ŽODIS tarp mūsų

DU BESIŠYPSANTYS ŠVENTIEJI

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2013
 ››› 
lapkritis–gruodis
 ››› 
Straipsnis 4
Jono XXIII ir Jono Pauliaus II linksmumas ir laisvė Dvasioje

Louise Perrotta

Dievas myli linksmą davėją. Žmonės, gyvenantys giliu tikėjimu, traukia kitus, o ypač jei gyvena juo ne gailėdami ar tarsi verčiami (plg. 2 Kor 9, 7).

Ir Angelo Roncalli, ir Karolis Wojtyła buvo džiaugsmingi „Dievo tarnų tarnai“. Žinoma, abiejų linksmumas reiškėsi savitai. Abu jie buvo iškilūs dvasiniai vadovai ir sykiu svarbūs veikėjai pasaulio akimis – „TIME“ žurnalas per visą savo istoriją tik šiuos du popiežius išrinko „Metų žmogumi“. O jie patys į save žvelgė su humoru, sąmoju, kitaip tariant, žaismingai. Išrinktas „Metų žmogumi“ Jonas Paulius II paerzino „TIME“: „Žinau, kad praeityje jūs šią garbę suteikėte taip pat Stalinui ir Hitleriui.“

Matantys linksmąją pusę

Abu popiežiai mėgo smagiai pasijuokti. Panašu, kad Jonas XXIII taps komikų šventuoju globėju. Kai kurie jo sąmojai tapo legendiniais. Žurnalistas jo klausia: „Kiek žmonių dirba Vatikane?“ „Ne daugiau kaip pusė“, – pamerkęs akį atsako popiežius Jonas XXIII.

Sykį pas popiežių Joną ateina burbėdamas kardinolas. Jis skundžiasi, kad Vatikane dirbantiems pasauliečiams tenka kelti algas. „Tas durininkas turi dešimt vaikų. Tikiuosi, kad kardinolas vaikų neturi“, – atsako popiežius. Kartą popiežiui Jonui griežtai paprieštaravo Kurijos pareigūnas. Pasak jo, „absoliučiai neįmanoma“ Vatikano II Susirinkimo pradėti 1963-aisiais. „Gerai, pradėsime jį 1962-aisiais“, – atsakė popiežius. Ir tikrai pradėjo.

Jonui XXIII lankantis Šventosios Dvasios ligoninėje vadovaujanti sesuo vienuolė jaudindamasi jam prisistatė: „Jūsų Šventenybe, aš esu Šventosios Dvasios vyresnioji!“ Plačiai šypsodamasis popiežius Jonas atsakė: „O! Jūs tikrai laiminga. Aš esu tik Jėzaus Kristaus vikaras!“

Ne mažiau sąmojingas buvo ir Jonas Paulius II. Ir jis mokėjo svaidytis humoristinėmis pastabomis. Jo prašymu popiežiaus vasaros rezidencijoje buvo įrengtas mažas plaukimo baseinas. Sportuodamas jis mėgo ilsėtis, atsikratyti didžiulio krūvio sukeltos įtampos. Kai kurie žmonės klausinėdavo, kiek tas baseinėlis atsiėjo. Į tai Jonas Paulius atsakydavo: „Konklava kainuotų daug daugiau.“

Vienas Amerikos vyskupas pasakojo, kaip puikiai Jonas Paulius prisimindavo žmonių vardus ir veidus. Šis vyskupas paporino, kad kartą jis atvyko į Romą po paskutinio savo lankymosi priaugęs svorio. Jį priėmęs Jonas Paulius II pasiteiravo: „Ar auga tavo vyskupija?“ Stambus ganytojas džiugiai patikino Šventąjį Tėvą, kad jo vyskupija išties didėja. „Kaip ir vyskupas“, – atsakė Jonas Paulius II su žiburiukais akyse.

