ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2016
 ››› 
liepa–rugpjūtis
 ››› 
Meditacijos

Penktadienis, liepos 1

Mt 9, 9–13

Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais? (Mt 9, 11)

Murmame bei skundžiamės dėl mokesčių, kuriuos tenka susimokėti, tačiau klystume manydami, kad dėl tos pačios priežasties Jėzaus laikais nekęsta mokesčių rinkėjų. Atskleisti tikrąją priežastį padės truputis istorijos.

Antrajam pasauliniam karui baigiantis išvadavus nacių okupuotus miestus dauguma jų gyventojų pradėjo viešai niekinti savo kaimynus, bendradarbiavusius su okupantais, kartais netgi griebdavosi prievartos prieš juos. Pavyzdžiui, moterims, susitikinėjusioms su priešų kareiviais, nuskusdavo galvas, vyrus mušdavo, įkalindavo, kankindavo.

Nuožmus pyktis suskaldo kiekvieną bendruomenę, pažeistą išdavysčių, ne kitaip buvo ir senovės Izraelyje. Muitininkai buvo išdavikai, padėję okupantams romėnams apiplėšinėti izraeliečių artimuosius. Jų renkami mokesčiai didino engėjų išteklius ir skurdino šventąją Dievo tautą. Negana to, muitininkai, turėdami savo pusėje karinę jėgą, nesidrovėjo sukčiauti ir apiplėšinėti tautiečius, kad patys pasipelnytų. Tad ko stebėtis, kad jie buvo taip nekenčiami!

Štai su kokiais žmonėmis Jėzus leido laiką. Tai nebuvo atsitiktinumas. Jei Jėzus nenoromis būtų išpopuliarėjęs tarp muitininkų, Jis veikiausiai būtų bendraudamas su jais laikęsis atstu. Bet buvo ne taip. Jėzus neatsitiktinai pakvietė Matą. Jis žinojo, kad užmegzdamas draugystę su vienu iš muitininkų atveria duris ir visiems kitiems.

Koks gailestingumas! Jėzus atpažino tikruosius atstumtuosius, tuos, kuriems ypač reikėjo užuojautos. Jis ne tik pamilo juos, bet ir priėmė tarp savųjų. Jis nesiekė atkeršyti, Jis ieškojo draugų. Jėzus nelaukė, kol jie atliks atgailą ir ims kitaip gyventi, Jis tiesiog dabar sėdo su jais prie stalo.

Melsdamasis skirk šiek tiek laiko šiai žiniai apmąstyti. Gailestingumo metais leiskis nustebinamas ir sužavimas Dievo gailestingumo. Tikėk, kad meilė, kurią Jėzus parodė šiems muitininkams, – meilė, pranokstanti neapykantą, – yra ta pati meilė, kuria Jis myli tave.

Viešpatie, aš nuščiūvu Tavo gailestingumo akivaizdoje! Ačiū Tau, kad ieškai manęs ir kvieti prie savo stalo.

Am 8, 4–6, 9–12; Ps 119, 2. 10. 20. 30. 40. 131


Šeštadienis, liepos 2

Švč. Mergelė Marija, Šeimų Karalienė

Lk 2, 41–51

Pagal Dievo sumanymą Jo Sūnus ilgai gyveno niekam nežinomoje, paprastoje šeimoje mažame Palestinos miestelyje. Ši šeima veikiausiai buvo neturtinga, jai teko patirti daug kančių ir vargų: persekiojimus, tremtį. Tačiau ji, nepaisant visų sunkumų, nepalūžo, ištikimai garbino Dievą ir visus slėpiningus bei išsyk neperprantamus įvykius laikė savo širdyje.

Šios šeimos Tėvas – šventasis Juozapas, teisus vyras, nenuilstantis darbininkas, nepriekaištingas globėjas. Šios šeimos Motina – Mergelė Marija. Ji – Dievo Motina ir Bažnyčios Motina, drauge ir kiekvienos namų Bažnyčios, t. y. kiekvienos šeimos, Motina. Pasak šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II, jos padedama kiekviena krikščioniška šeima iš tikrųjų gali tapti mažąja Bažnyčia, kurioje atsispindi ir gyvena Kristaus Bažnyčios slėpinys.

