KODĖL MYLIU ŠVENTĄJĮ PRANCIŠKŲ SALEZĄ
Patricia Mitchell
Sausio 24-ąją Bažnyčia mini šventąjį Pranciškų Salezą – vyskupą, Bažnyčios mokytoją, rašytojų, žurnalistų ir kurčiųjų globėją. Popiežius Paulius VI jį vadina dieviškosios meilės ir evangeliškojo švelnumo mokytoju.
Buvau neseniai perkopusi trisdešimt metų, kai Šventoji Dvasia mane įkvėpė kasdien iš ryto melstis. Tačiau ką daryti su dviem savo vaikučiais? Jie pabusdavo anksti, tad mano kruopščiai susidaryti planai tyliai pasimelsti dažnai nueidavo vėjais. Vyras anksti ryte išvažiuodavo į darbą, o vaikams reikėdavo mamos. Mąsčiau, kaip galiu priartėti prie Dievo, jei negaliu Jam skirti laiko, jei neišeina nė trupučio su Juo pabūti tyloje? Kiekvienas rytas buvo kova su nusivylimu.
Tuo metu mano gyvenime pasirodė kaip tik tas žmogus, kurio man reikėjo. Jis gebėjo išspręsti mane kankinusį klausimą. Šis žmogus buvo mano brolis Kristuje, nors ir ne mano amžininkas. Draugė mano paskolino šventojo Pranciškaus Salezo „Įvadą į maldingąjį gyvenimą“ (Lietuviškai ši knyga išleista pavadinimu „Išganymo kelias“. Red.). Ir šventasis, ir knyga man buvo nežinomi. Skaitydama knygą susižavėjau, kad prancūzas vyskupas, gyvenęs prieš keturis šimtus metų, geba tiek daug mane pamokyti. O jo pamokymai – švelnūs, sklidini meilės ir gerumo.
Iš Pranciškaus sužinojau, kad mano pašaukimas – būti žmona ir motina, tad turiu vykdyti iš šio pašaukimo kylančias pareigas. Tai tikrai nereiškia, jog maldai mano gyvenime pakaks nedidelio vaidmens. Aš sužinojau, kad mano malda pirmiausia turi pasireikšti meilės darbais ir klusnumu Dievui. Suvokiau, kad man reikia nusiraminti ir kantriai ieškoti laiko Viešpačiui, nesinervinti, jei nepavyksta surasti ilgesnės valandėlės ar idealios tylos.
Štai kodėl myliu Pranciškų Salezą. Jis man parodė, kad galime artėti prie Dievo per kasdienius įvykius ir pareigas, o ne nepaisydami jų. Šis šventasis primena, kad kiekvieną akimirką, ypač dabarties akimirką, Dievas mums teikia nesuskaičiuojamą daugybę progų gyventi tomis mažomis dorybėmis, kurios daro mūsų širdį panašią į Jo.
Kilnūs siekiai
Pranciškus gimė 1567 m. rugpjūčio 21-ąją Savojoje, supamoje Prancūzijos Alpių ir Ženevos ežero grožio. Dabar tai Prancūzijos rytinė dalis, o anuo metu šis kraštas buvo nepriklausoma kunigaikštystė. Jis buvo vyriausias iš trylikos vaikų. Keturiolikos metų išvyko mokytis pas jėzuitus į Paryžių. Čia jo atsidavimas Dievui stiprėjo. Devyniolikmetis Pranciškus išgyveno trumpą dvasinę krizę. Jis bijojo, kad niekada nepateks į Dangų. Tokios baimės apimtas meldėsi: „Viešpatie, kad aš bent jau šiame gyvenime mylėčiau Tave, jei negalėsiu Tavęs mylėti amžinybėje.“
Vėliau Pranciškus apsigynė teisės laipsnį Paduvos universitete, Italijoje. Pats studijavo teologiją, mat jautėsi šaukiamas būti kunigu. Tačiau jo tėvas, į atsargą išėjęs kareivis, norėjo, kad sūnus verčiau taptų teisininku ar diplomatu. Kai Pranciškui buvo pasiūlytos pareigos, pagal garbingumą antros po Ženevos vyskupo, tėvas galop sutiko su sūnaus troškimu. Pranciškus buvo įšventintas 1592 metų gruodžio 18-ąją.
