ŽODIS tarp mūsų. Svečiuose pas Vincą

Meditacija

19 eilinis sekmadienis (B). JAU NE AŠ GYVENU...
Paskelbta: 2012-08-12 01:53:47

Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus.

Tie Jėzaus žodžiai apstulbino žydus ir jie ėmė murmėti, prikaišiodami Jėzui, kaip Jis gali taip kalbėti, nes jie pažįsta Jo tėvą ir motiną. Pagalvokime, ar ir mes nesame kartais panašūs į Jėzaus laikų izraelitus? Mūsų murmėjimas gali pasireikšti abejonėmis, netikėjimu, Dievo kaltinimu, kad neišklauso mūsų maldų ir pan. Jėzus kalba apie gyvąją duoną, apie save patį, apie savo kūną. Kaip svarbu tai suprasti, kai dalyvaujame Eucharistijoje, kai priimame Komuniją. Jėzus neapsiriboja mūsų žemiškojo gyvenimo palaikymu, Jis trokšta perkeisti mūsų širdis. Todėl labai svarbu priimti Komuniją pasirengus, priimti Jėzų savo asmeniniu Išganytoju ir Viešpačiu suprantant, kad tik Jis mums teikia naują gyvenimą.

Toliau šios dienos Evangelijoje Jėzus kalba: „Kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą.“ Morkaus evangelijos pabaigoje pasakyta: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.“ Apie kokį tikėjimą Jėzus čia kalba? Tikėjimas, kurio Jis laukia iš mūsų, yra ne tik Dievo pripažinimas, bet ir žmogaus asmeninis ryšys su Juo. Tikėjimas nėra našta. Tai lyg sparnai, kuriais pakylame prie savo Kūrėjo ir Tėvo. Visoje Jono evangelijoje žodis „tikėti“ yra minimas daugiau kaip 90 kartų. Tai ne abstraktus žodis, tikėti, arba įtikėti, nusako dinamišką, gyvą tikėjimą, be jokių abejonių. Kai mums kyla abejonės, laimėkime savo sielos kovas, leisdami tikėjimui paliesti kiekvieną mūsų gyvenimo sritį. Tikėjimas yra dovana. Prašykime jo daugiau, kad mūsų tikėjimas ir pasitikėjimas būtų mūsų kasdienio gyvenimo pamatas. Priimdami Komuniją tikėkime, kad priimame patį Jėzų – gyvenimo duoną, kurią Jis duoda, kad mes turėtume amžinąjį gyvenimą. Priėmę Komuniją ir sugrįžę į savo suolą, galime tyliai mintyse kartoti apaštalo Pauliaus žodžius: „Jau ne aš gyvenu, bet Kristus gyvena manyje.“

Vincas Kolyčius