ŽODIS tarp mūsų. Svečiuose pas Vincą

Meditacija

VI Velykų sekmadienis (A). MEILĖS IŠTIKIMYBĖ
Paskelbta: 2011-05-29 22:12:17

Šio sekmadienio skaitiniai rengia mus Sekminių šventei. Pirmame skaitinyje rašoma, kad Šventoji Dvasia aiškiai veikia Petro ir Jono misijų darbe. Jie, nuvykę į Samariją, dėjo rankas ant jau pakrikštytų žmonių, ir šie gavo Šventąją Dvasią. Antrame skaitinyje matome, kaip apaštalas Petras ragina krikščionis atsikratyti baimės ir pabrėžia: „Šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų.“ Tuos žodžius jis taiko ir mums, kad galėtume liudyti savo tikėjimą dar abejojantiems.

Evangelijoje skaitome, kad Jėzus pažada mokiniams atsiųsti Globėją – Šventąją Dvasią. Mokiniai buvo susirūpinę nežinodami, kas bus, kai Jėzus juos paliks. Tačiau Jėzus juos ramina: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais,... paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Globėją.“ Jėzus sakė, kad jų draugystė nesibaigs Jo žemiškuoju gyvenimu. Po mirties Jis ateis ir bus su savo mokiniais, taip pat ir su mumis, per Šventąją Dvasią, kurią Jėzus vadina „kitu Globėju“. Sakydamas, kad Dvasia amžiais bus su savo sekėjais, Jėzus neapriboja šios dovanos vien dvylika apaštalų. Sekminių dieną Petras skelbė: „Juk jums skirtas pažadas, taip pat jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas.“ Taigi Šventoji Dvasia mus globoja kasdien, kiekvieną akimirką.

Toliau Evangelijoje skaitome, kad Jėzus, anksčiau reikalavęs tikėti Juo, dabar prašo Jį mylėti. Meilė nuolat siejama su klusnumu: „jei mane mylite, – jūs laikysitės mano įstatymų“. Visi žinome, jog ką nors mylėdami jaučiame, kas tam žmogui patinka, ir be jokios prievartos tai darome vykdydami mylimo žmogaus valią. Žmogus, deja, myli ne ką kitą, bet save patį. Tasai, kuris myli, yra labiausiai „priklausomas“. Jei nori likti visiškai nepriklausomas, liksi vienišas našlaitis. Štai kodėl šiandieniame pasaulyje meilė taip dažnai patiria nesėkmę.

Viešpatie, padėk mums ištikimai mylėti Tave ir žmones.

Vincas Kolyčius