Laisvi būti savimi

Šie du popiežiai nepaisė pamaldžių stereotipų, koks turi būti popiežius. Jie tiesiog likdavo savimi ir viešumoje. Žmonės matydavo Joną Paulių II besimeldžiantį ir mokantį. Bet jie jį matė ir juokaujantį su žmonių minia, garsiai traukiantį lenkų dainas ir giesmes, popiežiaus viloje su darbininkų vaikais žaidžiantį slėpynių. Šis popiežius buvo tikras aktorius. Savo talentą vaidinti jis puikiai pritaikydavo įvairiose situacijose. Savo lazdelę sukinėdavo kaip Charlie’s Chaplinas, užsidėdavo apsauginius akinius nuo saulės, labai panašius į dainininko Bono, išdykėliškai apžiūrinėdavo minią pro įsivaizduojamus žiūronus.

Jonas Paulius ne kartą sulaužė nusistovėjusias taisykles, kaip popiežiui derėtų bendrauti su žmonėmis. Vienas iš tų atvejų susijęs su Vittoria Ianni, romiečio gatvių valytojo dukterimi. Kartą ji nugirdo dvi vienuoles šnekantis apie popiežiaus skurdžią jaunystę Lenkijoje. Staiga ji pajuto trokštanti, kad jis ją sutuoktų, mat artėjo jos sutuoktuvės. Bet popiežiai paprastai netuokia… Jonui Pauliui lankant lauke įruoštą prakartėlę, o ją per kiekvienas Kalėdas įrengia gatvių valytojai, Vittoria pribėgo prie jo ir išsakė savo prašymą. Visų nuostabai popiežius sutiko.

Ji ir Mario Maltese susituokė Vatikano Šv. Pauliaus koplyčioje 1979 m. vasarį. Po dvidešimt penkerių metų ši pora sugrįžo su savo trim užaugusiais vaikais. Juos popiežius Jonas Paulius II priėmė privačioje audiencijoje. „Visa mūsų santuoka yra ypatingai palaiminta“, – žurnalistui sakė Mario.

Jonas XXIII irgi begalę kartų pasielgė netradiciškai. Jis iš prigimties buvo spontaniškas, draugiškas, tiesus, paprastas. Tad mėgo kviestis darbininkus, šveicarų gvardiečius ir šiaip paprastus žmones išgerti taurę vyno. Saverio Petrillo, Kastel Gandolfo prižiūrėtojas, prisimena, kad popiežius Jonas kartkartėmis pradingdavo. Jis galėdavo kur nors išsmukti, tarsi išgaruoti nuo žemės paviršiaus, niekam nieko nepasakęs, be jokios palydos, kur nors vaikštinėti tarp žmonių. Be to, jam patiko pokštauti. Daugelis prelatų, su popiežiumi Jonu vaikščiojusių po Vatikano sodus, vargiai suprato, kad popiežius laistymo sistemą taip pertvarkė, jog ji į nieko neįtariantįjį paleisdavo čiurkšlę vandens!

Tik tikras išdaigininkas drįstų mestelėti tokią pastabą, kokią pasakė Roncalli per vieną banketą. Tuo metu jis buvo apaštališkasis nuncijus Prancūzijoje. Vaišinantis prie stalo jis savo kaimynei, vilkinčiai suknelę su itin didele iškirpte, nuoširdžiai pasiūlė obuolį: „Prašom, ponia, pasivaišinti. Ieva tik suvalgiusi obuolį suprato esanti beveik nuoga.“

Humoras ir nuolankumas

Dažniausiai Jonas XXIII mėgo pasijuokti pats iš savęs. Jis šaipydavosi iš savo išvaizdos: didelių ausų, pūpsančios nosies, iš savo drūtumo. Vieną dieną papozavęs fotografui jis įspūdingos išvaizdos arkivyskupui Fultonui Sheenui nusiskundė: „Dievas nuo amžių žinojo, kad aš būsiu popiežius. Aštuoniasdešimt metų galėjo mane tobulinti. Ir kodėl mane Jis nudrėbė tokį bjaurų?“

Kartą asketiškos išvaizdos lankytoją jis sutiko atsidusdamas ir tardamas: „Abu turime melstis Dievui, maldaudami Jį pusę mano riebalų pertekliaus atiduoti jums!“

Tokie save menkinantys pajuokavimai buvo Jonui XXIII nuolankumo įrankis ir kartu taip jis norėdavo kitus žmones atpalaiduoti. Popiežius Jonas Paulius II prastėjant sveikatai panašiai juokaudavo apie savo fizinę negalią.

