ŽODIS tarp mūsų

Meditacijos

© ŽODIS tarp mūsų
 ››› 
Archyvas
 ››› 
2018
 ››› 
kovas–balandis
 ››› 
Meditacijos

Ketvirtadienis, kovo 1

Jer 17, 5–10

Žinoma, iš nuoskaudos pranašas Jeremijas sako: „Širdis yra už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi“ (Jer 17, 9). Jei tai tiesa, kodėl esame mokomi apie visos kūrinijos gerumą? Ar Jeremijo teiginys neprieštarauja mokymui, kad viskas, kas Dievo sukurta, yra gera?

Be abejo, mes esame sukurti pagal Dievo paveikslą, o Dievas gėrisi mumis ir kiekvienu iš mūsų. Tačiau nereikia daug ieškoti, kad rastume savyje dalykų, prieštaraujančių Dievo troškimams. Mūsų širdys išduoda geriausius mūsų ketinimus. Dažnai skaudžiausius dalykus pasakome tiems, kuriuos labiausiai mylime. Stengiamės būti nuolankūs, tačiau kartais pagauname save menkinant kitus ar demonstruojant savo talentus ar žinojimą. Daugelis šventųjų perspėjo dėl pavojaus išpuikti: nuolankiai pradėję kokį nors projektą ir sekdami Šventosios Dvasios įkvėpimu, vėliau pastebime, kad viską darėme egoistiškai ir išdidžiai. Šv. Paulius nusako savo vidinius prieštaravimus žodžiais: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (Rom 7, 19).

Taigi kodėl iš viso turėtume vykdyti Dievo valią? Teisingiau būtų klausti, kodėl Dievas iš viso su mumis terliojasi? Dievas dar geriau už mus pačius mato mūsų širdies tamsybes, tačiau niekada nenustoja mūsų mylėjęs. Jis niekada neklausia, ar mes esame verti Jo dėmesio. Kodėl? Nes Jis žino, kad esame verti! Mes Jam brangesni, nei galime įsivaizduoti.

Štai raktas – Dievas ne tik nori parodyti, kur mes nukrypome, kad galėtume ištaisyti keletą klaidų. Jis nori pasidalyti su mumis savo paties gyvenimu. Atnaujinančia savo Dvasios galia Jis nori suteikti mums naują širdį ir naują protą. Tokį, kuris pasitiki Juo taip, kaip Jeremijas ragino pasitikėti Jeruzalės žmones (Jer 17, 7–8). Norėdami patirti atsinaujinimą, nelaukime, kol numirsime, nelaukime Antrojo atėjimo. Jau šiandien ženkime dar vieną žingsnį link visiško atsinaujinimo, kurį mums trokšta suteikti Jėzus.

Viešpatie, šlovinu Tave už tokį galingą veikimą mano gyvenime! Pasitikiu Tavimi ir žinau, kad mano gyvenimas yra saugus Tavo rankose.

Ps 1, 1–4. 6; Lk 16, 19–31


Penktadienis, kovo 2

Mt 21, 33–43. 45–46

Ką darytumėte, jei sėkmingai besiverčiančios firmos prezidentas įpareigotų jai vadovauti, kol jis sugrįš? Argi, atsigavę nuo šoko ir norėdami padaryti įspūdį savo viršininkui, nesistengtumėte, kad jums patikėta firma ir toliau dirbtų visu pajėgumu? Tvarkyti Dievo vynuogyną – kur kas didesnė garbė. Sunku įsivaizduoti, kad žmogus, kuriam patikėtos tokios garbingos pareigos bei privilegijos, piktnaudžiautų jomis ir netgi sukiltų prieš šeimininką. Tačiau būtent apie tai Jėzus kalba šios dienos Evangelijos palyginime.

Istorija mums ne kartą parodė, kad, religiniams vadovams suklydus, kenčia visi Bažnyčios nariai. Tačiau, užuot juos teisę, pasvarstykime, kokius išbandymus jiems tenka pakelti. Kartais labai sunku tvirtai remtis moralinėmis normomis ir išvengti pagundos plaukti pasroviui! Dėl didelio darbo krūvio jie dažnai jaučiasi taip, tarsi viso pasaulio našta užgriūtų ant jų pečių. Bažnyčios vadovai žino turį klausyti Šventosios Dvasios, tačiau daugelio žmonių keliami reikalavimai bei užduotys kartais užgožia „šį tylų balsą“, prabylantį maldoje bei per Šventąjį Raštą.

