdys, koks būna atsivertimas. Atsivertimas – tai perkeitimas, kurį sudaro du pagrindiniai elementai: Dievo malonė ir mūsų atsakas į Jo malonę. Lidijai tądien neabejotinai buvo išlieta malonė. Pirmiausia malonė į ją padvelkė per žinios skelbėją Paulių. Iš Pauliaus Lidija išgirdo apie Jėzų. Ji ėmė klausytis, ir „Viešpats atvėrė jos širdį“ (Apd 16, 14). Kitaip tariant, ją giliai sujaudino išgirstoji žinia. Šis širdies atvėrimas taip pat yra malonės veikimas! Lidija ne tik gavo malonę, bet ir atsiliepė į ją. Ji dėmesingai klausėsi skelbiamos Naujienos ir pajutusi jaudulį širdyje pasiprašė pakrikštijama. Apie tai, ką ji patyrė, Lidija tikriausiai papasakojo savo namiškiams, nes ir jie buvo pakrikštyti! Štai atsivertimo metmenys: Dievas suteikia malonę, mes į ją atsiliepiame, padariniai – galingas virsmas, perkeitimas.
Pats geriausias atsivertimo elementas – tai, kad Dievas nori, jog mes ir toliau jį patirtume savo gyvenime, nesvarbu, ar mes užaugome Bažnyčioje, ar atsivertėme iš netikėjimo į tikėjimą. Dievas nori, kad malonė vis srūtų, mes į ją vis atsilieptume ir kad nuolat vyktų mūsų perkeitimas, nes mūsų gyvenime visada esti sričių, kurias reikia naujai atgręžti į Jėzų.
Be to, nuolatinis atsivertimas gali vykti bet kada ir bet kur. Lidiją Viešpats užklupo besimeldžiančią. Ir mūsų širdys dažniausiai atsiveria Viešpačiui, kai meldžiamės ar klausomės žinios nešėjo – Šventojo Rašto ar draugo žodžių. Pajutę, kad Jėzus mus kviečia keisti savo mąstyseną ar veikimo būdą, būkime tikri, kad Jis drauge siūlo malonę, padedančią Jo žodžiams dar giliau įsigerti mums į širdį ir atsiliepti.
Lidija tą šabą įbrido į Dievo malonės upę ir leidosi jos srovės nešama į pačias Dievo meilės sietuvas. Ir mes nebijokime bristi į Dievo malonės upę!
Viešpatie Jėzau, atverk mano širdį Tavo žodžiams, teikiantiems gyvybę ir gyvenimą.
Ps 149, 1–6. 9; Jn 15, 26 – 16, 4
Antradienis, gegužės 7
Jn 16, 5–11
„Kristus žemėje įvykdė viską, kas turėjo būti atlikta. Tačiau būtinai reikėjo, kad mes taptume dieviškos Žodžio prigimties dalininkais ir dalyviais, kitaip sakant, mūsų gyvenimas, kurio išsižadėjome, turėjo būti visiškai perkeistas į kitą, naują ir šventą gyvenimą. O tatai galėjo įvykti tik Šventosios Dvasios bendrystėje.
Pats tinkamiausias laikas atsiųsti ir mumyse išlieti Dvasią buvo tada, kai iškeliavo mūsų Išganytojas Kristus.
Mat kol Kristus gyveno su tikinčiaisiais vis dar būdamas kūne, tai, mano nuomone, jiems atrodė visokio gėrio teikėjas. Tačiau kai tėjo laikas ir būtinybė žengti pas Tėvą, Jis būtinai turėjo per Dvasią pasilikti savo tikinčiuosiuose ir per tikėjimą apsigyventi mūsų širdyse, kad savyje turėdami Viešpatį galėtume su pasitikėjimu šaukti: „Aba, Tėve“, lengvai siekti bet kokios dorybės, be to, tapti galingi ir nenugalimi šėtono klastomis bei žmonių išpuoliais, mumyse apsigyvenus visagalei Dvasiai.
O kad Dvasia, apsigyvenusi žmonėse, visiškai juos perkeičia ir atnaujina naujajam gyvenimui, juk kiekvienam lengva parodyti tiek Senojo, tiek Naujojo Testamento liudijimais.
Štai šventasis Samuelis, kalbėdamas Sauliui, sakė: Tave pagaus Viešpaties Dvasia, ir tapsi kitokiu žmogumi. O palaimintasis Paulius bylojo: Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į Jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas. Viešpats yra Dvasia. Ar matai, kad Dvasia tarsi perkeičia pagal savo atvaizdą tuos, kuriuose Ji apsigyvena? Nuo rūpesčio žemiškais dalykais Ji lengvai nukreipia žvilgsnį vien į tai, kas yra danguje, o silpną baikštumą paverčia veržlia ir tauria dvasios jėga. Dėl to nekyla abejonių, nes matome kupinus drąsos Viešpaties mokinius, Dvasios taip paveiktus ir sustiprintus, kad persekiotojų puolimai jų niekaip neįstengė palaužti, ir jie tvirtai laikėsi Kristaus meilės.
