ŽODIS tarp mūsų

DIEVO TAUTOS ŠVENTIEJI

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2013
 ››› 
lapkritis–gruodis
 ››› 
Straipsnis 1
Patraukiantis Jono XXIII ir Jono Pauliaus II šventumas

Santo subito! Santo subito! Šis šūksnis 2005-ųjų balandžio 2-ąją Romoje veržėsi iš daugybės žmonių krūtinių. „Šventuoju nedelsiant!“ Tūkstančių tūkstančiai susirinkusiųjų į Šv. Petro aikštėje vykstantį maldos budėjimą už mirštantį popiežių Joną Paulių II buvo įsitikinę, kad jis jau yra šventasis, ir skanduodami šį šūkį prašė Vatikaną veikiai paskelbti Karolį Wojtyłą šventuoju.

Ir štai po devynerių metų išsipildė daugelio žmonių svajonė, kad Jonas Paulius II būtų paskelbtas šventuoju. Tikrove tapo ir daugybės žmonių troškimas, kad šventuoju būtų pripažintas, pasak liaudies, gerasis popiežius Jonas – Jonas XXIII, pradėjęs Vatikano II Susirinkimą. Praėjusią liepą popiežius Pranciškus pranešė, kad abudu jie bus kanonizuoti. Šie du pačių įvairiausių žmonių mėgstami ir visuotinai laikomi šventaisiais popiežiai bus kanonizuoti drauge. Manoma, kad į jų pagerbimo šventę Romoje atvyks milijonai piligrimų.

Nusižengta taisyklėms

Ar žinote, kad formaliai žiūrint nė vienas iš šių popiežių – nei Jonas Paulius II, nei Jonas XXIII – negalėtų būti paskelbtas šventuoju? Praėjus tik šešioms savaitėms po Jono Pauliaus II mirties jo įpėdinis Benediktas XVI paskelbė atsisakantis kanonų teisės reikalaujamo penkerių metų laukimo laikotarpio. Girdėdamas žmonių šūksnius Jonui Pauliui II mirus ir per jo laidotuves Benediktas XVI nusprendė, kad šiuo atveju neverta paisyti laukimo laikotarpio.

Jono XXIII atveju popiežius Pranciškus nusprendė taikyti išimtį dėl antrojo stebuklo. Paprastai reikalaujama, kad kanonizuojamojo užtarimu būtų įvykę du stebuklai. Šventojo Tėvo atstovas skelbdamas jo sprendimą kanonizuoti Joną XXIII sakė: „Jį katalikai myli, švenčiame Vatikano II Susirinkimo 50-ąsias metines ir… nėra jokių abejonių dėl jo dorybių.“

Taigi tiek Benediktas, tiek Pranciškus nusižengė taisyklėms, bet taip parodė ypatingą jautrumą Šventajai Dvasiai, bylojančiai vieningu paprastų katalikų balsu. Gausybę žmonių sujaudino didvyriškas Jono ir Jono Pauliaus tikėjimas. Jų liudijimas ir mokymas paskatino atsiversti ištisus pulkus žmonių. O kur dar daugybė tų, kurie brangina jų atminimą ir stengiasi gyventi sekdami jų pavyzdžiu. Tad negi galima šių dviejų Dievo vyrų nepaskelbti šventaisiais?

Šventumas yra patrauklus

Tai neturėtų mūsų stebinti. Bažnyčia beveik tūkstantį metų apsiėjo be formalaus kanonizacijos proceso. Daugybė žmonių buvo gerbiami kaip šventieji, nes tikintieji paprasčiausiai pripažino jų šventumą, tiesiog jautė jį ir todėl melsdavo juos pagalbos ir vadovavimo. Štai kodėl Augustiną, Ireniejų, Eleną, Hildegardą Bingenietę ir daugybę kitų vadiname šventaisiais. Štai kodėl kankiniai ir išpažinėjai Ignotas, Polikarpas, Perpetua, Felicita ir kiti gerbiami visame pasaulyje. Jie yra sektini pavyzdžiai, kviesliai gyventi švenčiau. Sykiu jie – mūsų draugai. Amžiams bėgant ne viena karta tikinčiųjų jų šaukėsi ir buvo išklausyta, tad ir mes galime drąsiai tikėtis jų palankumo.