Atsižvelkime į didžiulį Bažnyčios vadovus užgulantį krūvį, galbūt tada bus lengviau susilaikyti nekritikavus Dievo pašauktųjų rūpintis Jo tauta. Žinoma, ko gero, galėtume paminėti daugybę vyskupų bei kunigų klaidų. Vis dėlto, užuot kaltinę, melskime jiems ramybės bei Viešpaties apsaugos.

Kitas geras dalykas, kurį galime nuveikti Bažnyčios vadovų labui – tai kuo visapusiškiau gyventi krikščionišką gyvenimą. Įsivaizduokite, kokį paskatinimą jų širdims suteikia paprastų žmonių pastangos gyventi pagal Evangeliją. Tai labai kelia jų dvasią ir atskleidžia jų darbo vertingumą. Tad kartu su savo vadovais būkime vaisingi Dievo Karalystės nariai, kad Bažnyčia taptų šviesa, visus žmones kviečianti mylėti Kristų.

Tėve, prašome apsaugoti visus Bažnyčios vadovus. Suvokdami jų patiriamus sunkumus bei pagundas prašome Tavęs juos drąsinti ir atnaujinti Šventąja Dvasia, kad Tavo žmones jie vestų į šventumą.

Pr 37, 3–4. 12–13. 17–28; Ps 105, 16–21


Šeštadienis, kovo 3

Lietuvos Globėjas šv. Kazimieras

Fil 3, 8–14

Šiandien su džiaugsmu minime šventąjį karalaitį Kazimierą. Nelabai daug žinome apie jo gyvenimą, tačiau jį puikiai apibūdinti galėtume ir šiandienos skaitinio žodžiais: „O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame“ (Fil 3, 8–9).

Dėl Kristaus Kazimieras nesistengė bet kokia kaina išsaugoti savo gyvybę. Šv. Kazimiero pirmasis biografas pasakoja: „Kai pačiame jaunystės žydėjime susirgo tokia lėtine liga, nuo kurios, gydytojai manė, tegali padėti tik sugulimas su jauna moterimi, ir jo tėvai, ir daugelis artimųjų labai primygtinai patarinėjo, kad gelbėdamas gyvybę sutiktų permiegoti su itin gražia mergina. Jis kaip visada labai išmintingai atsakė, kad norėtų verčiau prarasti šį laikiną ir praeisiantį gyvenimą, negu netekti amžinojo bei nenykstančio danguje.“

Jaunuoliui, kuris turėjo tapti Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, neturėjo būti lengva priimti tokį sprendimą. Ne tik dėl tėvų maldavimų atsisakyti bandymo išgelbėti savo gyvybę, bet ir dėl jo laukusios garbingos ateities. Iš Kazimiero galėtume pasimokyti nuolankaus savo varganos prigimties pripažinimo ir atsivėrimo neįtikėtinai meilei. Jo seniausioje biografijoje rašoma: „Meilė, kuria iš Šventosios Dvasios degė visagaliam Dievui, jo širdyje buvo tiek išlieta, ji taip kilo į viršų, taip liejosi iš krūtinės gelmės artimo linkui, kad jam nebuvo nieko maloniau ir geidžiamiau, negu dalyti ne tik kas nuosava, bet ir visą save atiduoti.“

Šventasis Kazimierai, mokyk mus nuoširdžios ir dosnios draugystės su Viešpačiu, išmelsk mums karštą meilę Kristui ir žmonėms, kad kaip ir tu vadovaudamiesi tiesa ir išmintimi savo Tėvynėje kurtume Dievo Karalystę.