Švč. Mergelė Marija moko šeimas klausytis Dievo balso, dažnai išgirstamo įsiklausant į savo šeimos narių žodžius, atjaučiant jų vargus, drauge dalijantis rūpesčiais ir džiaugsmais. Mergelė Marija moko šeimas atvirumo Dievo valiai, pasitikėjimo Dievu. Ji drąsina sutuoktinius tapti Dievo bendradarbiais – noriai dovanoti gyvybę naujam žmogui.

Tad priimkime į savo širdis Mariją, kaip savo Motiną ir Auklėtoją, kaip patį brangiausią ir mieliausią motinystės ir šeimos gyvenimo Pavyzdį. Ji nėra nei griežta, nei rūsti, veikiau – atjaučianti, rūpestinga ir švelni. Jeigu Dievas jai patikėjo savo vienatinį Sūnų, negi mes būsime tokie nepatiklūs, kad jai nepatikėsime savęs?! Mergelei Marijai buvo klusnus dieviškasis Sūnus, juo labiau dera, kad jai paklustume mes, dažnai stokojantys išminties ir įžvalgos, tikėjimo ir meilės. Paklusdami jai, galime būti tikri, kad atrasime išeitį ir išsigelbėjimą, nes ji mus neabejotinai nuves pas savo Sūnų – mūsų Išganytoją ir Gelbėtoją.

Dieve, savo vienatinio Sūnaus Gimdytoją paskyręs mūsų Motina ir Valdove, padėk mums jos galingu užtarimu pasiekti Tavo vaikų garbę Dangaus Karalystėje.

Iz 61, 9–11; 1 Sam 1, 4–8


Sekmadienis, liepos 3

Lk 10, 1–12. 17–20

Džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje (Lk 10, 20).

Tiesiog pasidžiaukime čia ir dabar. Mes gyvename nuostabiame Dievo sukurtame pasaulyje. Esame išgelbėti Dievo, atsiuntusio savo Sūnų mūsų atpirkti. Turime Eucharistiją ir Šventąją Dvasią, vis labiau mus artinančias prie Dievo ir stiprinančias mūsų tikėjimą. Ir turime Jėzaus kvietimą būti su Juo amžinai – mūsų vardai „įrašyti danguje“ (Lk 10, 20). Pažvelkime į tris ženklus, padedančius mums neabejoti, kad tikrai esame skirti Dangui.

Pirmasis ženklas yra tikėjimas. Evangelija mums sako: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Kiekvieną dieną skelbk tikėjimą Jėzumi. Sakyk Jam, kad nori Juo sekti.

Antrasis ženklas yra žymės. Krikščionio žymės yra gerumas, nuolankumas, kantrumas ir malonumas. Šv. Paulius jas vadina Dvasios vaisiais (plg. Gal 5, 23). Ar šios žymės regimos tavyje? Žinoma, mes visi retkarčiais vienaip ar kitaip paslystame, tačiau privalome keliauti tuo keliu, kuriuo einant dorybės auga, o ydos nyksta. Neturime būti tobuli, teturime eiti teisingu keliu.

Ir galutinis ženklas yra meilė. Jėzus sako mums: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Jis sako, kad mūsų artimas yra ne tik mums patinkantis žmogus, bet ir mūsų priešas (plg. Lk 10, 25–37). Jis mus moko melstis ne tik už savo draugus, bet ir už nekentėjus ar skriaudikus: „mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ (Mt 5, 44). Taigi, jei padedame vargšams, atleidžiame mus įskaudinusiems ir su gerumu priimame kiekvieną, galime būti tikri, kad turime šį ženklą. Jėzus nori, kad kiekvienas iš mūsų būtų su Juo Danguje. Būtent dėl to Jis mirė už mus ir davė mums Šventąją Dvasią. Iš tiesų mes tarnaujame mylinčiam, dosniam Dievui!

Jėzau, labiau už viską pasaulyje trokštu būti su Tavimi Danguje!

Iz 66, 10–14; Ps 66, 1–7. 16. 20; Gal 6, 14–18


Pirmadienis, liepos 4

Mt 9, 18–26

Jei tik palytėčiau jo drabužį – išgyčiau (Mt 9, 21).

