ŽODIS tarp mūsų

JONAS XXIII – ATVIRAŠIRDIS IR AUSYLAS GANYTOJAS

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2013
 ››› 
lapkritis–gruodis
 ››› 
Straipsnis 2

John O’Malley SJ

Nuo pat savo išrinkimo popiežiumi akimirkos 1958 m. spalio 28 d. Angelo Giuseppe Roncalli (Angelas Džiuzepė Ronkalis) stebino žmones. Netikėtas buvo jau pats pirmasis jo kaip popiežiaus veiksmas. Jis pasirinko Jono vardą. Šio vardo nebuvo pasirinkęs joks popiežius nuo pat penkioliktojo amžiaus. Po išrinkimo pasirodęs Šventojo Petro bazilikos balkone didžiulę žmonių minią nustebino savo išvaizda. Mat jo apvalainumas, tiksliau – drūtumas, buvo visiška priešingybė jo pirmtako Pijaus XII liaunumui ir orumui. Veikiai paaiškėjo, kad šis popiežius yra spontaniškas, nė trupučio nepanašus į apdairų ir santūrų savo pirmtaką. Tai popiežius, mėgstantis juokauti!

Kitą netikėtumą Jonas XXIII iškrėtė trys mėnesiai po išrinkimo paskelbdamas, kad ketina sušaukti Vatikano II Susirinkimą. Buvo netikėtas ne tiek sprendimas sušaukti Susirinkimą, kiek Jono XXIII ketinimas pakviesti jame dalyvauti kitų krikščionių Bažnyčių atstovus. Taigi „gerais popiežius Jonas“ tikrai atrodė netikėtumus mėgstantis žmogus. Tačiau pažvelgę į jo kunigystės ir vyskupystės metus pamatysime, kad netikėti jo poelgiai iš tiesų nebuvo nenuspėjami ar pribloškiantys. Veikiau pamatytume, kad Dievas pasinaudojo savita Angelo Roncalli gyvenimo istorija, jog išugdytų jį vyru, gebančiu įvesdinti Jo Bažnyčią į naują amžių.

Perregima siela

Susirinkimo atidarymo dieną, 1962-ųjų spalio 11-ąją, popiežius Jonas paprašė vyskupų parodyti, kad Bažnyčia yra „švelni, kantri, kupina gerumo ir gailestingumo“. Daugeliui žmonių atrodė, kad pats popiežius Jonas įkūnija šį Bažnyčios vaizdinį. Juk jis – žmogus, kurio širdis atvira kiekvienam. Pats Jonas buvo švelnus, kantrus ir kupinas gerumo bei gailestingumo.

Visas šias Jono XXIII savybes atskleidžia du nepaprasti faktai. Pirma, per visą istoriją jis yra pirmasis popiežius, palikęs mums savo asmeninį dienoraštį, apimantį visą jo suaugusiojo gyvenimo laikotarpį. Ištisus dešimtmečius jis rašė dvasinį dienoraštį, atspindintį jo artumą su Viešpačiu ir ilgą vidinę piligrimystę šventumo link. Šio dienoraščio ištraukos, pavadintos Sielos dienoraščiu, 1965 m. buvo išleistos daugeliu kalbų. Nuo tol ši knyga nepaliaujamai maitina milijonus žmonių visame pasaulyje. Jau 1902 m., tebebūdamas seminaristu Romoje, jis dienoraštyje įrašė daug atskleidžiančius žodžius: „Viešpatie, man šiame pasaulyje tereikia vieno: pažinti save ir mylėti Tave.“

Antra, Jonas – pirmasis istorijoje popiežius, palikęs laiškus, rašytus savo šeimai. Tie laiškai apima laikotarpį nuo jo dar paauglio metų seminarijoje iki jo mirties. Taigi apie Joną XXIII kaip apie asmenį mes žinome daugiau nei apie bet kurį kitą popiežių.