Kun 19, 1–2. 17–19; Ps 15, 2–5; Jn 15, 9–17


Sekmadienis, kovo 4

Jn 2, 13–25

Kodėl Jėzus taip supyko ant pinigų keitėjų? Veikiausiai todėl, kad jie išnaudodavo vargšus, versdami juos mokėti kur kas daugiau, nei reikėtų – ir visa tai ne šiaip kur nors, bet Viešpaties namuose! Toks lupikavimas – ne tik nepagarba Dievui, bet ir neteisingumas artimo atžvilgiu. Pasakojimas apie prekiautojų išvaikymą iš Šventyklos rodo, kaip rimtai Jėzus vertino savo misiją. Jis žinojo, kad tokiu drastišku poelgiu išprovokuos priešų pyktį, betgi turėjo vykdyti savo Tėvo valią.

Šventyklos „išvalymas“ – pranašiškas ženklas, ką Jėzus nori padaryti su kiekvienu iš mūsų. Jis trokšta nuvalyti mūsų nuodėmes ir padaryti iš mūsų gyvas Šventosios Dvasios šventoves (plg. 1 Kor 6, 19). Jis visada pasirengęs mus vis labiau išskaistinti. Svarbu tėra rimtai atsiliepti.

Ant kryžiaus nugalėdamas nuodėmę bei mirtį Jėzus mums paliudijo Tėvo gerumą. Šv. Leonas Didysis rašė: „Per kryžių tikintysis semiasi stiprybės iš silpnumo, garbės – iš negarbės, gyvenimo – iš mirties“ (Apie Viešpaties kančią, 8 pamokslas). Jėzus mirė ne už teisiuosius ar šventuosius, bet už nusidėjėlius – tokius, kaip mes. Jis išrovė mirties geluonį, sunaikino jos amžinumą ir privertė ją dilti su laiku, nelikti per amžius (plg. 1 Kor 15, 54–57). „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Kor 15, 22).

Ar pažinome kryžiaus galią savo gyvenime – galią išlaisvinti mus iš nuodėmės ir žalingų troškimų? Atidavę savo širdį Viešpačiui Jėzui ir leidę Jam numarinti senąją mūsų prigimtį, tapsime laisvi ir vaikščiosime Jo meilės bei šventumo keliais. Juo klusniau Jam nusilenksime, juo artimesnis Jis mums taps ir juo jaukiau mus apgaubs Jo ramybė. Atminkime apaštalo Pauliaus žodžius: „Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones ir Dievo silpnybė galingesnė už žmones“ (1 Kor 1, 25).

Viešpatie Jėzau, Tu atveri savo Tėvo namų duris ir kvieti mus įeiti, kad galėtume garbinti Dievą dvasia ir tiesa. Padėk mums su dėkingumu bei džiaugsmu artintis prie Tavo gailestingumo sosto.

Iš 20, 1–17; Ps 19, 8–11; 1 Kor 1, 22–25


Pirmadienis, kovo 5

Lk 4, 24–30

Jie pakilę išsivarė jį iš miesto (Lk 4, 29).

Ką Jėzus pasakė, kad minia taip įniršo? Atsakymą rasime Jėzaus pasitelktuose pavyzdžiuose. Jis kalbėjo apie Sareptos našlę, kurią aplankė Elijas, ir sirą Naamaną, Elišos (Naujajame Testamente jis vadinamas Eliziejumi) išgydytą nuo raupsų. Nė vienas nebuvo iš Izraelio. Tai tikriausiai turėjo sukelti klausytojų susierzinimą. Ar Jėzus juos įžeidė? Ar šis dailidės sūnus buvo priešiškas savo tautai? Tikėtina, kad susirinkusiesiems buvo nepriimtina jau tai, kad juos moko vienas iš jų.

Ką Jėzus norėjo pasakyti primindamas Naamano istoriją? Tautą, kaip ir Naamaną, pranašo nurodymai supykdė. Argi Eliša negalėjo imti ir išgydyti Naamaną, užuot liepęs jam septynis kartus pasinerti upėn? Ir kodėl reikėjo keliauti į Izraelį, kai Sirijoje upių, kiek tik nori (plg. 2 Kar 5, 10–12)? Naamanas turėjo savo požiūrį, kaip Dievas turėtų veikti, ir jam buvo nelengva jo atsisakyti.

