ŽODIS tarp mūsų. Svečiuose pas Vincą

Meditacija

18 eilinis sekmadienis (B). TIKĖJIMAS IR DARBAI EINA KARTU
Paskelbta: 2012-07-27 19:05:06

„Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 4). Šios dienos skaitiniai kalba apie duoną. Ne tik fizinę duoną, reikalingą alkiui numalšinti, bet ir dvasinę duoną. Žmogaus dvasios niekuomet nepasotins šio pasaulio gėrybės. Žmogus trokšta daugiau, nors ne visuomet aiškiai suvokia , kas yra tasai „daugiau“. Todėl Bažnyčia siekia skelbti Dievo žodį, perkeičiantį mintis ir širdis, ir ragina visus gilintis į jį. Dievo žodžio badas – blogiausia, kas gali atsitikti pasaulyje. Jau Senajame Testamente pranašas Amosas sakė: „Ateina dienos, – sako Viešpats, – kai aš siųsiu badą šaliai, ne duonos badą ir ne vandens troškulį, bet Viešpaties Žodžio“ (Am 8, 11).

Evangelijos skaitinyje Jėzus sako: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinam gyvenimui.“ Žmonės, klausydamiesi Jėzaus, ėmė prašyti: "Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“ Atkreipkime dėmesį į Jėzaus atsakymą: „Aš esu gyvenimo duona ! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.“

Susirinkusieji apie Jėzų klausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ Jėzaus atsakymas buvo labai paprastas: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė.“ Dažnai girdime, kad reikia darbų, darbų, kad įgytume kokių nors nuopelnų pas Dievą. Aišku, kad negalima paneigti gerų darbų, bet turime žinoti, kad gerais darbais mes negalime būti išganyti. Tikėjimas ir darbai eina kartu. Kai yra tikras tikėjimas, artimas ryšys su Jėzumi, kai priimame Tėvo meilę ir leidžiame Šventajai Dvasiai vadovauti mūsų gyvenimui, tada, savaime aišku, seka darbai. Jie kyla iš tikro tikėjimo, o ne iš kitokių motyvų. Tikras tikėjimas įgalina mus pažvelgti į viską Dievo akimis, pamatyti vargšą, alkaną, įgalina pamilti tuos, kurie mums nėra labai malonūs, įgalina atleisti tiems, kurie vienaip ar kitaip yra mus užgavę.

Atkreipkime dėmesį į Jėzaus žodžius: „Aš esu gyvenimo duona. Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir, kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.“ Tai santykis su Juo. Jis mus maitina Eucharistijoje, ir priimdami Komuniją privalome savo širdyje tikėti, kad tai Jis yra gyvybės duona.

Vincas Kolyčius