Draugiškas pasiuntinys

Išskyrus popiežių Pijų X, visi ankstesnių amžių popiežiai buvo kilę iš kilmingų ar bent gerą padėtį visuomenėje užimančių šeimų. O Angelo Roncalli gimė didelėje valstiečių šeimoje mažame Šiaurės Italijos kaimelyje. Bet jam nebuvo skirta likti paprastu kaimo kunigu. Priešingai, jo pašaukimas nuvedė jį pas daugybę pačių įvairiausių žmonių, į daugybę skirtingų vietų ir suteikė jam itin platų akiratį ir tikrai didelę patirtį, pranokstančią jo pirmtakų turėtąją.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui tėvas Roncalli tarnavo Italijos armijoje iš pradžių ligoninės sanitaru, o vėliau, jau vilkėdamas karinę uniformą, kapelionu. Įmestas į karo sumaištį jis atsidūrė kitokioje nei jam įprasta aplinkoje: vyrai, tarp kurių tarnavo, labai skyrėsi nuo kunigų, tarp kurių jis gyveno nuo jaunumės. Gerai pažinęs kareivius jis pamažėl ėmė suprasti, kad po keiksmažodžių ir kartais peiktino elgesio luobu slypi gerumas. Laikotarpis, praleistas kariuomenėje, tarnaujant sviedinių sprogimų kontūzytiems jauniems vyrams, padėjo jam ugdytis kantrumą ir gebėjimą pagarbiai klausytis. Šie bruožai tapo Roncalli itin būdingi.

Jo klausymosi talentas dar ūgtelėjo keli metai po karo, kai popiežius Pijus XI pakėlė jį arkivyskupu ir pasiuntė kaip apaštališkąjį pasiuntinį į daugiausia ortodoksų gyvenamą Bulgariją. Čia katalikų bendruomenė buvo maža, varginga ir nustumta į visuomenės pakraštį. Tad tas laikotarpis jam buvo išties sunkus. Jis rašė: „Man plyšta širdis. Mes neturime netgi aliejaus užsidegti lempoms vištidėse, kurias naudojame kaip koplyčias.“ Tačiau pagrindinis jo darbas buvo pasiekti, kad Katalikų Bažnyčia būtų žinoma Ortodoksų Bažnyčios vadovams. Dabar jis susidurdavo ne tik su paprastais žmonėmis, bet ir su Bažnyčios vadovais. Be to, suprato, kad draugiškumas ir pagarbus klausymasis įveikia net dideles kliūtis.

Dešimt metų tokias pačias pareigas jis ėjo Graikijoje ir Turkijoje. Gyvendamas Stambule, islamiškos šalies sostinėje, Roncalli patyrė, kad čia visiškai atmetama religija kaip atgyvenusi. Todėl buvo sunku užmegzti gerus santykius su Turkijos valdžios atstovais. Tačiau jis, nors sunkiai, bet išsikovojo pripažinimą. Dienoraštyje įrašė: „Esu mylimas turkų, pas kuriuos Viešpats mane pasiuntė.“

Jo meilumas subrandino vaisių. Tai buvo matyti 1939 m. kovą, švenčiant padėkos pamaldas pagerbiant naujai išrinktąjį popiežių Pijų XII. Jose dalyvavo Konstantinopolio ortodoksų patriarchas! Roncalli šiek tiek vėliau nuvykus padėkoti patriarchui, šis jį šiltai apkabino. Tai buvo labai simboliškas gestas, turint galvoje ilgus amžius tvyrojusį priešiškumą tarp Romos Bažnyčios ir Konstantinopolio (šiandienio Stambulo). Taigi būsimojo Jono XXIII atviraširdiškumas, draugiškumas ir paprastumas laimėjo žmones.

Ganytojas karo metais

Prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Tą pačią dieną, kai Vokietija įsiveržė į Lenkiją, Roncalli nuvyko telkti pagalbos lenkų pabėgėliams. Po dvejų metų stengdamasis padėti bado ištiktiesiems okupuotoje Graikijoje jis slapta susitiko su Atėnų ortodoksų metropolitu (arkivyskupu). Vėliau štai ką parašė apie šį dvi valandas trukusį susitikimą: „Iš pradžių paspaudėme vienas kitam rankas, bet atsisveikinome apsikabindami su tikru džiaugsmu širdyje.“

1944 metais jis du kartus susitiko su Isaacu Herzogu, vyriausiuoju Jeruzalės rabinu, stengdamasis pagelbėti didelei grupei žydų pabėgėlių. Roncalli nedaug kuo galėjo padėti, bet darė visa, kas buvo įmanoma. Atsakydamas Herzogas išreiškė „didžiausią savo dėkingumą už žingsnius, kuriuos jūs žengėte“. Jis keliais žodžiais apibūdino Roncalli asmenybę: „Jūs sekate kilniausiais savo širdies jausmais.“

