Meditacijos
Pirmadienis, liepos 1
Pr 18, 16–33
Jo nesunaikinsiu dėl dešimties (Pr 18, 32).
1875 m. jūreiviai iš laivo Challenger pirmą kartą išmatavo Marianų įdubos, esančios Ramiajame vandenyne, gylį. Jų duomenimis, gylis buvo daugiau kaip penkios mylios. Tuo metu tai buvo pati giliausia žinoma vieta, tačiau vėliau išmatavus tą pačią vietą moderniais gylio matavimo prietaisais nustatyta, kad šios įdubos gylis – septynios mylios. Drąsių jūreivių garbei toji vandenyno vieta pavadinta Čelendžerio įduba.
Skaitydami Pradžios knygos ištrauką matome, kad Abraomas matuoja kitokį vandenyną – Dievo gailestingumo vandenyną.
Skaitome Viešpaties ir Abraomo pokalbį apie Sodomos miesto likimą. Jo gyventojai padarė daugybę pasibjaurėtinų nuodėmių. Bet Abraomas meldė Dievo pasigailėti, kad baudžiant kaltuosius nebūtų nubausti ir nekaltieji. Dievas sutiko išsaugoti miestą, jei jame bus rasti bent keli teisieji.
Tai neįtikėtinas gailestingumas, turint galvoje, kad Dievas žinojo baisybę Sodomos nuodėmių – tūkstančių tūkstančius! Galiausiai mieste nebuvo rasta nė dešimties teisių žmonių. Bet iš beribio gailestingumo Viešpats nuo sunaikinimo išgelbėjo Lotą ir jo šeimą.
Šis pasakojimas byloja, kad tiems, kurie Dievui atgręžia nugarą, Dievo gailestingumas turi ribas. O tiems, kurie į Jį atsigręžia, Jo gailestingumas yra neišmatuojamas ir neįtikėtinas. Įsivaizduokime beribį banguojantį vandenyną. Jo bangos tuoj pat nuplauna mūsų nuodėmes, kai tik patenkame į jo vandenis. Taip esame panardinami į Tėvo gailestingumą, jei atsigręžiame į Jį ir išpažįstame savo nuodėmes.
Tad skubėkime. Jei reikia, priimkime Sutaikinimo sakramentą. Atsigręžkime į Viešpatį ir nerkime į Jo gailestingumo vandenyną! Išmatuokime Jo švelnumo ir atjautos gylį ir aukštį. Tai meilė, kurios nė vienas iš mūsų nepelnėme, bet Jis mums vis tiek ją teikia!
Tėve, dėkoju Tau už beribį Tavo gailestingumą! Tavo meilės bangos tenuplauna mane, teapvalo mano sąžinę ir teišgydo mano sužeistą nuodėmingą širdį.
Ps 103, 1–4. 8–11; Mt 8, 18–22
Antradienis, liepos 2
Švč. M. Marija, Šeimų Karalienė
Lk 2, 41–51
Vaikeli, kam mums taip padarei?! (Lk 2,48)
Vaikas Jėzus Jeruzalės šventykloje įsitraukia į pokalbį, kurio pobūdis žydus Rašto aiškintojus žavi nuo senųjų amžių iki šių dienų: tai dialogas klausimo–atsakymo forma. Jaunas, daug žadantis mokinys neatkartoja, ką girdėjęs iš savo rabbi, užduodamas klausimus Jis gilinasi. Kartais klausimai būdavo retoriniai, kartais – hipotetiniai, tačiau visuomet nukreipti į gilesnį Dievo tiesos ir Jo įsakymų supratimą.
Marija taip pat klausdavo, kad geriau suprastų. Per Apreiškimą ji klausia angelo Gabrieliaus: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Visą gyvenimą ji kėlė klausimą: „Kaip kuo geriau įvykdyti Dievo valią?“ O šios dienos Evangelijoje ji klausia Jėzaus: „Vaikeli, kam mums taip padarei?“
Nekeista, kad Jėzus atsako taip pat klausimu: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Jėzus žinojo, kad jei Marija ir Juozapas būtų supratę, kad Jis vis labiau įsisąmonina savo santykį su Dievu ir Jam skirtą užduotį, jie nebūtų tris dienas blaškęsi ieškodami Jo žmonių minioje ir užeigose. Jie būtų patraukę tiesiai į Šventyklą ir ten jį suradę.