Iš tiesų dažnai reikia tikėjimo šuolio, kad priimtume tai, ko Dievas iš mūsų nori. Izraelitai turėjo pereiti per Raudonąją jūrą. Jozuės kariuomenė turėjo žygiuoti aplink Jericho sienas. Dažnai reikia nuveikti šį tą konkretaus, kad pamatytume savo gyvenime išsipildančius Dievo pažadus. Dievą galime prašyti duoti nurodymų. Bet vis tiek turėsime pergalėti savo abejones ir galiausiai žengti platų tikėjimo žingsnį ten, kur mums liepiama.

Kad ir kur būtume nukeliavę per savo tikėjimo kelionę, atminkime, kad Dievas mus nori nuvesti dar toliau. Šiandienėje maldoje tyliai pabūkime Viešpaties akivaizdoje. Klauskime ir klausykimės, kur Jis mus kviečia. Atsiliepkime į Jo kvietimą, nors savi sumanymai ir planai atrodytų netgi geresni nei Viešpaties siūlomi. Atsiliepkime į Viešpaties kvietimą, kad ir koks netikėtas būtų Jo pasiūlymas. Įpratę pasikliauti ne savo, o Dievo išmintimi, įgausime daugiau ramybės, džiaugsmo ir vidinės stiprybės. Teveda Viešpats mus. Neapgailestaukime dėl Jo kelių.

Tėve, padėk man pasitikėti Tavimi. Suteik malonę palenkti savo valią Tavajai, net jei tai reikštų daryti tai, ko aš bijau.

2 Kar 5, 1–15; Ps 42, 2–3; 43, 3–4


Antradienis, kovo 6

Dan 3, 25. 34–43

Kartais gyvenimas veda mus vingiuotais keliais. Įvyksta tai, ko negalime suvaldyti, ir tai mūsų pasaulį apverčia aukštyn kojom. Tai patyrė ir izraelitai, kentėdami nelaisvėje ir valdomi bedievio valdovo. Jie jau nebeturėjo savo karaliaus, nebeturėjo kur aukoti Dievui aukų. Tokiomis neįprastomis bei nepatogiomis aplinkybėmis jie net nežinojo, kaip artintis prie Dievo.

Tačiau Azarjo malda jiems padėjo suvokti, ką daryti. Kilusi iš liepsnojančios krosnies gelmių ji priminė tautai, kad į Dievo akivaizdą eitų atgailaujančia širdimi ir kupina dvasios nuolankumo. Tai pranoko net deginamąsias aukas Jeruzalės šventykloje. Kentėdami tremtyje, kur viskas iš jų buvo atimta, izraelitai galėjo būti ramūs žinodami, kad Dievui labiausiai patinka iš širdies gelmių kylanti malda.

Mes galbūt niekuomet nebūsime ištremti į svetimą šalį, tačiau ir mūsų gyvenimą gali sutrikdyti kokie nors nekasdieniški įvykiai. Gal mūsų vaikas susirgo ir jį reikia paimti iš mokyklos vidury dienos. Gal kaimynės automobilis sugedo, ir ji prašo mūsų pagalbos, kai mes suplanavę daryti visai ką kita. Žinoma, gali nutikti ir kur kas rimtesnių dalykų, pavyzdžiui, sunki autoavarija, galime išgirsti sergantys nepagydoma liga arba gali numirti mums brangus žmogus. Visa tai sutrikdo įprastą mūsų gyvenimo ritmą, o mūsų tikėjimas tokiais įvykiais būna išbandomas.

Kaip reaguosite? Gal jausitės turintis pateisinamą priežastį pasiduoti kartėliui ar nenorui susitaikyti su pasikeitusia situacija. Tačiau ar iš tiesų Dievas nori tokio gyvenimo savo vaikams? Kur kas geresnis mūsų atsakas – į šias sunkias situacijas žvelgti kaip į galimybes leisti Dievui keisti mūsų požiūrį. Kaip ir Azarjas, galime žengti žingsnelį patvirtindami savo meilę Jam, nepaisant aplinkybių sudėtingumo. Šio žmogaus nuolanki malda rodo, kad net sunkiausiomis aplinkybėmis galime išlikti saugūs ir kupini vilties.