Šventajame Rašte nemažai pasakojimų apie tai, koks patrauklus šventumas. Pavyzdžiui, šv. Lukas ne vienoje vietoje rašė, jog ankstyvoji Bažnyčia buvo itin patraukli žmonėms. Tuojau po Sekminių aprašymo jis priduria, kad pirmieji krikščionys garbino Dievą „ir buvo visų žmonių mylimi. O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą“ (Apd 2, 47). Kitoje vietoje Lukas antrina: „Ir nuolat augo būrys vyrų ir moterų, įtikėjusių Viešpatį“ (Apd 5, 14).

Taip pat skaitome, kad žmones patraukdavo ir uždegdavo Evangeliją skelbiantys apaštalai Petras ir Paulius (plg. Apd 5, 15–16; 19, 11–12; 20, 7–8). Žmonės pajusdavo, kad Viešpats su jais, ir ateidavo pas juos tikėdamiesi būsiantys stebuklingai išgydyti ir išlaisvinti iš piktųjų dvasių. Petras su Pauliumi tiesiog negalėjo atsiginti žmonių!

Žinoma, labiausiai savo šventumu traukė pats Jėzus. Jis negalėjo nė žingsnio žengti nepatraukęs paskui save būrio žmonių. Minios grumdėsi aplink Jį (plg. Mk 5, 30–31). Didžiausios minios džiaugdavosi Jį pamačiusios (plg. Mt 21, 8–9). Tūkstančiai susėdę valandų valandas Jo klausydavosi ar būdavo Jo artumoje (plg. Mt 15, 29–32). Nusidėjėlė pamynė visus visuomenės papročius, kad parodytų Jam savo meilę ir dėkingumą (plg. Lk 7, 36–38). Zachiejus net medin įsilipo, kad bent akies krašteliu gautų pamatyti Jėzų (plg. Lk 19, 2–4). Taigi Jėzus tikrai traukė žmones.

Šventumas yra patrauklus. Jis – regimas. Žmonės jį pajunta ir neįstengia jam atsispirti. Šventumas suminkština jų širdis, padeda pasirinkti gailestingumo ir dosnumo kelią. O svarbiausia – šventumas visus artina prie Viešpaties. Tą ir daro visi šventieji, tarp jų ir Jonas XXIII su Jonu Pauliumi II.

Šventumo liudijimas

Visų šventumas pasireiškia skirtingai. Pavyzdžiui, Jono XXIII šventumas atsiskleisdavo paprastumu ir nuolankumu. Jis nebuvo linkęs į ilgus teologinius samprotavimus ar gilius filosofinius apmąstymus. Dažniausiai paprastai nusakydavo tai, ką Dievas, kaip jis jautė, prašo jį pasakyti. Bet tai pasakydavo taip, jog sujaudindavo paprastų žmonių širdis. Štai atidarydamas Vatikano II Susirinkimą Jonas XXIII šiltai užsiminė, jog viliasi, kad per Susirinkimą Bažnyčia atsinaujins ten, kur to reikia, ir organizuotu savitarpio bendradarbiavimu paskatins žmones, šeimas ir tautas išties atsigręžti į dangiškuosius dalykus.

To popiežius Jonas XXIII siekė tarnaudamas Bažnyčiai. Jis nujautė, kad jei pakelsime savo širdį ir protą į Dangų, atrasime gailestingą ir mylintį Tėvą, nekantraujantį lieti mums savo malonę. Jis žinojo, kad jei pasirinksime gailestingumo vaistą vietoj griežtumo, ypač jei gersime gailestingumo vaistą bendraudami su mums priešingais žmonėmis, išmoksime geriau girdėti. Jis norėjo, kad ir mes taptume šventi, žmonės, kurių šventumas – švelnumas, meilė, gailestingumas ir atjauta – nuvestų dar daugiau žmonių pas Viešpatį.