Šventasis Raštas neužsimena, koks buvo Marijos atsakymas į Jėzaus klausimą. Težinome, kad ji maldingai dėmėjosi visus dalykus ir „svarstė juos savo širdyje“. Sūnaus žodžiai tikriausiai pradėjo ją ruošti tai dienai, kai Dievas pakvies Jį palikti namus ir imtis viešosios veiklos. Dienai, kai Marija turės atiduoti Sūnų Dievo valiai.
Šiandien švenčiame Krikščioniškų Šeimų Karalienės šventę. Marija, kaip niekas kitas, atskleidžia tikėjimo gyvenant šeimoje svarbą ir grožį. Ji yra rami ir pasitikinti Dievu, tačiau ir jai kyla sunkių klausimų. Ir jai reikia vis iš naujo permąstyti savo ir Sūnaus ryšį. Tad ji moka kantriai mūsų klausytis, ji išklauso tėvų, trokštančių geriau suprasti savo vaikus, maldas. Įsiklausykime. Gal tyloje išgirsime švelnų jos širdies balsą.
Marija, meiliai apglėbk mūsų šeimas. Padėk tėvams iš širdies įsiklausyti į savo vaikus, o vaikus išmokyk mylėti ir gerbti tėvus. Tebūna mūsų šeimos Dievo ir artimo meilės mokyklos.
Iz 61, 9–11; 1 Sam 2, 1. 4–8
Trečiadienis, liepos 3
Šv. apaštalas Tomas
Jn 20, 24–29
Ar ne keista? Tomas, vienas iš artimiausių Jėzaus mokinių, iškėlė Jam sąlygas, nes kitaip nepatikėsiąs Jo prisikėlimu. Jis pareikalavo įrodymų – norėjo ne tik pamatyti, bet manydamas, kad akys gali apgauti, norėjo paliesti Jėzaus žaizdas! Štai kaip šią pastraipą komentuoja šv. Jonas Auksaburnis, ketvirtojo amžiaus Bažnyčios Tėvas:
„Svarstydami apie Tomo netikėjimą, pamąstykime apie meilingą Viešpaties švelnumą, kai dėl vienos sielos, kuri reikalavo daugiau įrodymų nei kitos, Jis parodė savo žaizdas.
Jis atėjo kaip gerasis ganytojas, kad išgelbėtų vieną, kuri buvo silpnesnė už kitas. Panorėjęs daugiau įrodymų nei Petras ar Jonas – kurie patikėjo išvydę laidojimo drobules, o vėliau sutikę patį Jėzų – Tomas gavo iš Viešpaties tai, ko troško.
Bet kodėl Jėzus aštuonias dienas laukė iki pasirodydamas Tomui? Tokiu būdu Jėzus rodo savo mylintį švelnumą kovojantiems. Jėzus davė Tomui aštuonias dienas pasimokyti iš kitų, užsidegti karštesniu troškimu įtikėti. O kai jo ruošimasis pasiekė viršūnę, Jėzus pasirodė Tomui, nelaukdamas, kol kiti ištars bent žodį.
Jėzus priekaištavo Tomui dėl jo netikėjimo, bet nepamirškime, kad tai atsitiko iki Šventosios Dvasios atsiuntimo. Galų gale, Jėzui sustiprinus tikėjimą, Tomas tapo didžiu Jėzaus liudytoju visam pasauliui.
Taip gali įvykti ir mums. Jėzus pasirengęs ir mums pasirodyti, net jei mes netikime ir kovojame su abejonėmis. Jis nuolankiai nusileidžia iki mūsų, sustiprina mūsų tikėjimą ir ruošia būti liudytojais visam pasauliui. Nepamirškime, kad Jėzus laimina tuos, kurie tiki nematę (plg. Jn 20, 29). Mums nebūtina gyventi drauge su mokiniais ir matyti Jėzų bei visus Jo stebuklus. Įrodymų gauname iš Šventosios Dvasios, kuri paliečia mūsų širdies akis ir rankas. Mes galime būti panašūs į tuos mokinius, kurie patikėjo dar nematę prisikėlusio Jėzaus.“
Jėzau, nuolankiai pripažįstame savo abejones. Ateik pas mus, Viešpatie, ir išsklaidyk jas. Kad būtume visiškai įsitikinę Tavo prisikėlimu, kad spinduliuotume Tavo gyvenimą kitiems. Jėzau, priartink mane prie krikščionių bendruomenės brolių ir seserų. Padėk mums, suvienytiems tikėjimo ir meilės Tau, vieni kitiems tarnauti ir vieniems kitais rūpintis.