Tad teisingi yra Viešpaties pasakyti žodžiai: Jums geriau, kad aš grįžtu į dangų. Mat atėjo metas nužengti Šventajai Dvasiai“ (Iš šventojo vyskupo Kirilo Aleksandriečio Evangelijos pagal Joną komentaro).
Ateik, Tiesos Dvasia, ir vesk mus į tiesos pilnatvę.
Apd 16, 22–34; Ps 138, 1–3. 7–8
Trečiadienis, gegužės 8
Apd 17, 15. 22 – 18, 1
Taigi aš noriu skelbti jums tai, ką jūs nepažindami garbinate (Apd 17, 23). Jaunoji Helen Keller mokydamasi pažinti pasaulį sutiko garsų pamokslininką, kuris ją įvesdino į krikščionybę. Helen sušuko: „Aš visada žinojau, kad Jis yra, bet nežinojau Jo vardo!“
Atėniečiai, priėmę Pauliaus atneštąją žinią, veikiausiai jautėsi panašiai kaip Helen Keller. Tarp daugelio jų šventyklų stovėjo ir altorius Nežinomam Dievui (plg. Apd 17, 23), turėjęs laiduoti, kad nė viena dievybė neliks nepagarbinta. Žmones Atėnuose sudomino Pauliaus pamokslavimas, bet jo žinia jiems atrodė keista ir vargiai priimtina. Kai kurie pamanė, kad Paulius skelbia du skirtingus dievus – vieną vardu Jėzus ir dievybę Anastasis – Prisikėlimas.
Paulius iš pradžių šiuos pagonis stabmeldžius veikiausiai laikė nešvariais ir tikrai vertais Dievo pasmerkimo, bet dabar jis juos gerbė kaip Dievo vaikus, laukiančius nušvintančios tiesos. Tad vadovaujamas tiesos Dvasios(plg. Jn 16, 13), kurią, kaip skaitėme šiandienos Evangelijoje, pažadėjo Jėzus, Paulius taip pakreipė savo kalbą, kad jie jį suprastų. Jis nekalbėjo itin aštriai ir nesmerkė savo klausytojų. Paulius stengėsi įsijausti į jų kultūrą, remtis jų tikybos žodžiais mokydamas apie vieną Kūrėją Dievą ir Atpirkėją Kristų. Tądien paskui Paulių nepatraukė visi jo klausytojai, bet keli klausytojai priėmė jo žodžius į širdį. Dievo žodžio sėkla buvo pasėta, žmonės norėjo dar daugiau sužinoti.
Mūsų dienomis daugelis žmonių yra panašūs į Pauliaus laikų atėniečius. Jie yra ištroškę dvasinių dalykų, bet maža ką tenutuokia apie vieną tikrąjį Dievą. Jie šį tą girdėjo apie Jėzų ir Jo prisikėlimą, bet taip ir nesuvokė, kuo tai susiję su jais. Jie kartais netgi nueina į bažnyčią, bet iki šiol taip ir nepermanė Dievo meilės gelmės.
Ir štai Dievas šaukia tave. Tu esi dalininkas Jo plano įžiebti Jėzaus meilės ugnį Jo ieškančiųjų ir net nesuvokiančių, kad Jo ieško, širdyse. Tau nereikia būti iškalbiam kaip Paulius, kad perteiktum Kristaus vilties žinią. Tavo ištarti su meile žodžiai gali perkeisti gyvenimą, ypač jei juos sustiprini savo gyvenimo liudijimu. Tad skubėk bendradarbiauti su Dievu. Jis nori tave pasitelkti savo meilės žiniai skelbti.
Šventoji Dvasia, vesk mane, kaip vedei apaštalą Paulių, pas tuos, kurie ieško tiesos.
Ps 148, 1–2. 11–14; Jn 16, 12–15
Ketvirtadienis, gegužės 9
Jn 16, 16–20
Šiose Evangelijos pagal Joną eilutėse, rodos, sumišęs džiaugsmas ir liūdesys, įtampa ir viltis. Jėzus kalba apie „valandėlę“, likusią iki Jo mirties, ir apie neilgai truksiančią „valandėlę“, po kurios mokiniai vėl Jį išvys. „Valandėlė“ – tai visai trumpas laiko tarpas, bet iš savo patirties žinome, kad jis gali labai prailgti, kai būna liūdnas ar net skausmingas, kai tenka verkti ir vaitoti. Tokiomis skausmo valandėlėmis daugelis iš mūsų išgyvena neviltį, yra gundomi skausmingai klausti: „Viešpatie, kur Tu?“ Ir, priešingai, džiaugsmo valandėlės, išgyvenant Viešpaties artumą, rodos, tokios trumpos ir greitai prabėgančios. Bet Jėzus žada, kad mūsų liūdesys pavirs džiaugsmu, ne tik džiugiomis valandėlėmis, trumpomis prošvaistėmis, bet tikru Dvasios atnaujinto gyvenimo džiaugsmu.
