ŽODIS tarp mūsų. Svečiuose pas Vincą

Meditacija

III Velykų sekmadienis (A). PAKELIUI Į EMAUSĄ
Paskelbta: 2008-04-12 20:36:07

Nusivylę ir liūdni Jėzaus mokiniai keliavo į Emauso miestelį. Eidami ginčijosi ir sakė tikėjęsi, kad Jėzus atpirksiąs Izraelį, o dabar Jį nukryžiavo ir visos viltys pražuvo. Prie jų prieina pats Jėzus, bet mokiniai Jo neatpažįsta. Nepažįstamasis mokinių klausia: „Apie ką kalbate?“ Kai mes būname nusivylę, galvojame, kad Dievas neišklauso mūsų maldų, abejojame ir skundžiamės, Jis prieina prie mūsų ir paklausia: „Apie ką kalbate?“

Jėzus, nepažįstamas pakeleivis, „aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta“. Per kiekvienas Mišias kartojasi Emauso patirtis – Žodžio liturgija, po to Eucharistinė puota. Svarbu dėmėtis Dievo žodį, skaitomą Mišių metu, nes jis uždega mūsų širdis. Juk ir Emauso mokiniai sakė: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai Jis mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ Per Evangelijos žodžius mums kalba pats Kristus.

Geriausia būtų, kad visi mes prieš ateidami į Mišias pasiskaitytume tos dienos Mišių skaitinius namuose. Kaip sužinoti, kokie tądien skaitiniai? Patarčiau įsigyti žurnaliuką ŽODIS tarp mūsų. Ten rasite ne tik kiekvienos dienos Mišių skaitinius, bet ir paaiškinimus, kaip juos prisitaikyti sau.

Vatikano II Susirinkimo konstitucijoje Dei Verbum apie Dievo žodį rašoma: „Bažnyčia visuomet gerbė dieviškuosius Raštus taip, kaip ir patį Viešpaties kūną, nesiliaudama, ypač šventoje liturgijoje, imti ir teikti tikintiesiems gyvenimo duoną tiek nuo Dievo žodžio, tiek nuo Kristaus kūno stalo“ (21). Yra vienintelis stalas – Jėzus – Žodis ir Jėzus – Eucharistija. Šių dviejų tikrovių negalima atskirti. Pirmiau reikia valgyti Jėzų – Žodį, Juo tikėti ir Jį priimti ir tik po to valgyti Jėzų – amžinojo gyvenimo duoną.

Prisikėlęs Jėzus, artindamasis prie mūsų ir keliaudamas kartu su mumis, tetrokšta vieno: dovanoti savo Žodį kaip Šventosios Dvasios ugnį, visuomet naują, gyvą ir veiksmingą, tokį, kokį dovanojo mokiniams kelyje į Emausą. Jis trokšta apšviesti mūsų protą, sustiprinti tikėjimą bei viltį, nori uždegti mūsų širdis meilės liepsna, kad ir mes galėtume visiems pasakoti, kas mums „nutiko kelyje“ (Lk 24, 35).

Vincas Kolyčius