ŽODIS tarp mūsų. Svečiuose pas Vincą

Meditacija

Kristaus Kūnas ir Kraujas – Devintinės (B). VIEŠPATIES KVETIMAS PASILIKTI JAME
Paskelbta: 2012-06-05 19:36:23

Šiemet Devintinių skaitiniai kviečia mus suvokti Eucharistiją kaip Naująją Sandorą. Šventajame Rašte sandora visuomet reiškia abipusį įsipareigojimą. Sandora nėra vien trapus tarpusavio susitarimas, tai tarpusavio ištikimybės pažadas, paženklintas gyvybės simboliu – krauju. Pirmame šios dienos skaitinyje skaitome, kad Mozė padalija kraują į dvi dalis; viena išliejama ant altoriaus, kuris reiškia Dievą, o likusiu krauju apšlakstomi žmonės. Apšlakstytieji nelieka vien stebėtojai. Pačiu veiksmu jie įtraukiami į sandorą. Antrame skaitinyje parodomas senosios sandoros ribotumas ir kviečiama į aukštesnę ir tobulesnę Sandorą.

Jėzus, ištardamas žodžius: „Tai mano kraujas, naujosios sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį“, primena visus Senojo Testamento įvykius, Izraelio kartų kartotas liturgijas. Jo vienintelė ir galutinė auka padaro jas nebereikalingas. Naujoji Sandora suteikia ne vien paviršinį, apeiginį apvalymą, bet ir laiduoja giluminį perkeitimą, kviečia galutinai vienytis su Viešpačiu. Mes esame dalyviai tos aukos, kurią Jėzus aukoja Tėvui ant kryžiaus. Priimdami komuniją patvirtiname Sandorą su Dievu. Daug kas gali pagalvoti, kad „aš priimsiu komuniją, tai ir viskas“. Bet Jėzus pasakė: „Tai darykite mano atminimui.“ Svarbu prisiminti, ką Jis dėl mūsų padarė, kas yra ta Naujoji Sandora, sudaryta su mumis Jo kraujyje. Svarbu priimti Jėzų savo asmeniniu Viešpačiu ir Išganytoju, svarbu prisiminti Jo mirtį, prisikėlimą ir stengtis gyventi pagal Jo mokymą. Komunijos priėmimas turi būti sąmoningas susijungimas su Jėzumi. Jeigu to neprisimename, tai tėra ritualas, prarandantis savo reikšmę. Kristaus Kūno ir Kraujo šventėje yra gera proga atkreipti dėmesį į Eucharistiją, kad mūsų dalyvavimas Mišiose būtų sąmoningas. Tad Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė yra mums skirtas Viešpaties kvietimas pasilikti Jame ir mūsų troškimas su Juo susivienyti, prisiminti Jo auką dėl mūsų.

Vincas Kolyčius