Tiesa, ir mes kaip mokiniai turime prisipažinti Jėzui, kad „Mums neaišku, ką jis kalba“ (Jn 16, 18). Kas gi ta valandėlė? Ką reiškia: „Aš einu pas Tėvą“? Taip, mokinių gyvenime, atrodo, galiausiai paaiškėjo, kas buvo toji valandėlė, bet ką ji reiškia man? Nesidrovėkime klausti Jėzaus, nes tik Jis vienas gali mums atsakyti.
Prisipažinti: „Mums neaišku“ – tai nuolankumo ženklas. Jo labai reikia, kad atsivertume Viešpačiui, kad Jis galėtų parodyti mums, jog turime pakelti skausmo, baimės, liūdesio valandėles, idant kaip kviečių grūdas apmirtume ir subrandintume gausių vaisių. Tų liūdesio ir skausmo valandėlių, kai, atrodo, nematome Viešpaties, mums reikia, kad Jo perkeisti leistumės įvedami į naujojo gyvenimo džiaugsmą, truksiantį jau ne valandėlę ir ne kelias valandėles. Jėzus mus veda pas Tėvą, ten, kur džiaugsmas yra amžinas. Anot šv. Teresės Avilietės, visa praeina, vien tik Dievas lieka. Tad nebijokime skausmo valandėlių, mus it kviečio grūdus brandinančių susitikimui su Viešpačiu – ne tik amžinajame gyvenime, bet ir kasdienybėje.
Jėzau, Amžinasis Meilę kvepiantis Žodi, atsiųsk mums Šventąją Dvasią, apšviečiančią mūsų protą mylinčiu pažinimu ir sustiprinančia širdį išpažinti ir pašlovinti savo Viešpatį. Teuždega Ji mus džiaugsmu, kurio pasaulis nesupranta ir kuris trunka ne trumpą valandėlę, bet amžinai.
Apd 18, 1–8; Ps 98, 1–4
Penktadienis, gegužės 10
Apd 18, 9–18
Vieną naktį Viešpats regėjime prabilo Pauliui: „Nebijok! Kalbėk ir netylėk! Aš esu su tavimi“ (Apd 18, 9. 10).
Jėzus nepavargdamas mus drąsina, prašo nebijoti. Turėtume verčiau pasitikėti Juo. Pasitikėti ne todėl, kad Jis laiduoja ypatingą išeitį, bet kad Jis visada yra su mumis. Jis vienintelis mato, kaip visa yra iš tikrųjų, pro Jo akis nepraslysta nė menkiausios visumos detalės, Jis regi tai, ko mes nematome. Pavyzdžiui, Jėzus patikino Paulių, kad Jis turi daug draugų Korinte; panašiai Dievas patikino Eliją, kad Izraelyje yra septyni tūkstančiai ištikimų tikinčiųjų (plg. 1 Kar 19, 14–18). Tad pamąstyk, kas šiandien tave verčia baimintis, o tada pasakyk sau didesnę tiesą. Ar bijaisi, kad prarasi darbą ir negebėsi susirasti kito? Bet Jėzus, pažįstantis darbo skonį, yra su tavimi. Tad ko tau bijotis?
Galbūt bijaisi, kad apvilsi sutuoktinį, kad neįstengsi patenkinti jo lūkesčių? Bet Jėzus, pašaukęs tave priimti Santuokos sakramentą, yra su tavimi! Dievas kiaurai permato tave ir tavo sutuoktinį. Jis yra atsakingas už tavo santuoką. Tad ko bijotis?
O gal baiminiesi prarasti artimą ir brangų žmogų? Jėzus yra Draugas, kuris mums gali būti artimesnis nei brolis ar sesuo. Jis su tavimi. Dievas atsako už mūsų santykius, Jo rankose – mūsų artimųjų gyvenimas ir mirtis. Tad nebijok! Bijai apvilti Dievą? Jėzus, įveikęs Gundytoją, yra su tavimi. Dievas atleidžia net pačias didžiausias nuodėmes. Tad ko bijotis?
Baiminiesi, kad tavo jau suaugęs vaikas atkakliai laikosi blogų pasirinkimų? Bet Jėzus, kuris myli tavo vaikus netgi labiau nei tu, yra su tavimi. Dievas, kuris bet kurią situaciją gali išvesti į gera, laiko tavo vaiko ateitį savo rankose. Tad ko gi bijai?
O gal bijai, kad jau per vėlu atkurti pašlijusius santykius ar tapti nuolankesniam? Jėzus, Naujoji Pradžia ir Pirmasis, įveikęs mirtį, yra su tavimi. Dievas toliau darbuojasi tavyje ir pasaulyje. Tad ko gi bijoti? O gal bijai mirties? Jėzus, kentėjęs ir miręs už tave ir trečią dieną prisikėlęs iš mirusiųjų, yra su tavimi. Dievas žino visas tavo gyvenimo dienas. Nėra ko bijoti!
Jėzau, žinau, jog Tu esi su manimi visados. Padėk man atsikratyti baimės ir gyventi pasitikėjimu.
Ps 47, 2–7; Jn 16, 20–23