Jėzau, man reikia Tavo pagalbos, kad įstengčiau įveikti nepasitenkinimą dėl kai kurių įvykių mano gyvenime. Noriu atiduoti Tau savo širdį, tačiau esu labai įpratęs prie kasdienio gyvenimo ritmo. Padėk man priimti visas galimybes ir laikytis Tavęs net ir sunkiausiomis aplinkybėmis.

Ps 25, 4–9; Mt 18, 21–35


Trečiadienis, kovo 7

Mt 5, 17–19

Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų (Mt 5, 17).

Žydai Torą – penkiose pirmosiose Šventojo Rašto knygose išdėstytą Įstatymą bei paliepimus – laikė paties Dievo apreikštais. Ten, anot jų, surašytos giliausios Dievo mintys bei nuorodos, kokio gyvenimo Jis tikisi iš savo tautos. Paklausti, ką Dievas veikia danguje, daugybę amžių žydų mokytojai tučtuojau atsakydavo: „Skaito Torą!“

Koks buvo Jėzaus požiūris į Torą? Savo sekėjams Jis sakė esąs Tėvo siųstas įvykdyti Įstatymą – padaryti jį vaisingą. Štai kodėl Kalno pamoksle Jėzus pabrėžė žmogaus širdies bei vidinių jos nuostatų svarbą, o ne raidišką įsakymų vykdymą. Jis aiškino, kad, pavyzdžiui, nepakanka vengti fizinės žalos artimui. Paklusdami įsakymui mylėti artimą, turime išmokti su juo sugyventi. Taip pat nepakanka nevogti ar būti fiziškai ištikimam: reikia kovoti net ir su mintimi ar noru pasisavinti tai, kas mums nepriklauso.

Nors Jėzus liepė paklusti Dievo įsakymams, vis dėlto Jis mums nevaizdavo Tėvo tarsi nepermaldaujamo teisėjo, pasirengusio bausti už kiekvieną nusižengimą. Dievas mus myli ir kviečia priimti Jo meilę. Jis trokšta Šventosios Dvasios galia mus perkeisti, kad mylėtume tai, ką Jis myli, ir nusigręžtume nuo nuodėmės.

Dievo meilė – tarsi visa naikinanti ugnis. Ji nušluoja nuodėmingus mūsų norus, pripildo troškimo patikti Jam ir pašvęsti savo gyvenimą nuolankumo sklidinai tarnystei. Šv. Augustinas mokė: „Vykdykite įsakymus iš meilės. Ar gali kas nors atsisakyti mylėti Dievą, kupiną beribio gailestingumo, teisų visais savo veiksmais? Ar gali kas nors nemylėti to, kuris pirmas pamilo, nepaisydamas mūsų neteisingumo bei puikybės?“ Prašykime Šventosios Dvasios nuskaistinti mūsų mintis bei pripildyti mūsų širdis Dievo meilės. Tuomet trokšime tik to, kas patinka Dievui.

Dėkoju Tau, Viešpatie, už Šventąją Dvasią. Pripildyk mano širdį visa apimančios meilės, padėk vis tvirčiau žengti šventumo keliu ir vis labiau panašėti į Tave.

Įst 4, 1. 5–9; Ps 147, 12–13. 15–16. 19–20


Ketvirtadienis, kovo 8

Lk 11, 14–23

Nors pats Šėtono vardas reiškia Gundytoją, tačiau mažai kreipiame dėmesio į jo pavojingumą. Net jei ir tikime, kad velnias egzistuoja, mums vis dar sunku suvokti jo nuolatinį piktavališkumą. Daugeliui mūsų jis atrodo tarsi kartais pasirodanti bjauri būtybė, o ne svarbus veikėjas išganymo dramoje. Tačiau Jėzus anaiptol nelaikė jo nereikšmingu.

Kadangi Šėtonas nieko negali sukurti, jis stengiasi iškreipti ir suniokoti tai, kas jau yra. Pavyzdžiui, mes niekuomet nesidžiaugėme tokia didele laisve, tačiau matėme daugybę nuodėmės tvirtovių. Mes niekuomet nebuvome labai savimi pasitikintys, tačiau patyrėme daug baimės ir nerimo. Mūsų pasaulis niekuomet nebuvo per mažas, tačiau tiek daug vienišų žmonių.