Ef 2, 19–22; Ps 117, 1–2
Ketvirtadienis, liepos 4
Mt 9, 1–8
Nuodėmė siaubingai sužalojo žmogaus prigimtį. Ji mus vargina dvejopai – visaip griaužia mūsų sielą ir ligomis vargina kūną. Jėzus atėjo suardyti pragaištingų nuodėmės darbų ir sutaikyti mūsų su Tėvu (plg. 2 Kor 5, 19). Pati sunkiausia liga yra nuodėmė – tai proto ir valios liga. Kūno liga kyla iš dvasios ligos, nors Jėzus mokė, kad anaiptol ne kiekvienos ligos tiesioginė priežastis yra sergančiojo nuodėmė (plg. Jn 9, 3).
Jėzus, atėjęs sunaikinti nuodėmės ir visų jos padarinių, laisvina ir mūsų dvasią, ir kūną. Pasakojimas apie paralyžiuotojo išgydymą ir parodo tokį dvejopą gydymą: Jėzus išgydo žmogų iš paralyžiaus ir atleidžia jam nuodėmes. Jėzui netgi svarbiau atleisti nuodėmes, nes nuodėmė yra blogio šaknis. Todėl pirmi Jėzaus žodžiai, kai Jam atnešė ligonį (Jis matė ligonį atnešusiųjų tikėjimą), buvo: „Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“ (Mt 9, 2). Kai mus suspaudžia ligos ir negalės, atrodo, kad kur kas svarbiau iš jų išsivaduoti nei gauti nuodėmių atleidimą. Sunku pakelti kūno skausmus. Jėzui rūpi mus išgydyti iš kūno ligų, bet labiausiai Jis nori išrauti visų ligų šaknį – nuodėmę.
Šios dienos Evangelijos pasakojime skaitome, kad Rašto aiškintojai kaltino Jėzų piktžodžiavimu, mat Jis drįso atleisti nuodėmes. Jėzus norėjo atskleisti, kas Jis išties yra, kad kaip Dievo Sūnus turi galią suardyti Šėtono darbus. Tad Jis atsakė: „Kas gi lengviau – ar pasakyti: 'Tavo nuodėmės atleistos', ar liepti: 'Kelkis ir vaikščiok!'? Ir todėl, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes, – čia jis kreipėsi į paralyžiuotąjį: – Kelkis, pasiimk neštuvus ir eik namo!“ (Mt 9, 5–6). Taigi Jėzus išgydė žmogaus kūną, kad patvirtintų savo galią gydyti dvasią.
Jėzus yra „tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“ (Žyd 13, 8). Jis visus mus nori išlaisvinti iš nuodėmės. Jis trokšta mums atleisti nuodėmes ir dažnai jas atleidžia išgydydamas ir iš kūno ligų. Tikėkime, kad Jis parodys mums savo galios ženklų, taip pat ir gydymo.
Šventoji Dvasia, ateik ir apšviesk mus, kad suvoktume, kokį didžiulį lobį mums atvėrė Dievas. Suteik nenumaldomą troškimą išgyti iš nuodėmės. Mūsų dvasios ir kūno sveikata teapreiškia Tėvo garbę ir Jo Sūnaus galybę.Pr 22, 1–19; Ps 115, 1–6. 8–9
Penktadienis, liepos 5
Mt 9, 9–13
Turbūt įsivaizduojate, kad žydui būti mokesčių rinkėju Palestinoje Kristaus laikais buvo tikrai sunku. Muitininkas Matas su romėnais bendradarbiavo savanaudiškais tikslais. Visi žinojo, kad jis apiplėšinėdavo savo tautiečius, įsidėdamas kišenėn tai, ką paimdavo viršaus.