Mokslo įrodyta, kad kūdikiai, kurie buvo glostomi, nešiojami, glamonėjami, vystėsi daug greičiau ir visapusiškiau, nei gavusieji mažiau dėmesio. Tai daug ką pasako. Mes esame sukurti mylėti ir būti mylimi, todėl kenčiame, kai negauname meilės arba jos mums stinga.

Šią tiesą matome ir šios dienos Evangelijoje. Aprašomi du įspūdingi išgydymai. Jie įvyksta, kai meilė išreiškiama prisilietimu. Pirmiausia moteris palietė Jėzaus drabužio apvadą ir išgijo nuo kraujoplūdžio. Vėliau Jėzus švelniai paėmė mirštančią mergaitę už rankos ir sugrąžino į gyvenimą. Ir moterį, ir mergaitę išgydė Jėzus. Tačiau tą dieną Jėzų supo daugybė žmonių, bet ne visi išgijo. Išgydavo tik tie, kurie prisiliesdavo su meile ir tikėjimu.

Nuo pat Bažnyčios pradžios gydant ligonį – ir ne tik nuo kūno ligų – būdavo svarbu uždėti ant jo rankas. Prisilietimas sujungia du žmones, todėl ir gydymas gali vykti abiem kryptimis. Prisiminkime, kaip šv. Pranciškus Asyžietis, dar tebesimėgaujantis paviršutiniškais malonumais, prisivertė pabučiuoti raupsuotąjį, nors vien ta mintis jam kėlė pasibjaurėjimą. Nelaimingasis, sujaudintas Pranciškaus poelgio, taip pat jį apkabino. Šis susitikimas pakeitė Pranciškaus gyvenimą. Vėliau jis su meile apkabino daugybę vargšų, paliegėlių ir atstumtųjų. Po daugelio metų Pranciškus rašė: „Tai, kas man buvo tokia kartybė, buvo perkeista į kūno ir sielos saldybę.“

Išgydytas raupsuotojo apkabinimu, Pranciškus iškeliavo apkabinti daugybės žmonių. Tas pats gali įvykti ir su mumis. Mes galime pasiekti sužeistus, atmestus ir užmirštus žmones. Galime su jais pasidalyti Šventąja Dvasia, atskleisdami jiems Jos gydančią, atnaujinančią galią, prikeliančią gyventi naują gyvenimą. Tai gali atrodyti nereikalinga ir netgi nerealu. Tačiau paprastas rankos paspaudimas, nugaros paglostymas, draugiškas paplekšnojimas per petį ar nuoširdus apkabinimas gali pakeisti pasaulį. Tapkime Jėzaus rankomis dabartiniame pasaulyje!

Jėzau, mano rankomis liesk, apkabink ir laimink visus vargstančius, sergančius ir stokojančius.

Oz 2, 16. 17b. 19–22; Ps 145, 2–9


Antradienis, liepos 5

Mt 9, 32–38

Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį (Mt 9, 38).

Būkite atsargūs ko nors melsdami – jums gali tekti atsakyti už savo maldas! Štai kaip skamba perfrazuota viename tekste šios dienos Evangelija: „Meldėjas dar nespėja ištarti maldos, kai ši yra išklausoma. Jėzus pakvietė dvylika sekėjų ir pasiuntė juos į nunokusį lauką.“

Taip, užtarimas yra labai svarbi maldos forma, bet mes turime atminti, kad visos maldos kyla iš Jėzaus, o ne iš mūsų. Kai ko nors stokojame, kai kyla koks nors poreikis pasaulyje, Bažnyčioje, kaimynystėje ar mūsų šeimoje, galime būti tikri, kad jį Jėzus žino, kad jis yra Jėzaus širdyje. Tai Jis atvėrė mūsų akis, kad pamatytume, ko turime melsti.

Kartais aiškiai žinome, ko prašyti: „Išgydyk, Viešpatie! Suteik maisto, Viešpatie, šiems badaujantiems vaikams! Padėk man, Viešpatie, teisingai apsispręsti!“ Tačiau būna akimirkų, kai nežinome, ko melsti. Tiesiog jaučiame, kad kažkas negerai ir kažką turime daryti. Geriausia, ką mes galime tokioje situacijoje, tai viską sudėti į Dievo rankas ir prašyti Jo veikti taip, kaip Jis nori, nes žino, kas yra geriausia.