Meilė griauna sienas
Ketverius metus jis uoliai misionieriavo Šabli, Ženevos ežero pietuose esančiame krašte. Nepaliaudamas keliavo, lankė žmones, nepaisydamas netgi atšiaurios Alpių žiemos. Prieš šešiasdešimt metų šį kraštą buvo užėmę šveicarai. Jie persekiojo katalikus ir jėga vertė juos tapti kalvinais. Pranciškus stengėsi į katalikų tikėjimą sugrąžinti nuo jo atsimetusius gyventojus. Jis tikėjo, kad meile įmanoma sutrupinti atsiskyrimo sienas ir laimėti žmonių širdis. Pirmaisiais jo tarnystės metais iš 60 tūkstančių gyventojų buvo likę tik maždaug 100 katalikų. Ir tie bijojo viešai dalyvauti Mišiose. Tad Pranciškus nusprendė rašyti paveikius nedidukus straipsniukus. Juos paskleisdavo viešose vietose, įduodavo žmonėms leisti per rankas, priklijuodavo prie durų. Pranciškus kalbėdavosi apie katalikų tikėjimą su garsiais religijos vadovais, apskritai, kalbėdavosi apie tikėjimą visur ir su visais, nesvarbu, kas jie tokie buvo. Patraukti Pranciškaus pagarbumo, paslaugumo ir meilumo, taip pat jo maldingumo ir gerų darbų, dauguma Šabli gyventojų ilgainiui sugrįžo į Katalikų Bažnyčią.
1602 m. Pranciškus buvo įšventintas Ženevos vyskupu. Jis vėl pasinėrė į darbą – pamokslavo, mokė katekizmo, ypač vaikus, tobulino seminaristų ugdymą, klausydavo išpažinčių, asmeniškai susitikdavo tiek su kilmingaisiais, tiek su valstiečiais. Jis kaži kaip atrasdavo laiko ir kasdien parašydavo dvidešimt ar netgi trisdešimt dvasinio vadovavimo laiškų. Tie laiškai ir kiti raštai, įskaitant išsyk žmonių pamėgtą „Įvadą į maldingąjį gyvenimą“, išgarsino Pranciškų kaip ypač talentingą dvasios vadovą.
Šventumas skirtas kiekvienam
Septynioliktajame amžiuje buvo neįprasta, netgi radikalu, mokyti paprastus pasauliečius, kad jie irgi gali artimai draugauti su Viešpačiu, kad jų ryšys su Dievu gali būti ne mažiau stiprus nei kunigų ar vienuolių. Pranciškus drąsino pasauliečius praktikuoti, pasak jo, „tikrąjį pamaldumą“. Jis siūlė surasti laiko būtent maldai, kad galėtume „kalbėti Dievui ir klausytis Jo, kalbančio mums per įkvėpimus ir vidines mūsų širdies paskatas“.
Pranciškus sykiu mokė, kad bendrauti su Dievu galime ir ne maldos metu. Kai plušame išsijuosę, rūpinamės šeima, Dievui aukokime viską, ką darome iš meilės Jam. Štai kokiu spalvingu vaizdiniu tai nusako Pranciškus Salezas „Įvade į maldingąjį gyvenimą“:
„Daryk kaip maži vaikai, kurie viena rankute laikosi tvirtai įsikibę tėčio rankos, o kita renka palei tvorą augančias žemuoges ar gervuoges. Taip viena ranka rinkdamas ir tvarkydamas šio pasaulio gėrybes, kita ranka tvirtai laikykis savo dangiškojo Tėvo, vis atsigręžk į Jį, kad pamatytum, ar tavo veiksmai ir darbai Jam malonūs.“
Ištekėjusiai moteriai Pranciškus štai ką patarė:
„Būk išsyk ir Morta, ir Marija. Stropiai vykdyk savo pareigas, dažnai tikrink savo sąžinę ir dvasia stokis prie Viešpaties kojų. Sakyk: „Mano Viešpatie, ar aš plušu, ar ilsiuosi, esu visiškai Tavo, ir Tu esi visiškai mano. Tu esi mano pirmasis sutuoktinis ir tai, ką aš darau, darau iš meilės Tau.“
Įžvalgumas ir toliaregiškumas
Būdamas akylus žmogaus prigimties stebėtojas Pranciškus matė, kad žmonės yra linkę įsivaizduoti dėl Dievo nuveikiantys didžių dalykų, tačiau taip besvajodami užmiršta mažas kasdienes progas Jam patikti. Argi šios mintys neatrodo girdėtos? „Pakęsti žmonių nuotaikas ir varginantį elgesį, pergalėti savo nuotaikas ir aistras, atsisakyti nedidelių pomėgių, sąžiningai pripažinti savo trūkumus, stengtis išlaikyti sielos ramybę.“
Nors Pranciškus rašė prieš kelis šimtus metų, kai kurios jo įžvalgos itin tinka šiandien. Pavyzdžiui, jis mokė „patikėtas pareigas atlikti santūriai ir nuosekliai, vieną po kitos“. Jei mėginsi viską daryti iš karto, „tikriausiai būsi jų priblokštas ir nieko nenuveiksi“. Atrodo, kad Pranciškus kreipiasi į dvidešimt pirmojo amžiaus žmogų, linkusį daryti daugybę dalykų, siekti galybės tikslų ir dėl visko nervintis, juk turime tiek daug nuveikti!
Kita svarbi Pranciškaus įžvalga: „be nuodėmės, pats didžiausias blogis, galintis nutikti sielai, yra nerimas“. Kai mūsų širdys susirūpinusios, prarandame ramybę ir proto blaivumą, tampame imlesni pagundoms. Esame kaip paukšteliai, pakliuvę į tinklus, smarkiai besiblaškantys, kad ištrūktume, ir taip įsipainiojantys dar labiau. Vienam žmogui Pranciškus sakė: „Kodėl taip nerimauji? Svarbu, kad Dievas su Tavimi, o tu – su Juo.“ Taigi, kai tik mane suimdavo nerimas, įsivaizduodavau Pranciškų, man sakantį šiuos žodžius savo taikiu, švelniu balsu. Negi gali neišsilaisvinti iš nerimo!
Kaip ir Jėzus, Pranciškus dažnai buvo kritikuojamas, kad yra pernelyg geras nusidėjėliams. Kartą, klausant išpažinčių, jo veidu pasruvo ašaros. Penitentė moteris pamanė, kad jis verkia dėl jos nuodėmių. „Ne, – atsakė jis, – verkiu iš džiaugsmo, kad jūs prisikėlėte malonės gyvenimui.“
„Gyvasis Jėzus!“
Myliu Pranciškų ne tik todėl, kad jis – genialus dvasios vadovas, bet ir todėl, kad jis įkūnijo savo išmintį. Jo šūkis ir gyvenimo siekinys buvo: „Gyvasis Jėzus!“ Pasak jo, šie žodžiai turėtų būti įrėžti mūsų širdyse. „Kai tik šis švelnusis Jėzus gyvens tavo širdyje, Jis taip pat gyvens tavo elgesyje, bus matomas tavo akyse, sklis iš tavo lūpų, bus regimas tavo rankose, netgi plaukuose.“ Tada, sekdami apaštalu Pauliumi, galėsime nuoširdžiai sakyti: aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus (plg. Gal 2, 20). Jis, laimėjęs žmogaus širdį, laimėjo visą žmogų. Viso to įrodymas buvo pats Pranciškus: jį matyti reiškė matyti Jėzų.
Esame laimingi, nes galime susidaryti šio žmogaus portretą iš jo artimiausios draugės, irgi šventosios, žinomos kaip Joana Šantalietė, liudijimo. Šios giminingos sielos 1610 metais kartu įsteigė moterų bendruomenę, Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo vienuoliją (seserys liaudies buvo vadinamos vizitietėmis, pagal lotyniškąjį vienuolijos pavadinimą). Vienuolija tuo metu buvo laikoma radikalia, mat priimdavo vyresnio amžiaus, silpnos sveikatos moteris, našles, tas, kurių nepriimdavo kiti vienuoliniai ordinai.
Joana apibūdina Pranciškų kaip žmogų, kuris nuolat žvelgė į Jėzų. Jis neištverdavo daugiau kaip penkiolika minučių nežvelgęs į Viešpatį. Kad ir kaip spaudė sielovados pareigos, Pranciškus niekada nieko neatstūmė, nepavarė. Pasak Joanos, „Kad ir koks buvo laikas, kad ir kokie svarbūs reikalai jo laukė, jis vargiai paleisdavo atėjusįjį jo pamatyti, be to, neparodydavo jokių nuovargio ar nepasitenkinimo ženklų.“ Pranciškaus nepaprastą gerumą liudija ir kitas šventasis – Vincentas Paulietis. Iš jo krūtinės išsiveržė pagarbos ir nuostabos šūksnis: „Mano Dieve, koks Tu esi geras, jei jau vyskupas Pranciškus Salezas, tavo kūrinys, yra kupinas tokio gerumo!“
Viename iš pirmųjų laiškų, rašytų Joanai, Pranciškus ją mokė: „Visa darytina iš meilės, o ne jėga. Veikiau reikia klusnumą mylėti, nei bijoti neklusnumo.“
Draugas amžinajam gyvenimui
Pranciškus tikėjo, kad „šventos draugystės“, nukreiptos į Viešpatį, yra svarbios, nes padeda dvasinėje kelionėje. Taigi Pranciškus tapo ypatingu mano draugu, tikiu, kad ir jūs susidraugausite su juo.
Jis vadovas, sakantis, kad galime būti artimi Viešpačiui, kad mūsų įsipareigojimai šeimai, parapijai, tarnybai yra ne kliūtys, bet keliai į Dievą. Jis mus drąsina nešvaistyti laiko veltui graužiantis dėl praeities nuodėmių ar būgštaujant dėl ateities. Pranciškus primena, jog verčiau žvelgti tiesiai prieš save – būtent į tai, ką Dievas čia ir dabar kviečia mus daryti.
Praktikuokime tas mažąsias Pranciškaus patariamas dorybes: kantrumą, susivaldymą, pakantumą, nuolankumą, paprastumą ir džiaugsmą. Jos suminkštins mūsų širdis ir mes tikrai būsime „Gyvasis Jėzus!“