Savo tautiečių nekenčiamas ir romėnų išnaudojamas, Matas buvo labai vienišas žmogus. Jis tikriausiai turėjo tik pinigais ar savanaudiškumu paremtų „draugysčių“ ir manė, kad nėra nė vieno žmogaus, kuriuo būtų galima visiškai pasitikėti. Tad ar verta stebėtis, kad jis tapo kietaširdžiu ciniku? Pinigai tik laikinai galėjo užpildyti jo širdyje žiojinčią tuštumą.
Tačiau į šį pasaulį atėjo Jėzus. Su meile pažvelgęs į Matą, jis ištarė: „Sek mane“ (Mt 9, 9). Ką tokio Matas pamatė Jėzuje, paraginusio jį viską palikti ir sekti Jėzų? Jis, matyt, pirmą kartą pažino besąlygišką meilę ir visišką priėmimą. Matas nieko nepadarė, kad pelnytų Jėzaus palankumą, tačiau Jėzus vis tiek jį pašaukė. Toks pats neįtikėtinas buvo Jėzaus sutikimas valgyti pietus Mato namuose – vieniems tapęs išganymo ženklu, kitiems sukėlęs pasipiktinimą. Jėzaus laikais valgyti su kuo nors prie bendro stalo reiškė palankumą ir vienybę su tuo žmogumi. Fariziejai, bijodami susitepti, iš tolo vengė žinomų nusidėjėlių, o valgyti kartu su tokiu žmogumi jiems nė į galvą nebūtų atėję. Be to, net Mato namus jie laikė blogio buveine!
Tačiau iš meilės Matui Jėzus buvo pasirengęs rizikuoti savo geru vardu. Fariziejai, žinoma, tokios meilės nesuprato. Niekuomet nepraleidęs progos savo meilę atskleisti, Jėzus jiems tarė: „Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: ‘Aš noriu gailestingumo, o ne aukos’. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“ (Mt 9, 13).
Nė vienas mūsų nėra vertas Dievo karalystės ir visiems mums reikia atleidimo. Dažnai „teisusis“ būna kietesnės širdies už „neteisųjį“ (Mt 21, 31). Tačiau išganymas kiekvieną žmogų pasiekia per atgailą ir tikėjimą. Ar atsiliepsime į Jėzaus kvietimą Jį sekti? Ar priimsime Jo kvietimą kartu sėsti prie stalo? O gal liksime nuošalėje svarstydami savo vertumą ar nevertumą?
Tėve, dėkoju, kad tvirtai laikai mano gyvenimą savo rankose ir rodai man savo meilę! Ačiū, kad apgaubi mane savo ištikimybe. Tavo gerumas beribis!Pr 23, 1–4. 19; 24, 1–8. 62–67; Ps 106, 1–5
Šeštadienis, liepos 6
Pr 27, 1–5. 15–29
Tai viena iš sunkiausiai suprantamų Šventojo Rašto istorijų. Kaip žmogus gali parduoti savo pirmagimystę už lęšių sriubos dubenėlį ir duonos gabalėlį (plg. Pr 25, 27–34)? Kaip motina galėjo taip stipriai išskirti vieną sūnų, kad net paskatino prigauti tėvą, jog gautų kitam sūnui priklausantį paveldą (plg. Pr 27, 1–5. 15–29)?
Pirmagimystės teisė – tai paveldima tėvo namų valdymo, jo turto tvarkymo teisė. Pirmagimis gauna daugiau turto nei jaunesnieji sūnūs, jis tampa šeimos galva. Taigi po Ezavo gimęs Jokūbas nepaprastai troško pirmagimystės teisės, Rebeka, jo motina, irgi norėjo jam to paties. Taigi Jokūbas sumanė alkanam Ezavui tol neduoti valgyti, kol šis nesutiks perleisti pirmagimystės teisės jam. Tada drauge su Rebeka Jokūbas apgavo savo tėvą Izaoką, apgaule išgaudamas palaiminimą, teisėtai priklausiusį tik Ezavui.