Užtarimo malda yra nuostabus būdas darbuotis kartu su pjūties Šeimininku. Bet tai nėra vienintelis būdas. Melsdamiesi už žmones paklauskime: „Viešpatie, gal Tu nori, kad ir aš ką nors dėl šio žmogaus padaryčiau?“

Jėzui patinka, kai Jam maldoje atnešame kitų poreikius. Tai rodo, jog nesame susirūpinę tik savimi. Tai reiškia, kad mūsų žvilgsnis yra atviras aplinkiniam pasauliui ir kad mūsų širdis darosi panašesnė į Jo. O dar labiau Jam patinka, kai mes pasiraitojame rankoves ir stojame padėti tiems, už kuriuos meldžiamės. Juk kaip tik taip Jis padarė dėl mūsų. Kartais tai gali būti nelengva, gali kainuoti laiko ir pastangų. Betgi labai nuopelninga dirbti šalia Jėzaus – pjūties Šeimininko!

Jėzau, dėkoju už visus tuos reikalus, kurie, Tavo sumanymu, parūpo mano širdžiai. Duok man drąsos prisidėti darbais mažinant įvairiopą vargą ir nepriteklius.

Oz 8, 4–7. 11–13; Ps 115, 3–10


Trečiadienis, liepos 6

Oz 10, 1–3. 7–8. 12

Plėškite dirvoną, nes jau metas ieškoti VIEŠPATIES (Oz 10, 12).

Paklausk bet kurį ūkininką, ir jis pasakys, kaip svarbu gerai įdirbti lauką prieš sėją. Arimas suminkština dirvožemį, sunaikina piktžoles, paskirsto po dirvą naudingas medžiagas, ištraukia į paviršių kenkėjus, kad šie žūtų. Ūkininkas turi būti pasirengęs sunkiai triūsti, paruošti lauką sėjai, jei jis nori, kad derlius būtų kuo gausesnis.

Dievas, kaip geras ūkininkas, prižiūri mūsų širdžių „laukus“. Jis nori matyti apstų derlių, bet pirmiausia Jis turi plėšti dirvoną ir išpurenti žemę. Tačiau Dievas darbuojasi kiek kitaip, nei ūkininkas, įdirbantis žemę. Dievas neplėšia mūsų širdžių dirvos, negavęs mūsų sutikimo, mums nebendradarbiaujant. Pasak pranašo Ozėjo, mes plėšiame dirvonus naujam laukui pakviesdami Viešpatį ir duodami Jam laisvę darbuotis mumyse.

Leisti Viešpačiui plėšti mūsų širdyse dirvonus gali atrodyti bauginančiai. Bet pasimokykime iš ūkininko ir sutelkime mintis ties mūsų laukiančiu derliumi! Prašykime, kad Kristus įdirbtų dirvą. Prašykime Jo sutrupinti mūsų širdyse visus grumstus ir išrauti visas abejingumo piktžoles. Sakykime Jam, kad norime pjauti derlių kartu su Juo, kad trokštame subrandinti vaisių Jam.

O tai reiškia, kad kasryt turime melsti Šventosios Dvasios, jog šiandien Ji būtų su mumis. Vėliau, dienai bėgant, atkreipkime dėmesį į keblesnes situacijas. Galbūt tokia situacija – tai vis pasikartojantys vaiko pykčio priepuoliai ar bendradarbio nesibaigiantys plepalai. Galbūt tai kantrus rūpinimasis senu giminaičiu arba paguoda į sunkią situaciją patekusiam draugui. Kad ir kas tai būtų, priimkime tai kaip galimybę leisti Šventajai Dvasiai dar labiau suminkštinti mūsų širdį.

Pokyčiai išsyk nebūna milžiniški. Tiesiog ženkime nedidelį žingsnį kasdien ir vaisiai pradės nokti. Taip dar labiau įsitikinsime Jėzaus meile. Tapsime kantresni ir atlaidesni, dėmesingesni aplinkinių žmonių poreikiams.

Dievas – maloningas ūkininkas, Jis pasiruošęs ir laukti. Teįleidžia vis gilesnes šaknis tavo širdyje Jo Karalystė!

