ŽODIS tarp mūsų. Svečiuose pas Vincą

Meditacija

II Velykų sekmadienis (A). „AŠ JUMS PALIEKU RAMYBĘ“
Paskelbta: 2008-03-29 21:43:45

Prisikėlimas perkeitė ne tik Jėzų, bet ir Jo mokinius. Pirmame skaitinyje skaitome, kad jie liko ištikimi, gyveno bendruomenėje, dalijosi gėrybėmis, meldėsi ir kartu laužė duoną. Antrame skaitinyje apaštalas Petras šlovina Tėvą, „kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai“. Evangelijoje skaitome: „Durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tas žodis „ramybė“ – šalom reiškia daug daugiau, negu tik palinkėjimą būti ramiems. Tai linkėjimas paties geriausio. Kitoje vietoje randame Jėzaus žodžius: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis“ (Jn 14, 27). Toliau skaitome: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Jėzus patiki mums nepaprastą atsakomybę. Jėzui Kristui reikia Bažnyčios, reikia mūsų visų. Kas nors turi tęsti Jo darbą, kalbėti už Jėzų. Tas siuntimas mums taip pat primena, kad, kaip Jėzus, kuris buvo pasiųstas Tėvo ir vykdė Jo valią, taip ir mes, ir visa Bažnyčia privalo paklusti Tėvo valiai. Skelbti ne savo planus, bet laikytis Jėzaus palikto mokymo. Krikščionys perima estafetę iš Kristaus. Esame Jo lūpos, Jo kūnas, atskleidžiantis Tėvo meilę. Jis įgalina mus tai daryti, sakydamas: „Imkite Šventąją Dvasią!“

Ką mums sako šis Evangelijos skaitinys? Ką galime prisitaikyti sau? Gana daug. Pirmiausia gauname ramybę. Pranyksta visokios baimės ir abejonės. Dažnai būname iš baimės „užsirakinę duris“. Jėzus nori mus išvaduoti. Nepamirškime, kad mumyse gyvena Šventoji Dvasia. Ji mums gali padėti kiekvieną akimirką, įvairiose situacijose, įvairiomis aplinkybėmis. Jėzus dar priduria: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos.“ Šie žodžiai skiriami ne tik kunigams, nors būtent jie Dievo vardu suteikia atleidimą. Visi mes atleisdami kitiems žmonėms juos išlaisviname. Išlaisviname ir save, nes neatleidimas yra lyg kokia mūro siena, pro kurią negali prasiskverbti Dievo malonė.

Nesmerkime Tomo, nepatikėjusio apaštalų liudijimu, kad jie matė prisikėlusį Jėzų. Tomas buvo atviras ir garbingas prisipažindamas, kad jis netikės, kol pats nepamatys prisikėlusio Jėzaus. Jį pamatęs sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Taip sušuko žmogus, kuriam nebereikia „paliesti“. Jėzus ir mums duoda ne tik Šventąją Dvasią ir ramybę, ne tik ragina visada atleisti, bet ir prideda: „Palaiminti, kurie tiki nematę.“

Vincas Kolyčius