Jokūbas taip tikėjo paveldo vertingumu, kad viskuo rizikavo – tėvas galėjo jo išsižadėti, jis galėjo žūti nuo įniršusio brolio rankos… Deja, Ezavas nesuvokė, koks šis paveldas vertingas. Jis nesuprato, kokį turtą pardavė už greitai patiektą sriubos dubenėlį. Tiesa, vėliau gailėjosi savo skuboto pasirinkimo. Nusiminęs Ezavas sušuko tėvui: „Nejaugi nebeliko man jokio tavo palaiminimo?“ Deja, ne.
Paveldas, pirmagimystės teisė, palaiminimai. Kaip tai supranti? Ar tau svarbu, kad esi Dievo vaikas, kad turi Dievo vaiko teisę? Ar šią teisę panašiai vertini kaip Jokūbas? Ką turėtum nuveikti, kad tavo teisė būtų patvirtinta? Tau nereikia griebtis jokių apgaulių, kaip kad darė Jokūbas, nereikia nė maldauti palaiminimo, kaip teko Ezavui. Tavo dangiškasis Tėvas trokšta Tave palaiminti, tereikia paprašyti. Tiek daug įstabių dalykų tavęs laukia! Nenusigręžk nuo jų!
Jėzau, dėkoju už Tavo man laimėtą nenykstantį paveldą. Dėkoju už besiliejantį Tėvo palaiminimą. Padėk man branginti gautąjį paveldą, užuot tenkinusis greitai gaunamu atlygiu. Garbinu Tave, Viešpatie Jėzau, nes Tu esi mano išgelbėjimas! Šventoji Dvasia, suteik man ir visiems tikintiesiems drąsos statydinti Tavo karalystę. Viešpatie, imk tai, kas gera mumyse, ir vis labiau perkeisk mus į Jėzaus atvaizdus.Ps 135, 1–6; Mt 9, 14–17
Sekmadienis, liepos 7
Iz 66, 10–14
Kaip motina guodžia sav sūnų, taip aš paguosiu jus (Iz 66, 13).
Šiandienos pirmajame skaitinyje apstu guodžiančių, viltį teikiančių ir gydančių vaizdinių. Pranašas sako tautai, kad Jeruzalė bus atstatyta, kad ji atgaus savo ankstesnę šlovę ir kad tauta bus didžiai paguosta atkūrus miestą. Jeruzalė vėl bus saugi ir patikima vieta. Žmonės joje pajus tokią didelę Dievo meilę, kad jie bus it vaikai, besidžiaugiantys savo namų šiluma ir jaukumu.
Pranašas kalba taip įtikinamai, jis nori padrąsinti žmones, tad atrodo, kad jis apie Jeruzalę kalba kaip apie mylinčią, savo vaikus maitinančią motiną. Koks kitas vaizdinys gali būti toks paveikus? Kas kitas gali priminti viltį, meilę ir saugumą? Bet pranašas tuo neapsiriboja. Žmonės ne tik ras paguodą Jeruzalėje, bet ir motinišką Visagalio Dievo meilę ir paguodą!
Mes nepripratę mąstyti apie Dievą kaip apie maitinančią motiną. Dažniausiai vaizduojamės Dievą kaip stiprų Tėvą, kaip galingą karį ar pavydų mylimąjį, ieškantį savo neištikimos nuotakos. Bet netgi Jėzus sakė, kad norėtų surinkti savo tautą, kaip višta po sparnais surenka viščiukus (plg. Mt 23, 37).
Tokie vaizdiniai mums sako, kad Dievas, viso pasaulio kūrėjas ir valdovas, teisusis ir teisingas teisėjas, mus be galo myli. Jis nori mus susigrąžinti namo, trokšta mus guosti, kad ir kaip būtume nuo Jo nutolę ar kad ir kaip būtume nusidėję. Kaip mama niekada nepaliauja rūpintis savo vaikais, taip ir Dievas be perstogės mumis rūpinasi.
Šiandienos skaitinys sako, kad netgi reikia prašyti Dievo paguodos. Normalu įsivaizduoti, kad įsikniaubiame Jam į krūtinę ir taikiai ilsimės ant Jo kelių. Tad noriai leiskimės Dievo paguodžiami. Jis yra it gera mama. Pranašo žodžiai tegydo, tepripildo vilties ir pažado.