Viešpatie, ateik ir išpurenk visus mano širdies kauburius, sutrupink mano grumstus, kad galėčiau priimti sėklą, kurią Tu nori manyje pasėti. Ačiū už Tavo meilę ir ištikimybę.

Ps 105, 2–3. 4–5. 6–7; Mt 10, 1–7


Ketvirtadienis, liepos 7

Oz 11, 1–4. 8–9

Mano širdis neleidžia man to padaryti! Mano gailestingumas tau per stiprus! …nes aš esu Dievas, o ne žmogus (Oz 11, 8–9).

Žinoma, Jis yra Dievas, o ne žmogus – tai savaime aišku. Vis dėlto Dievo vaizdinį dažniausiai susidarome remdamiesi žmogiškųjų santykių patirtimi. Ir linkstame manyti, kad Dievas į situacijas reaguoja taip pat, kaip reaguotume mes. Tačiau Dievas mėgsta stebinti.

Ozėjui pranašaujant Izraelyje apie 750 m. prieš Kristų, didžiuma Dievo tautos gyveno ramiai ir pasiturinčiai. Iš to gero gyvenimo jie pradėjo linkti prie stabų, kuriais tikėjo jų kaimynai ir prekybos bendrai. Žmogiškai žiūrint, Dievas turėjo pakankamą priežastį apleisti Jį išdavusią tautą, atimti išrinktosios tautos privilegiją. Sprendžiant logiškai arba pagal sutarties sudarymo taisykles šis išdavystės veiksmas turėjo sukelti griežtą atsaką. Bet Dievas – ne žmogus. Jis siūlo atkurti santykius ir susitaikyti, o ne kurstyti priešiškumą ir kerštą.

Štai taip Dievas bendrauja ir su tavimi. Jo širdis perpildyta meilės tau, Jis nieko taip netrokšta, kaip stiprinti draugystę su tavimi. Tai kodėl, atrodo, kartais Jis tave atstumia? Popiežius Pranciškus sako: „Jėzus niekada neskaudina be reikalo. Jis tik apvalo su gailestingumu, švelnumu ir meile.“

Ar mums reikia apvalymo? Žinoma. Tik kaip Jėzus ruošiasi tai padaryti? Galbūt mūsų liūdna patirtis, kai buvome įskaudinti ar atstumti, mus verčia to paties tikėtis iš Jėzaus. Bet Jis taip nesielgia. Jis atėjo gelbėti, o ne pasmerkti.

Šiandien, apmąstydamas šią ištrauką, pabandyk prisiminti patį blogiausią dalyką, kokį esi padaręs. O tada įsivaizduok Jėzų, sėdintį šalia ir žvelgiantį tau į akis. Ar matai Jo akyse gailestingumą ir švelnumą? Gal Jis priglaudžia tavo veidą sau prie skruosto arba bučiuoja tau į kaktą, kaip tu bučiuoji savo vaiką? Ar jauti atleidimą ir meilę? Net jei lig šiol nejautei ypatingos atgailos, argi tavo širdis nesugrus, susidūrusi su tokiu švelnumu? Leisk Jėzui šiandien sugraudinti tavo širdį. Leisk Jam savo užuojauta nuginkluoti tave. Leisk Jam savo gailestingumu apvalyti tave.

Viešpatie Jėzau, žvelgiu Tau į akis. Tavo meilės neįmanoma nusakyti žmogiškais žodžiais. Ačiū, Viešpatie, kad apkabini mane!

Ps 80, 2–3.15–16; Mt 10, 7–15


Penktadienis, liepos 8

Oz 14, 2–10

Grįžk, Izraeli, pas Viešpatį (Oz 14, 2).

Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Teodoras Ruzveltas 1910 m. kalbėdamas apie drąsą ir riziką pasakė: „Vadovas – ne kaltinantis kritikas, ne tas žmogus, kuris rodo pirštu į suklupusius stipriuosius. Pasitikima tuo, kuris pats yra kovos lauke, kurio veidas dulkėtas, prakaituotas ir kruvinas, kuris narsiai kovoja… netausoja savęs dėl verto reikalo.“

Izraelio žmonės buvo tikrai susitepę, bet ne mūšio lauke. Jie turėjo kovoti nuožmią, alinančią kovą, kad išliktų ištikimi Viešpačiui didžiausių pagundų apsuptyje. Jie dažnai suklupdavo pasidavę nuodėmei. Tačiau, užuot stovėjęs kitoje barikadų pusėje ir juos peikęs, Viešpats juos ragino keltis ir tęsti kovą. „Grįžk, Izraeli, pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, – sako Jis per Ozėją, – nes tu sukniubai per savo kaltę“ (Oz 14, 2). Jis leido suprasti, kad yra jų pusėje, pasiruošęs jiems atleisti ir juos atnaujinti.

Eidami per gyvenimą, ir mes turime kovoti su pagundomis ir nuodėme. Tai ne ką lengvesnė kova, kaip tikrame mūšio lauke. Bus valandų, kai mūsų veidai bus sutepti krauju ir purvu. Bus tokių akimirkų, kai atrodys, kad net nebekovojame. Juk daug lengviau tiesiog pasiduoti. Bet tada prisiminkime tą „vertą reikalą“, dėl kurio kovojame. Tai draugystė su Viešpačiu ir Jo Karalystės kūrimas. Nieko nėra kilniau ir brangiau!

Paklausyk, ką Viešpats žada mums kaskart, kai apsisprendžiame grįžti pas Jį: „Pagydysiu jų neištikimybę, mylėsiu juos visa širdimi <...> Izraeliui būsiu lyg rasa“ (Oz 14, 5–6). Jis visada pasiruošęs užtvindyti mus meile sunkiausiomis akimirkomis, kai jaučiamės tokie silpni ir menki. Kad ir dažnai mus apims silpnumas, kai tik šauksimės Viešpaties, Jis ateis mums padėti.

Taip pat atmink, kad Dievas irgi apsisprendė „netausoti savęs dėl verto reikalo“ – dėl tavęs! Tavo dangiškojo Tėvo galybė labiausiai pasireiškia tavo silpnume. Jis turi malonės, paguodos ir stiprybės atsargų, skirtų tik tau. Tereikia Jo paprašyti.

Tėve, ačiū Tau už Tavo gailestingumą ir meilę, kurie yra nauji kiekvieną dieną. Būk su manimi šiandien, padėk man likti ištikimam Tau.

Ps 51, 3–4. 8–9. 12–14. 17; Mt 10, 16–23


Šeštadienis, liepos 9

Iz 6, 1–8

Štai, – tarė jis, – žarija palietė tavo lūpas, tavo kaltė panaikinta ir tavo nuodėmė nuvalyta (Iz 6, 7).

Prisimink – nusipirkęs kokį nors naują prietaisą ar naujai perdažęs virtuvę turbūt nekantravai tai parodyti savo draugams. Naujovės mus sujaudina, todėl natūralu, kad norime su kuo nors pasidalyti savo jauduliu.

Bet štai tą naują prietaisą įjungi jau trisdešimtą kartą. Aišku, jis tebėra toks pat geras, bet jau nebesukelia tiek džiaugsmo. Tas pats ir su perdažyta virtuve – ji tebėra tau graži, bet susižavėjimas blėsta.

Šios dienos skaitinyje rašoma, kad Izaijas yra atnaujinamas, vienam iš serafimų nuvalius jo nuodėmę, žarija nuo altoriaus palietus jo lūpas. Jo nuodėmės našta numesta, ir Izaijas tiesiog dega nekantrumu atsiliepti į Dievo kvietimą skelbti Jo žodį: „Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6, 8). Nuo tada Izaijo tarnystė truko daugiau negu keturiasdešimtmetį, ir tai yra pakankamas laikotarpis, kad būtume tikri, jog jis rado, kaip įveikti neišvengiamai užklumpančią monotoniją.

Mes irgi žinome, kaip išsivaduoti nuo nuodėmės naštos. Ta priemonė – tai Sutaikinimo sakramentas. Nors ne tokia skausminga, kaip degančio anglies gabalėlio prisilietimas, išpažintis turi galią nuvalyti ir atnaujinti tave. Ji gali tave uždegti ir įplieksti tokį tavo susižavėjimą, kad liepsnosi uolumu eiti ir skelbti gerąją Dievo meilės naujieną.