Po daugelio metų, kelios dienos po Vatikano II Susirinkimo atidarymo, Roncalli, tuo metu jau popiežius Jonas XXIII, susitiko su kitų krikščionių Bažnyčių vadovais, Susirinkimo svečiais. Oficialiai jie buvo vadinami „stebėtojais“. Į Susirinkimą buvo atvykę ne tik protestantai, bet ir keli ortodoksų patriarchai. Jonas XXIII išsaugojo savo ankstesnius ryšius su nekatalikų vadovais. „Niekada, kiek pamenu, nebuvo tarp mūsų jokios painiavos dėl svarbiausių dalykų… Mes nesiderėjome, mes kalbėjomės. Nediskutavome, bet mylėjome vieni kitus.“

Tylus diplomatas

1944-aisiais, nugyvenęs dvidešimt metų už Vakarų Europos ribų, Roncalli susidūrė su kitu iššūkiu. Pijus XII paskyrė jį nuncijumi Paryžiuje. Šios pareigos buvo tradiciškai laikomos garbingiausiu Vatikano diplomatiniu postu, bet, žinoma, 1944-aisiais tai nebuvo šilta ir saugi vietelė.

Roncalli pateko į kitą sunkią situaciją. Aljansas išlaisvino miestą nuo nacių. Naujuoju šalies vadovu tapo generolas Charles de Gaulle’is (Šarlis de Golis). Nors jis buvo pamaldus katalikas, pareikalavo, kad Vatikanas nušalintų maždaug dvidešimt penkis vyskupus, kaltintus bendradarbiavus su naciais. Galbūt Roncalli sprendimu, kad septyni vyskupai tyliai atsisakytų tarnybos, nepateisino visų lūkesčių, bet jis pats deramai elgėsi šioje sprogioje situacijoje ir per devynerius Prancūzijoje praleistus metus pelnė visų visuomenės sluoksnių pagarbą.

1953 m. popiežius Pijus XII arkivyskupą Roncalli pakėlė kardinolu ir paskyrė Venecijos patriarchu (vyskupu). Čia jis tuojau pat laimėjo savo kaimenės meilę. Pijui 1958 metais mirus, prieš išvykdamas į Romą kardinolas Roncalli savo dienoraštyje įrašė: „Žemėje gyvename ne tam, kad būtume muziejaus sargais, bet kad puoselėtume klestintį gyvenimo sodą.“ Po kelių dienų savo ir viso pasaulio nuostabai jis jau buvo popiežius Jonas XXIII. Jis vėl ėmėsi gražinti gyvenimo sodą, šįsyk eidamas naujas pareigas.

Plati karšta širdis

Jonas XXIII į istoriją įėjo kaip popiežius, 1962-aisiais pradėjęs Vatikano II Susirinkimą. Jis mirė nuo skrandžio vėžio metams tepraėjus nuo Susirinkimo pradžios. Bet jo mintys Susirinkime skambėjo dar trejus metus, visą laiką, kol vyko Susirinkimas. Atkakliai tvirtindami, kad dialogas – tai būdas pasiekti tarpusavio supratimą ir išgyvendinti neapykantą ir fanatiškumą, Susirinkimo tėvai puikiai įvykdė popiežiaus Jono numatytąją programą.

Jonas XXIII domėjosi kitais žmonėmis, rūpinsi juos įtraukti. Taip privalo elgtis ir Bažnyčia. Šis popiežius klausėsi žmonių ir mokėsi iš jų. Taip daryti privalo visi tikintieji. O jam klausantis ir mokantis ir taip plati jo širdis tapo dar platesnė, dar labiau visa apimanti. To visi mes turime siekti, jei norime dalytis Kristaus meile.

Popiežiaus Jono XXIII mirtis 1963-ųjų birželio 3-ąją visame pasaulyje sukėlė sielvarto bangą. To iki tol nebūta. Žmonėms jo mirtis buvo ne tik didžio žmogaus netektis, daugelis jautėsi tarsi būtų praradę asmeninį draugą ar žmogų, supratusį juos, bičiulį, su kuriuo jie susėdę prie stalo galėtų juokauti, kuris juos sušildytų savo nuoširdumu. Žmonėms Jonas XXIII buvo gyvas visus mylinčio, malonaus, švelnaus, kantraus, kupino gerumo ir gailestingumo žmogaus įsikūnijimas.