Per 1994 metų spalį vykusį sinodą, pusmečiui tepraėjus po klubo operacijos, visų akys sekė sunkiai į savo vietą šlubuojantį popiežių. Jonas Paulius II trumpu sąmoju išsklaidė tvyrojusį nesmagumą: Eppur’ si muove. Tai Galilėjaus žodžiai, reiškiantys: „Išties ji juda“, t. y. Žemė sukasi aplink Saulę. O Jonas Paulius šiais žodžiais pasišaipė iš savęs, juk jis taip varganai slinko.

Tai ne apsimestinis savęs menkinimas ar pasirodymas prieš kitus. Šie du vyrai apie save negalvojo nei per mažai, nei per daug, nei per gerai, nei per prastai. Jie žinojo, kas jie yra Dievo akimis: mylimi sūnūs, o sykiu trapūs kūriniai, kuriems nuolat reikia malonės.

Visiems mums reikia gailestingumo

Scottas Hahnas pasakoja apie vieną amerikietį kunigą, atvykusį į Romą dalyvauti konferencijoje ir grupės susitikime su Jonu Pauliumi II. Prieš pat audienciją tas kunigas pastebėjo ant bažnyčios laiptų elgetaujantį vyrą. Jis atrodė kažkur matytas. Veikiai paaiškėjo, kad abu vyrai mokėsi seminarijoje Romoje ir kartu buvo įšventinti į kunigus.

Priblokštas šio susitikimo kunigas apie tai prasitarė popiežiui, su kuriuo tą pačią dieną susitiko. Jonas Paulius pažadėjo melstis už elgetą ir pakvietė abudu vyrus ateiti pas jį vakarienės.

Vakarienei baigiantis Jonas Paulius panoro kelias minutes pasilikti vienas su elgeta. Elgetavęs kunigas vėliau papasakojo, kas įvyko. Popiežius suėmė jo rankas ir paprašė: „Tėve, ar galėtum išklausyti mano išpažinties?“ Šis atsakė: „Juk aš elgeta.“ „Ir aš. Visi mes elgetos.“ Taip kunigas elgeta išklausė popiežiaus išpažinties. O tada atsiklaupęs su ašaromis akyse paprašė Joną Paulių II išklausyti jo.

Popiežius Jonas XXIII panašiai pasielgė per 1959-ųjų Kalėdas lankydamas Romos Regina Coeli kalėjimą. Kaliniams jis sakė atvykęs kaip jų brolis ir papasakojo, kad vienas jo giminaitis buvo nuteistas už brakonieriavimą. Jonas spinduliavo tokiu gerumu ir nuoširdumu, kad kai baigė kalbėti, nebuvo nė vieno klausytojo sausomis akimis. Kitą kartą vienas kalinys atsisakė su juo matytis. Sužinojęs, kad šis žmogus nužudė savo žmoną, Jonas įkalbėjo sargybą leisti jam įeiti į kalinio kamerą. Jis įėjo tardamas šiuos žodžius: „Žinai, aš niekada nebuvau vedęs. Bet jei būčiau vedęs, galbūt ir aš būčiau nužudęs savo žmoną.“

Popiežius Jonas savo dienoraštyje įrašė: „Gyvenu Jėzaus gailestingumu, Jėzaus, kuriam aš už viską skolingas ir iš kurio visko tikiuosi.“

Ir jis, ir popiežius Jonas Paulius galėtų pridurti: todėl ir šypsausi!