Žinoma, mes neiname išpažinties kasdien, tad mūsų užsidegimas ilgainiui išblėsta. Tai kaip išlaikyti tą atsinaujinimo jausmą kasdien? Prisimink naujai išdažytos virtuvės palyginimą. Jei nuolat valysi nešvarumus ir dėmes, nelaukdamas, kol jie neatplaunamai priskres, išlaikysi virtuvę švytinčią it naują. Taigi ir savo nuodėmes apgailėkime kasdien. Tada vis iš naujo pajausime mumyse įsiplieskiančią Dievo meilę bei galią.

Todėl pasiryžk kiekvieną dieną atlikti sąžinės peržvalgą. Ir tave panašiai kaip Izaiją užlies džiaugsmo banga. Ne vieną kartą, veikiausiai kasdien. Išvaduotas nuo kaltės naštos kartu su Izaiju šauksi: „Štai aš, Viešpatie!“

Tėve, nuvalyk mano nuodėmes šiandien. Duok man naują pradžią su Tavimi. Padėk man atrasti užsidegimo tarti „taip“ viskam, ką Tu esi man sumanęs.

Ps 93, 1–2. 5; Mt 10, 24–33


Sekmadienis, liepos 10

Lk 10, 25–37

Mylėk... savo artimą kaip save patį (Lk 10, 27).

Prisimink, kai tu ar tavo šeimos narys pasigavo gripą. Tikriausiai teko atidėti įprastus kasdienius darbus tol, kol pasveiksi. Dabar pagalvok apie samarietį iš gerai žinomo palyginimo. Jis buvo nė kiek ne mažiau užimtas, palyginti su kunigu ar levitu, irgi praėjusiais tuo keliu pro sužeistą žmogų. Samarietis nevaikščiojo dykas, neturėdamas tikslo, jis turėjo reikalų.

Tačiau jo paties reikalai samariečiui nebuvo patys svarbiausi. Svarbiau už viską buvo troškimas sustoti prie sumušto žmogaus ir kentėti kartu su juo – ne fiziškai, bet širdimi. Atjauta, sukilusi jame, iškilo į pirmą vietą, nustelbdama suplanuotus darbus. Taip buvo išgelbėta žmogaus gyvybė.

Visiems kyla klausimas: ar mano kasdieniai reikalai, darbai ir planai yra svarbesni už tą kančią, kurią matau šalia savęs? Tau nereikia ieškoti kenčiančiųjų, tu tiesiog eini pro juos kasdien skubėdamas savo reikalais. Galbūt sutiksi žmogų, iš kurio išplėštas pasitikėjimas ir džiaugsmas. Galbūt kokį nors šalia esantį žmogų sutriuškino nepritekliai ar bėdos šeimoje. Galbūt kas nors gyvena vienišas ir apleistas. Prašyk Šventosios Dvasios padėti pastebėti šiuos žmones, išgirsti tai, ko jie nepasako, ir nepristigti atjautos, kad sustotum ir būtum jų „artimas“.

Kai sustoji pasirūpinti kitu žmogumi, ne tik parodai paprastą žmogišką gerumą. Tu tampi Kristaus nešėju. Jis tą akimirką veikia per jus abu!

Evangelijoje nuolat kartojami žodžiai: „Jėzui pagailo“, nes žmonės buvo apleisti, paliegę, akli, prislėgti rūpesčių. Kančios priežastis ne tokia jau ir svarbi, pati žmonių kančia pastūmėdavo Jėzų veikti. Dabar Jis sako kiekvienam iš mūsų: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 37).

Šventoji Dvasia, atverk mano akis, kad matyčiau šalia esančių žmonių kančią. Atlaisvink mano širdyje vietos užuojautai.

Įst 30, 10–14; Ps 69, 14. 17. 30–31. 33–34. 36–37; Kol 1, 15–20

Mieli „ŽODŽIO tarp mūsų“ skaitytojai!
×

Naujasis 2024 m. KOVO–BALANDŽIO numeris jau knygynuose ir parapijose.

Prenumerata internetu: prenumeruok.lt.

Dėkojame už Jūsų aukas ir pastangas, kad Dievo žodis pasiektų vis daugiau širdžių!