Jono Pauliaus II šventumas žėrėjo gyvumu, veržlumu ir nepalaužiamu ryžtingumu. Jis patyrė Antrojo pasaulinio karo baisumus, komunistų okupacijos žiaurumus, taigi šventumo mokėsi priešiškoje aplinkoje. Jam teko patirti įkalinimo ir netgi mirties grėsmę. Jis mokėsi pogrindinėje kunigų seminarijoje, į kunigus buvo įšventintas sovietų kontroliuojamoje Lenkijoje siautėjant ateistiniam režimui. Tad Jonas Paulius nuo jaunumės suvokė, kas yra didvyriškumas.

Išrinktas popiežiumi pirmą kartą sugrįžęs į Lenkiją jis spinduliavo tokiu šventumu, kuris atsilaiko prieš priespaudą ir melą. Varšuvoje, Pergalės aikštėje, sakydamas homiliją – jos įdėmiai klausėsi Bažnyčią persekioję komunistai ir sovietų pareigūnai – Jonas Paulius be jokios baimės skelbė Evangelijos tiesą. Jis sakė: „Žmogus negali iki galo suvokti savęs be Kristaus. Negali suprasti, kas jis yra ir koks yra tikrasis jo orumas. Žmogus viso to nepajėgus suprasti be Kristaus.“ Šalyje, kurioje buvo mėginama išnaikinti net užuominas apie Dievą, Jėzų ar Bažnyčią, tos šalies sūnus drąsiai prieštarauja ateizmui, prievarta primestam jo tautai. Jo drąsūs žodžiai, nuskambėję Lenkijoje, tapo žiežirba, įžiebusia „Solidarumo“ sąjūdį. O nuo jo prasidėjo Sovietų Sąjungos žlugimas.

Kad ir kur šie popiežiai ėjo, jie sutraukdavo didžiules žmonių minias. Jų žodžiai, homilijos, enciklikos ar netgi spontaniškos pastabos rasdavo atgarsį žmonių širdyse. Abiejų gestai liudijo atvirumą, svetingumą, didžiadvasiškumą. Jie tiesiog savo buvimu laimindavo žmones. Visa tai sruvo iš jų širdžių, sklidinų Viešpaties meilės. Žmonės troško būti su jais, bet tai buvo ne toks pats noras, kaip būti greta garsaus aktoriaus ar roko žvaigždės. Žmones šie du popiežiai traukdavo todėl, kad paprasti žmonės nujausdavo, jog jie taip gali priartėti prie Kristaus.

Nenykstantis palikimas

Kiekvienas žmogus savitai užkariauja pasaulį: Jonas XXIII savo nuolankumu ir atviraširdiškumu Bažnyčiai, Jonas Paulius II savo drąsa, beribe energija ir uolumu. Vienas buvo iki širdies pašaknių ganytojas, kitas – mokytojas. Vienas sušaukė Susirinkimą, atvėrusį Bažnyčią šiuolaikiniam pasauliui, kitas tapo keliaujančiu popiežiumi, skelbiančiu Kristų visame pasaulyje.

Nors šiedu popiežiai buvo skirtingi, abu jie spinduliavo šventumą ir stiprią meilę Jėzui. Abu visiškai atsidavė Viešpačiui ir Jo Bažnyčiai. Ir Danguje jie nepaliauja tai darę mus užtardami ir drąsindami. Savo gyvenimo liudijimu, savo darbų tvarumu ir savo raštų skelbiama tiesa jie parodo, kas iš tiesų yra šventumas. Negana to, jie mums byloja, kad ir mes galime savo šventumu traukti kitus. Šventumas skirtas ne tik popiežiams. Jis yra kiekvieno, mylinčio Viešpatį ir branginančio Jo tautą.

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2024 m. KOVO–BALANDŽIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu: prenumeruok.lt.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių!