ŽODIS tarp mūsų

NUOŠIRDUS DRAUGŲ POKALBIS

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2015
 ››› 
sausis–vasaris
 ››› 
Straipsnis 3
Malda su Terese Aviliete

Mes esame linkę žmones rūšiuoti. Tas mąstytojas, o anas nepasėda. Štai tas svajotojas, o šitas realistas. Vienas mums atrodo esąs draugiškas, o kitas pernelyg santūrus. Net dvasiniu lygmeniu žmones rūšiuojame: energija trykštančius, iš visų jėgų dirbančius vadiname mortomis, o susikaupusius, mėgstančius tylią maldą laikome kontempliatyviomis marijomis.

Šventajai Teresei Avilietei buvo būdingas ir Mortos veiklumas, ir Marijos maldingumas. Kaip Morta, ji daug darbavosi pertvarkydama Karmelio ordiną ir stengdamasi, kad atsinaujintų visa Bažnyčia. Tačiau Bažnyčia ją labiausiai prisimena ir gerbia už jos gilias dvasines įžvalgas, gautas bendraujant su Viešpačiu per maldą, nors, žinoma, nepamiršta ir jos didžiulių nuveiktų darbų. Svarbiausiuose savo veikaluose – Gyvenimas, Tobulumo kelias, Vidinės pilies buveinės – šventoji Teresė Avilietė moko stoti Dievo akivaizdon ir patirti tokį patį artumą su Juo, kokį ji patyrė.

Pasak Teresės, jei norime artimai bendrauti su Dievu, pirmiausia turime išmokti palįsti po Jo malonės srove. Turime išmokti pasiduoti Dievui, leistis Jo parbloškiami, pakerimi. Daugelis Teresės bendruomenių vienuolių buvo beraštės, todėl ji, tai žinodama, negalėjo liepti joms paskaityti knygą ar gilintis į Šventąjį Raštą. Jai teko sekti Jėzaus pavyzdžiu – pasitelkti pavyzdžius ir palyginimus. Tad Teresė kalbėjo apie pilis ir deimantus, apie lietų ir upes. Jos vaizdiniai buvo gyvi, įsimintini, įsiūbuojantys ir uždegantys vaizduotę.

Iš daugybės pavyzdžių Teresė bene labiausiai mėgo palyginimą apie sodą, kurį reikia prižiūrėti ir laistyti. Pirmą kartą šį pavyzdį ji pasitelkė savo autobiografijoje, o vėlesniuose raštuose jį plėtojo. Kaip nuosekli ir rūpestinga mąstytoja Teresė pasakojo apie augimą, vykstantį dvasiniame gyvenime, kai išmokstame vis geriau sugerti Dievo malonės – vandens – srovę savo širdyse – sode. Nuodugniau pakalbėkime apie šį vaizdinį ir pažiūrėkime, kaip jį galime pritaikyti savo gyvenime.

Kibiras ir šulinys

Teresė dvasinės kelionės pradžią pavaizdavo kaip sodo laistymą pasisėmus iš šulinio kibirą vandens. Nereikia lakios vaizduotės, kad suvoktum, koks tai varginantis darbas. Į gilų šulinį nuleidi kibirą, iškeli sunkų, sklidiną vandens ir braukdamas prakaitą nešioji jį po sodą, laistydamas augalus augalėlius. Tai varginamai lėtas darbas! Vieno kibiro palaistyti visam sodui veikiausiai bus negana. Vis girgždinsi ir girgždinsi šulinio veleną, keldamas vandens prisemtą kibirą, vis tampysi jį po sodą, kol palaistysi kiekvieną gėlelę ir žolelę.

Šios pakopos metu Teresė pataria melstis tam tikru nusistatytu laiku, taip pat malda privalo turėti struktūrą. Pavyzdžiui, iš pradžių mintis nukreipiame į Viešpatį, tada Jį pašloviname giesme, o paskui pamėginame save įsivaizduoti biblinėje scenoje kartu su Jėzumi. Įsivaizduokime, kad drauge su moterimi stovime prie šulinio (vienas iš Teresės mėgtų pasakojimų) arba kad drauge su apaštalais valgome Paskutinę vakarienę, arba dalyvaujame Kanos vestuvėse, kaip ir Marija su Jėzumi. Maldai reikia struktūros, kad įvairiausias mintis bei rūpesčius nustelbtų mintys apie Jėzų, Jo meilę ir amžinąjį gyvenimą. Teresė suvokė, kad juo labiau mąstome apie Jėzų, juo gausiau vandens galime išlieti savo širdžių sode.

Vandentakis

Antrojoje maldos pakopoje išmokstame daryti pažangą dėdami mažiau pastangų. Autobiografijoje šventoji Teresė Avilietė rašė, kad sodininkas vandentakiais gauna daugiau vandens įdėdamas mažiau darbo. Taigi jis gali atsipūsti minutėlę, jam nereikia nepaliaujamai plušti. Teresė šią maldą vadino tylos malda. Pasak jos, pirmoji pakopa, kai vanduo nešiojamas kibiru, yra asketinė, nes joje itin svarbus darbas, kurį turime atlikti, kad išlaikytume Dievo malonę. Vandentakio pakopa yra mistinė. Mes išmokstame priimti iš Dievo srūvančią malonę nedėdami itin varginančių pastangų.

Šios maldos pakopos metu mūsų širdies akys atsiveria ir geriau pajaučiame Jėzaus artumą (plg. Ef 1, 18). Kaip senelis Simeonas Šventykloje, išvystame Jėzų jau ne tik kaip gerą žmogų. Mūsų akys Jį regi kaip mūsų išganymą. Matome Jį kaip Tą, kuris mus be galo myli, kuris turi galią išlaisvinti mus iš nuodėmės ir pakelti mūsų širdis dangun. Regėdami Jėzų kaip Viešpatį tampame ramūs ir džiaugsmingi.

Viena iš palankiausių progų patirti, kas yra tylos malda, – priėmus Komuniją. Tuomet tikrai tereikia labai mažai pastangų. Jėzus ateina pas mus duonos ir vyno pavidalais, teikdamas mums savo malonę ir meilę. Nuolankiai Jį priimdami užsidegame Jo meile. Nors sekundėlę galime pamiršti visa, kas dedasi aplink mus, – savo gyvenimo rūpesčius ir iššūkius. Susitelkiame pagarbinti Jėzų ir padėkoti Jam už meilę.

Pasak šventosios Teresės Avilietės, įžengiame į tylos maldą dažniausiai jau gerokai pasidarbavę „kibiru“, semdami vandenį iš šulinio. Pirmoji maldos pakopa reikalinga ir naudinga, nes ji mus nuveda į antrąją. Pavyzdžiui, veikiausiai neįžengsime į antrąją maldos pakopą, jei priimsime Komuniją tiesiog iš įpročio, mašinaliai, be pagarbios nuostabos ir lūkesčių. Norėdami pasiekti antrąją maldos pakopą, pirma turime gerokai pasidarbuoti: neapleisti maldos, ištikimai kelti savo širdis ir mintis į Viešpatį ir uoliai skaityti bei apmąstyti Šventąjį Raštą.

Upės, lietus ir trečiasis dangus

Trečiąją maldos pakopą Teresė nusakė kaip sodą, laistomą ne iš šulinio, bet drėkinamą upės ar versmės vandens. Pasak šventosios, Dievas taip stipriai trokšta padėti sodininkui, kad pats tampa sodininku ir daro viską, ko tik reikia. Ketvirtąją maldos pakopą ji lygina su sodu, drėkinamu gaivaus lietaus. Teresė sako, kad jis „tarytum dangiškasis vanduo, jo gausa permerkia ir pagirdo visą sodą“. Nereikia dėti jokių pastangų, sodas savaime lapoja.

Šios dvi pakopos turi daug bendro. Abiejose smarkiai srūva vanduo, atitekantis iš Dievo ir verčiantis mus pakilti ir eiti dalytis šia dovana su kitais, ypač su dvasios sausros kamuojamais. Tiesa, upė palaisto sodą kiek kitaip, nei lietus. Žmonės, ant kurių pilasi dangiškasis lietus, kiaurai permerkiami Dievo artumo ir visiškai atplėšiami nuo pasaulio, kartais jie netgi patiria, jog siela atsiskiria nuo kūno.

Galbūt tai skamba labai keistai, bet prisiminkime apaštalo Pauliaus žodžius Korinto tikintiesiems: „Pažįstu žmogų Kristuje, kuris prieš keturiolika metų, – ar kūne, ar be kūno – nežinau, Dievas žino, – buvo pagautas ir iškeltas iki trečiojo dangaus. Ir žinau, kad šitas žmogus, – ar kūne, ar be kūno – nežinau, Dievas žino, – buvo paimtas į rojų ir girdėjo slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti“ (2 Kor 12, 2–4).

Įsivaizduok, kad kažką panašaus patyrė Teresė ir Paulius. Juos taip pripildė Viešpaties artuma, kad jie pasijuto tartum danguje. Jie netgi „girdėjo“ ir „matė“ dvasines tiesas, kurias vargiai galėjo išreikšti žodžiais. Tai turėjo būti nuostabūs patyrimai!

Argi nebūtų palaima patirti ką nors panašaus? Tačiau nei Paulius, nei Teresė nesako, kad kaip tik toks turėtų būti mūsų maldos tikslas. Veikiau atvirkščiai – turėtume nesiekti didžių mistinių patirčių. Mums derėtų rūpintis tik tuo, kaip labiau priartėti prie Dievo. Jei atsidėję Jo ieškosime, nesibodėsime semti kibirais vandenį iš šulinio, mūsų širdies sodas suklestės. Juo uoliau nešime kibirus vandens į savo sodą, juo greičiau Dievas ves mus per maldos pakopas: vanduo į mūsų širdies sodą atitekės vandentakiu, vėliau paplūs kaip upė, o paskiau mus permerks kaip vasaros liūtis. Tačiau svarbiausia – nenuleisti akių nuo Viešpaties ir nesirūpinti potyriais, kuriuos tariamės patiriantys.

Nepasiduok!

Nesiliauk darbavęsis! Vis leisk ir leisk į šulinį savo kibirą. Semk iš Dievo malonės šulinio per kasdienę maldą. Nesistenk sukaupęs paskutines jėgas ropštis į aukštesnę maldos pakopą. Verčiau ištikimai pasilik toje, kuri tau šiuo metu naudingiausia. Rūpinkis nukreipti dieviškosios malonės ir palaiminimų srautus į savo širdį, o tada malonė nepaliaujamai darbuosis tavyje. Ilgainiui pajusi, kad malda reikalauja vis mažiau pastangų, nes tu nusitiesei vandentakį, kuriuo teka tave gaivinančio vandens upė, kuri atitekėjusi virsta smulkiais, švelniais tankiai krintančiais lietaus lašeliais.

Teresė buvo tvirtai įsitikinusi, kad Dievas nenori, jog mūsų malda būtų vien vargas ir sunkus triūsas. Jis nenorėjo, kad ji varytų nuobodį. Tad pradėjęs melstis ir sunkiai semdamas vandenį iš šulinio, nė neabejok, kad už tai tau bus atlyginta. Tavo atvanga bus apgaubianti Jėzaus meilė ir ramybė. Teresė Avilietė mokė, kad kontempliuoti Jėzų – tai tiesiog nuoširdžiai kalbėtis su Juo. Taigi Teresei malda – tai artimų draugų pokalbis. Ji ragina dažnai atrasti laiko pabūti vieniems su Tuo, kuris, kaip žinome, mus myli.