Meditacija
„Kas ne prieš mus, tas už mus.“ Taip Jėzus atsakė savo mokiniams, norėjusiems uždrausti išvarinėti demonus Jėzaus vardu žmogui, kuris su jais nevaikščiojo. Apaštalai tikėjosi, kad Jėzus lieps tokį vienišą veikėją sudrausti. Bet Jėzus atsakė: „Nedrauskite jam.“ Šis įvykis atskleidžia Dievo karalystės visuotinumą. Jėzui rūpi ne įsteigti privilegijuotųjų klubą, bet suvienyti skirtingas žmonių grupes, telkti visus į vieną Kūną, kuris džiaugtųsi Tėvo malone ir laisve. Ir mes būkime pakantūs kitoms krikščionių grupėms, kurios tiki į tą patį triasmenį Dievą.
Toliau Jėzus perspėja, kad „Kas papiktintų vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą.“ Ar ne baisu? Ar mes visada perspėjame savo artimą dėl nuodėmės?
Viena šeima turėjo mažą mergaitę. Mirus motinai, mergaitė gyveno su tėvu. Kai tėvas pareidavo iš darbo, mergaitė visada prašydavo, kad jis su ja pažaistų. Tėvas norėdavo pabūti vienas ir išsiųsdavo mergaitę į gatvę. Mergaitė vakarus leisdavo gatvėje ir paaugusi tapo gatvės mergina. Petras jos mirusios nenorėjo įleisti į dangų, nes ji gyveno nuodėmingą gyvenimą. Jėzus Petrui pasakė: „Įleisk ją į dangų, o jos tėvą nusiųsk į pragarą.“ Čia tik pasaka, bet ji mums daug ką pasako.
Toliau Evangelijoje skaitome, kad Jėzus liepia nusikirsti ranką ar koją, jeigu jos veda į nuodėmę. Nereikia to suprasti pažodžiui, tik kaip paraginimą atsisakyti visko, kas mums kliudo artėti prie Dievo. Nutraukime ryšius su visu tuo, kas mus veda į nuodėmę. Kas mus veda į nuodėmę? „Kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė“ (1 Jn 2, 16).
Vincas Kolyčius