Vienas dažniausių ir veiksmingiausių Šėtono veikimo būdų – sėti abejonės sėklas mūsų dvasioje. Jis nori, kad abejotume Dievo meile ir ieškotume jos kituose santykiuose. Kiek daug žmonių yra įsikalinę netikros meilės bei seksualinės paleistuvystės spąstuose?

Šėtonas nori, kad abejotume, jog Dievas mumis rūpinasi, ir stumia mus į perdėtą pasitikėjimą savimi. Pažvelkite į tuos, kurie pasiekė savo materialinės sėkmės viršūnę, tačiau sumokėjo didžiulę žlugusių santykių kainą. Šėtonas nori, kad abejotume Dievo gailestingumu bei atleidimu ir liktume įkalinti savo kaltėje.

Tad ką daryti? Sudėkite viltis į Dievo pažadus. Kai jus gundys abejoti Dievo pažadais, atminkite, kad niekas negali jūsų atskirti nuo Dievo meilės (plg. Rom 8, 35–39). Gundomi abejoti, kad Dievas išties jumis rūpinasi, atminkite, jog Dievas, kuris rūpinasi lauko gėlėmis ir paukšteliais, tikrai mielai pasirūpins ir jumis (plg. Lk 12, 22–24). Apnikus abejonėms dėl Dievo atleidimo atminkite, kad Dievas yra kupinas gailestingumo ir lėtas pykti (plg. Ef 2, 4; Ps 103, 12). Šios tiesos stiprins jus kasdieniame gyvenime!

Viešpatie Jėzau, savo mirtimi ir prisikėlimu Tu nugalėjai velnio galybę, o per Krikštą man leidai dalytis Tavo pergale. Tikiu, kad niekas negali atskirti manęs nuo Tavo meilės. Šventoji Dvasia, pripildyk mane gilaus tikėjimo ir pasitikėjimo Dievo pažadais.

Jer 7, 23–28; Ps 95, 1–2. 6–9


Penktadienis, kovo 9

Mk 12, 28–34

Tu netoli nuo Dievo Karalystės! (Mk 12, 34)

Atsakas į Jėzaus žodžius – minios tyla. Niekas nebedrįso Jo daugiau klausinėti. Jėzus buvo įpratęs, kad Rašto aiškintojai ir fariziejai Jį klausinėja apie Įstatymą. Jis dažnai pasinaudodavo fariziejų užduodamais klausimais kaip proga pasakyti palyginimą ar mesti iššūkį klausėjų prielaidoms ar slaptai veidmainystei. Šįsyk Jėzus pasakė kai ką visiškai netikėto. Kuo šis atsakymas ypatingas?

Jėzus matė, kad šis žmogus jau šiek tiek nutuokia apie tai, ko Jis moko. Nors mes ne ką težinome apie šį Rašto aiškintoją, jo žodžiai parodo, kad jis tikriausiai patyręs tuščios aukos bergždumą. Veikiausiai jis patyrė tai, ką Ozėjas aprašo pirmajame skaitinyje: būtent Dievas gydo ir myli, būtent Jis atleidžia nuodėmes. Taigi šis Rašto aiškintojas suvokė, kad pats didžiausias Mozės Įstatymo tikslas yra Dievo ir artimo meilė. Tik taip iš tikrųjų įvykdomas Įstatymas.

Jėzus nori, kad ir mes išsiugdytume panašią nuostatą. Jis trokšta, kad suvoktume esmę ir mylėtume taip, jog įvykdytume ne Įstatymo raidę, o jo dvasią. Žinoma, tai nereiškia, kad turime atmesti tikėjimo praktikas. Minėtasis Rašto aiškintojas yra tinkamas pavyzdys. Mat jis nesistengė išsisukti nuo Mozės Įstatymo, priešingai, jį laikė Dievo duotu ir norėtu. Jo pamaldumas plaukė iš meilės Dievui ir dėl pamaldumo savo gyvenimu jis atspindėjo Dievo meilę kitiems žmonėms.