Dieve, žaviuosi ir stebiuosi Tavo meile.Ps 66, 1–7. 16–20; Gal 6, 14–18; Lk 10, 1–12. 17–20
Pirmadienis, liepos 8
Mt 9, 18–26
Kai jis manęs šauksis, jo išklausysiu, – su juo būsiu varge, jį išgelbėsiu, pagerbsiu (Ps 91, 15).
Ar tiki, kad visagalis Dievas tave numezgė motinos įsčiose? Kad Jis įrėžė Tavo vardą savo rankos delne? Taip, tai tiesa. Jis kasdien parengia tau naujų palaiminimų, naujų malonių ir vis iš naujo pasigaili. Dievas niekada tavęs nepamiršta. Išties Jis išvaduoja tave iš daugelio žabangų, į kurias net nežinai, jog esi pakliuvęs. Dievas puola padėti, tau net nespėjus paprašyti. Argi neįstabu, kad Visatos Kūrėjas rūpinasi menkais žmogeliais!
Mūsų Dievas toks nuostabus, tad mes niekada neturime nustoti vilties, niekada nesiliauti užtarę kitus, niekada nepaliauti pasitikėję! Moterys Evangelijos skaitinyje atskubėjo į mažosios mergaitės namus jos apraudoti. Jų norai buvo geri, bet jos šiek tiek pasiskubino. Mat mergaitės tėvas surado Jėzų ir paprašė Jį išgydyti dukrą. Tad kai viltis čia pat, negi liūdėsime ir gedėsime? Verčiau nepaliaukime tikėjęsi, pasitikėję ir melskimės.
Kai Jėzus įžengė į namus, ką Jis pirmiausia darė? Neskubėjo prie mirusios mergaitės lovos, nepuolė guosti jos tėvo ir raminti, kad viskas bus gerai. Pirmiausia jis išsiuntė raudančias moteris. Tai gali atrodyti keistoka, bet iš tikrųjų tai padaryti vertėjo ir netgi reikėjo. Sunku atsiverti Dievo galybei, kai aplink nėra vilties, visi liūdi ir jaučiasi sugniuždyti. Kaip Jėzus perkeis širdis, jei jos užsisklendusios netikėjime ir neviltyje?
Šiandien susidūręs su sunkiomis situacijomis nepasiduok! Kad ir kokia prasta būtų situacija, laikykis įsitvėręs vilties. Netgi neišvengiamų permainų metu nemąstyk, kad Dievas tave apleido. Jis visada už tave, niekada nėra prieš tave. Jis visada tavo dešinėje, pasirengęs guosti, gydyti ir daryti neįtikėtinus darbus. Tad ištremk iš širdies visus „gedėtojus“ ir žiūrėk, ką Jėzus šiandien darys.
Tėve, Tu esi dėl manęs! Tau rūpi kiekviena mano gyvenimo akimirka! Tau atnešu visus savo rūpesčius, savo reikmes ir viltis. Pasitikiu Tavimi, nes mane myli. Garbė Tavo vardui per amžius!Pr 28, 10–22; Ps 91, 1–4. 14–15
Antradienis, liepos 9
Mt 9, 32–38
Vienas evangelisto Mato tikslų buvo parodyti, kad Jėzaus gyvenime išsipildė visa, kas buvo parašyta Senajame Testamente. Visoje Evangelijoje Matas stengėsi pabrėžti, kad Jėzus buvo Dievo pažadų Jo tautai išsipildymas. Pasakojimas apie demono apsėsto nebylio išgydymą iliustruoja pranašo Izaijo žodžius (plg. Iz 35, 5–6).
Toliau evangelistas Matas pasakoja, kaip Jėzų sujaudino Jį sekusios minios. Jis suprato jų širdžių troškimą išgyti ir „gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“ (Mt 9, 36). Iš savo būties gelmių Jis mokiniams sušuko: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9, 37–38).
Evangelijoje pasakojimą apie demono apsėsto nebylio išgydymą Matas surašė kitų istorijų apie išgydymus pabaigoje, prieš Jėzui siunčiant mokinius į pirmąją misijų kelionę. Šiame kontekste nebylio išgydymas tapo pašaukimo skelbti Evangeliją simboliu. Išvaręs demoną, Jėzus išlaisvino buvusį nebylį Gerajai Naujienai skelbti, tad jis galėjo tapti vienu iš darbininkų „pjūčiai“ (Mt 9, 38).
Tam tikra prasme mes visi esame tarsi tas buvęs nebylys. Mūsų gebėjimas papasakoti kitiems apie Jėzų dažnai priešo subtiliai nutildomas įtampa ar nesėkmės baime. Tačiau Jėzus gali išlaisvinti mus gydančiu prisilietimu, kai maldoje kreipiamės į Jį ir semiamės Jo išminties iš Šventojo Rašto. Prašykime Šventosios Dvasios įgalinti mus skelbti Evangeliją savo žodžiais ir pavyzdžiu. Melskime, kad Dievas siųstų kuo daugiau darbininkų – tokių pat paprastų žmonių, kaip ir mes, pažinusių Jėzaus meilę ir norinčių Jam tarnauti. Derlius jau prinoko, todėl visi esame kviečiami padėti jį nuimti.
Dangiškasis Tėve, dėkoju Tau, kad atsiuntei savo Sūnų Jėzų išlaisvinti mūsų nuo priešo ir suteikei mums naują gyvenimą. Padėk man būti ištikimam Tau. Noriu dirbti Tavojoje pjūtyje, kad kuo daugiau žmonių ateitų į Tavo karalystę.Pr 32, 23–33; Ps 17, 1–3. 6–8. 15
Trečiadienis, liepos 10
Pr 41, 55–57; 42, 5–7. 17. 24
Kai Juozapas buvo Egipto valdytojas, jo broliai atėjo pas jį prašyti maisto. Aišku, jie nepažino Juozapo, o Šventajame Rašte pasakojama, kad Juozapas „elgėsi su jais kaip svetimas ir šiurkščiai kalbėjo“ (Pr 42, 7). Nenuostabu. Prieš daugelį metų jie pardavė jį į vergovę! Galima tik įsivaizduoti, kokį skausmą ir pyktį jautė Juozapas, septyniolikos metų amžiaus išduotas savo brolių, atskirtas nuo savo tėvo ir motinos ir per prievartą tapęs vergu svetimoje šalyje.
To negana, būdamas vergu Juozapas buvo neteisingai apkaltintas ir įkalintas už mėginimą suvilioti savo šeimininko žmoną. Bet Pradžios knygos autorius laiduoja, kad „Viešpats buvo su Juozapu, parodė jam ištikimą meilę <…>. Ką tik jis darė, Viešpats laimino sėkme“ (Pr 39, 21–23). Galų gale Juozapas buvo paleistas ir tapo antras pagal įtakingumą po faraono.
Jei būtum Juozapas ir akis į akį susitiktum su savo broliais, kaip tu jaustumeis? Pyktum? Įsižeistum? Keršytum? Juozapas tikriausiai kovojo su tokiomis mintimis. Iš pradžių jis elgėsi su jais šiurkščiai. Tokius įžeidimus nelengva atleisti. Vyksta kova tarp dangiškojo kvietimo atleisti ir mūsų tikro skausmo bei troškimo, kad skriauda būtų atlyginta. Tačiau Dievas su mumis, kai kovojame. Jis dirba drauge ir suteikia jėgų atleisti, kaip ir Juozapui.
Broliai ir sesės, mums reikia Dievo malonės. Jo padedami galime atleisti bet ką. Kartais pasiseka atleisti lengvai ir greitai, bet daug dažniau tai yra ilgas vyksmas, kol pykčio ir skausmo ledai pamažu ištirpsta.
Ką darai su skausmu savo gyvenime? Ar gali eiti pas Dievą ir apie tai Jam pasakyti? Ar gali Jam pasakyti, kad nori atleisti žmonėms, kurie blogai su tavimi elgėsi? Tik ištarus: „Padėk man, Viešpatie. Aš noriu atleisti“ pradedama sveikti. Su Dievu pasaulis pamažu ima atrodyti šviesesnis, o Dievas bus maloningesnis. Tam reikia tik šiek tiek sąžiningumo ir atviros širdies bendraujant su Viešpačiu.
Viešpatie, nuskaidrink ramybe visus santykius. Išmokyk mane skleisti maloningumą ir meilę bendraujant, ypač kai tai skausminga ir sunku.Ps 33, 2–3. 10–11. 18–19; Mt 10, 1–7