Žvelkime į įvairių tikėjimo praktikų esmę. Tebūna jos mūsų tikėjimo darbai, mūsų meilės Dievui ir Jo malonės darbo mumyse pasireiškimai. Tada visa, ką darome, išvysime visiškai kitoje šviesoje. Mes ne šiaip einame į Mišias, o per jas aukojame save iš meilės Dievui ir kitų labui. Mes ne paprasčiausiai duodame išmaldą ar meldžiamės už suvargusius, taip mes mylime Kristų. Mes ne šiaip pasninkaujame, o šiek tiek atsižadame savęs, kad mūsų meilė taptų skaistesnė. Visa tai yra Įstatymo dvasios vykdymas. Jis išlaisvina mūsų meilę Šventosios Dvasios galia.

Viešpatie Jėzau, suteik man nuotuokos! Padėk būti nuolankiam, atmerk mano akis, kad įžvelgčiau Tavo Įstatymo esmę, idant tikrai iš širdies mylėčiau. Noriu, kad visi mano darbai kiltų iš meilės.

Oz 14, 2–10; Ps 81, 6–11. 14. 17


Šeštadienis, kovo 10

Oz 6, 1–6

Ar šis skaitinys neglumina? Izraelitai vieni kitus ragina sugrįžti pas Viešpatį, bet Dievas atmeta jų prašymus, beje, gana tvirtai. Kodėl Dievo atsakas piktokas, netgi atmieštas kartėliu?

„Noriu ištikimos meilės, o ne aukos“ (Oz 6, 6). Štai kokia priežastis! Dievas atsimena ankstesnius izraelitų maldavimus, jų pažadus ir mato, kad jų širdys, deja, nepasikeitė. Jų žodžiai didingi, bet tušti. Tai tik iškalba, praslenkanti „kaip rytmečio debesis, kaip anksti nukrintanti rasa“ (Oz 6, 4). Dievui nereikia tuščio pamaldumo. Jis nori, kad žmonės elgtųsi teisingai ir gailestingai, neišnaudotų vargšų. Dievui rūpi, kad Jo mylimoji tauta gyventų Sandoros įstatais visas septynias savaitės dienas, o ne tik per Šabą.

Dievas nepasikeitė nuo Ozėjo laikų. Jis ir šiandien nori, kad Bažnyčia būtų Jam atsidavusi tauta. Jis trokšta matyti mus gyvenančius šventai, tyrai, teisiai ir klusniai. Tad Dievui tikrai nepatinka, kai mes įsigudriname būti pamaldūs tik sekmadieniais, o visomis kitomis dienomis darome ką norime.

Tad ką daryti? Kaip galėtume pasikeisti? Pirmiausia atgailokime. Dievui patinka, kai sugrįžtame pas Jį pripažinę savo klaidas. Jis tuo džiaugiasi ne todėl, kad norėtų mus sugniuždyti, pažeminti, bet kad juo labiau mes atgailojame, juo stipriau Jo galybė mumyse pasireiškia. Viešpats neveikia savimi patenkintuose pasipūtėliuose. Išpažinties tikslas – išgydymas ir atkūrimas, ne bausmės už piktadarybes paskyrimas.

Juo tikriau atgailojame, juo stipriau keičiamės. Galbūt įsipareigojame kasdienei maldai ar reguliariai sąžinės peržvalgai ir žengiame konkrečius žingsnius, kad išvengtume nuodėmės. Galbūt apsisprendžiame daugiau dalyvauti bažnytinėje veikloje, evangelizacijoje ar artimo meilės darbuose.

Dievas nori perkeisti mūsų gyvenimą, bet perkeitimas neįvyks, jei mes nebendradarbiausime su Viešpačiu. Tad atgailokime ir atminkime, kad mūsų gyvenimas turi apimti ne tik aukas, bet ir meilę.

Jėzau, pavedu Tau savo širdį, kad suteiktum man naują. Padaryk mane panašų į Tave, Viešpatie!

Ps 51, 3–4. 18–21; Lk 18, 9–14